 |
|
Foto Will van Wingerden. Unsplash.com |
Lietuvių misionierių, prasmingai įsiliejusių į Amazonės indėnų istoriją, gyvenimas ir darbas yra Lietuvos Bažnyčios istorijos dalis. Kunigas Antanas Saulaitis SJ savo knygose „Trys dešimtmečiai Pietų Amerikoje“, „Lietuviai Amazonijos džiunglėse“, „Lietuvių misijos Amazonėje“ yra rašęs apie kunigą ir daktarą Ferdinandą Aleksandrą Bendoraitį, vienuolę seserį Ksaverą Emiliją Šakėnaitę, daktarą Vytą Kiaušą, seserį Liuciją Maziliauskaitę, kunigą Kazimierą Bėkštą.
Lapkričio 6 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko dar vienos kun. Antano Saulaičio SJ iniciatyva lietuvių kalba išleistos knygos „Pieno ežeras. Tukanų mitas“ sutiktuvės, kuriose gausiai susirinkusiai publikai knygą pristatė jos vertėjas ir sudarytojas tėvas Antanas Saulaitis SJ, knygos redaktorė Elvyra Kučinskaitė, semiotikė Birutė Meržvinskaitė bei leidyklos „Inter Se“ vadovas Jokūbas Jacovskis.
„Taip prasidėjo pradžia. Buvo tik tamsuma. Erdvė, kurioje nesirado jokios medžiagos žmonėms sudaryti. Tai buvo šalta erdvė. Tuščia erdvė. Liūdna erdvė. Vienintelė erdvė. Tamsoje skendėjo balsas. Šis balsas – tai sutvėrėjos, kuri yra Ye‘pa – apsireiškiančioji būtybė. Muzikos keliavo šokdamos, meilingai alsuodamos. Pradžių pradžioje ji turėjo į vėją panašų kūną. Neregimą. Ji turėjo vėjo pavidalo sielos gyvybę. Atsisėdusi, sėdinti ji. Šiame balse, šiame vėjyje pati iš savęs gyveno moteris, vardu Ye‘pa.“
Taip prasideda Pietų Amerikos tukanų genties indėnų sukūrimo mitas, prieš kelias dešimtis metų užrašytas kunigo Kazimiero Bėkštos SDB, vieno žymiausių taikomosios antropologijos žinovų Brazilijoje. Mitą kun. K. Bėkštai papasakojęs Gabrielis dos Santos Gentilas – tukanų genties žynys, seniūnas, žolininkas, dainų ir šokių užvedėjas. Tukanų ir portugalų kalbomis užrašytą mitą į lietuvių kalbą išvertė kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis, padedamas redaktorės Elvyros Kučinskaitės.
 |
|
„Pieno ežeras. Tukanų mitas“ knygos pristatymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje lapkričio 6 d. Dominyko Zurlio nuotrauka |
„Pirmas įspūdis, skaitant šią knygą, pribloškiantis, – sakė renginio vedėjas teologas Benas Ulevičius. – Mitai dažnai būna išdailinti, pritaikyti vakariečių skoniui, o čia labai kruopščiai išsaugota pirminė kalba, kas daro skaitymą labai egzotišką. Knyga daug daugiau nei mitas. Ją kunigui Kazimierui Bėkštai perpasakojęs tukanų genties indėnas Gabrielis dos Santos Gentilas pateikė ir mito komentarus. Mito atsiradimo istorija sudėtinga – jo negalima pasakoti be senolių leidimo, iš jo negalima šaipytis.“
Pasak Aleksandro Guobio, tėvo A. Saulaičio bičiulio, išleidusio su juo knygą „Lietuvių misijos Amazonėje“, Gabrielis dos Santos Gentilas paklausęs kunigo Bėkštos, iš kokios jis genties. Šis atsakęs, jog iš „lituano“. Tukanų žynys, pagalvojęs, kad tai dar viena indėnų gentis, sutikęs papasakoti jos atstovui savosios genties mitą.
 |
|
Kun. Kazys Bėkšta / globo.com nuotrauka |
K. Bėkšta buvo aistringas indėnų kalbų ir kultūrų tyrinėtojas, pirmasis išleidęs sąsiuvinius ir elementorius tukanų indėnų kalba. Pasak tėvo A. Saulaičio, kunigas Kazys pusę metų dėstytojaudavęs universitete, o kitą pusę – gyvendavęs su indėnais – kasmet vis su kita gentimi. Per pusmetį jis parengdavęs naują indėnų kalbos vadovėlį, siekdamas išsaugoti jų kalbas. Kun. K. Bėkšta išleido pirmąjį pasaulyje elementorių indėnų janomamų kalba. „Indėnai suprato, kad jam gali papasakoti savo slapčiausius dalykus“, – sakė tėvas Antanas Saulaitis.
„2002 metais išverčiau dalį tų pasakojimų. Kun. Bėkšta skaitė juos ir sakė: „Tu išlaikei originalų tų žmonių kalbos ritmą.“ Su Elvyra stengėmės, kad tas kiekvieno sakinėlio ritmas skambėtų kaip psalmės. Ta knyga atkreipia dėmesį į čiabuvius ne tik Amerikoje, bet ir pasaulyje, nes tos tautos nyksta, yra sąmoningai naikinamos… Šiomis dienomis popiežius Pranciškus paskelbė, kad 2019 metų spalį bus Vyskupų sinodas, skirtas Amazonijai“, – sakė tėvas Antanas.
Pasak t. Antano, skaitant šią knygą pirmas įspūdis toks: kaip tai panašu į Šventąjį Raštą. „Visos tos apeigos kyla iš to pirmojo pasakojimo. Dievai daro tą patį kaip šiandien, tos apeigos vyksta pas tukanus ir kitas tautas. Kaip Šventame Rašte yra daug linksmų vietų, taip ir čia yra linksmų vietų, keliančių šypseną.“
Knygos redaktorė Elvyra Kučinskaitė šią knygą greičiau pavadintų restauravimu nei redagavimu. „Saleziečių kunigas turi pagalbininką tukanų žynį, mato būtinybę surašyti abėcėlę, gramatiką, kad tukanų kalba nedingtų. Ir tada, gavęs begalinį pasitikėjimą, įrašo pasakojimą į juostelę, o vėliau pats iš juostelės rašo tukanų kalba ir verčia į portugalų kalbą.“ Klausytojams ji pasakojo, kaip kartu su tėvu Antanu abu skaitydavę kiekvieną žodį, ieškodami atitikmenų, palikdami svetimkūnius, darydami kompromisus su lietuvių kalba. Šio vertimo didžiausia vertybė – prisilietimas prie pačios tukanų kalbos, nes tėvas Antanas buvęs trečiasis asmuo, kuris konsultuodavosi su kun. K. Bėkšta.
Semiotikė Birutė Meržvinskaitė žavėjosi knygos poetiškumu, estetiniu mito aspektu. „Knygoje susiduriame su tukanu kaip praktišku žmogumi, kuris nėra karingas. Greta paprastų veiklų, stebina abstraktus mąstymas, nes ten nepaprastos kosminės struktūros, aprašomi penki laikai nuo pasaulio sutvėrimo iki šių dienų, 1970-ųjų. Minimi 1500 metai, kai atėjo baltieji. Tos penkios erdvės, penki pasaulio aukštai, kiekvienas dievas turi savo erdvę. Vienos gentys save vadina Mėnulio sūnumis, kitos – Saulės, tarsi šis pasiskirstymas leistų jiems išgyventi...“
Didžiulė 800 nuotraukų negatyvų kolekcija iš indėnų janomamų gyvenimo yra antroji knygos ašis. Kun. K. Bėkštos fotoaparatu fotografavę patys indėnai, jose fiksuodami savo gyvenimą prieš 20–30 metų. Su baltaisiais žmonėmis ši gentis susitiko 1955-aisiais. Susitikimas jiems sukėlęs daug nelaimių: žiaurių įvykių, prievartos, ligų, po kurių indėnai kritę kaip musės...
 |
|
Sesuo Ksavera su pakrikštytaisiais indėnais. |
„Knygą skaitai kaip pokalbį su kitu tikėjimu, kita sistema, kuri mus visus praturtina. Indėnai turi kantrybės ir laiko. Gali būti šalia ir nereikalauti, laukti, kol tas žmogus prabils. Ir mokytis, kaip elgtis, kaip laikytis. Gal palyginčiau su ligonio lankymu. Aš čia esu, galime sėdėti dvi valandas be žodžių, – sakė tėvas Antanas. – Gamtos žmonių lėtesnis ritmas, dėkingumas už gyvybę, grožį, augalus, gyvūnus, pagarba gamtai ir jos Kūrėjui. Jie turi ir vienuoliktąjį Dievo įsakymą – gerbk Gamtą ir neniokok jos.“
„Atvykę pas Ye‘pą sutvėrėją, Pasaulio senelis ir Mėnulis nuvyksta į dangaus namus pas Saulę. Bandė atverti duris – durys buvo didžiulės. Teko atlikti cigaro apeigas durims atidaryti. Sutvėrėja įsmeigė žvilgsnį į duris ir tarė: „Tu, Pasaulio seneli, atlik apeigas ir atverki duris.“ Pasaulio senelis atliko apeigas – durys neatsivėrė. Atliko apeigas antrą, trečią, ketvirtą kartą. Tik po penktųjų apeigų atsidarė durys. Durys atsivėrė, visi trys sutvėrėjai apalpę nukrito. Staiga durys su didžiuliu trenksmu prasivėrė, neapsakomai ryškus blyksnis rėžėsi priešais. Durims atsivėrus stiprus kilo garsas. Garsą girdėjusieji liko priblokšti. Švytėjimas įsiskverbė į jų kūną, virto kitokiu gyvenimu. Apalpo, nes oras buvo kitoks, nei dangaus namų gyvybė. Po daugel laiko pakilo laimingi, kupini kito gyvenimo.“