 |
„Mums reikalingas sisteminis pokytis, kad skaitymas ir literatūros pažinimas vėl taptų kiekvienai šeimai įprastu laiko leidimu. Santykiai su knyga mezgasi vaikystėje, todėl nutarėme, kad norime parodyti vaikams, kokia yra knygos galia, kaip per ją galima geriau suprasti ne tik aplinkinį pasaulį, bet ir save“, – pasakoja projekto „Vaikų žemė“ kūrėjas Justinas Vancevičius. Kartu su leidyklos „Aukso žuvys“ vadove Sigita Pūkiene, J. Vancevičius rengia pirmąjį literatūros festivalį, skirtą vaikams ir jaunimui iki 18-os metų.
Renginio, kuriame susipina literatūra, kultūra, edukacija, pramoga, tikslas yra išplėsti vaikų ir jų tėvų akiratį: priminti, kad skaitymas padeda pažinti kitas kultūras, ugdo empatiją, leidžia patirti daugiau įvairių emocijų ir apskritai yra išsilavinusio žmogaus kasdienybė.
Organizuojate pirmą tokio pobūdžio festivalį vaikams Lietuvoje. Pradėkim nuo pradžių – kas jums yra literatūra?
Justinas: Skaitymas ir knyga apskritai yra kiekvienos išsilavinusios, pažangios, atviros tautos požymis. Aš to išmokau, dešimt metų dirbdamas žydų, kuri yra knygos tauta, bendruomenėje. Prisidėjo ir tai, kad mano mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o senelis – teatro režisierius. Augau literatūrinėje-dramaturginėje terpėje, ir knyga visą gyvenimą buvo su manimi. Manau, kad po visų Lietuvą ištikusių tragedijų mums trūksta brandžių, kūrybingų, atvirų žmonių. Skaitymas yra pamatinis veiksnys, kuris padeda ugdyti tokius žmones. Knyga yra pasaulis, kuris leidžia atskleisti kūrybines galias ir kartu suteikia žinių. Kalbu apie įvairias – grožines, publicistines, akademines – knygas. Didžiausia knygų galia yra ta, kad jos padeda neužsiskleisti savo mažame pasaulyje. Jos įgalina empatiją, vaizduotę ir daugelį kitų savybių. Be to, knyga yra puiki priemonė labai smagiai praleisti laiką. Viena iš labai puikių pramogų.
Sigita: Esu leidėja, todėl knygos – mano nuolatinės palydovės. Literatūra – tai mano aistra, darbas ir maloniausias laisvalaikio leidimo būdas. Prieš aštuonerius metus pradėjusi dirbti leidybos srityje suvokiau, kad nuo mažens mėgau „kurti“ knygas: rašydavau istorijas, jas iliustruodavau, vėliau sulankstydavau labai mažo formato knygas ir jas parodydavau tėvams. Man tai buvo vienas iš žaidimų. Knygos vaikystėje man padėjo suvokti daugybę dalykų, leisdavo atsipalaiduoti ir pasinerti į fantazijos erdves, ilgam suteikė idėjų, kurios pravertė daug vėliau. Žodžiu, iš vaikiško žaidimo literatūra man virto rimtu žaidimu.
Kiekvieną dieną susiduriate su literatūra. Pasakykite, kas jums yra gera knyga vaikams?
Justinas: Kiekviena karta rašo skirtingai, kelia skirtingus klausimus, ieško skirtingų formų, mato pasaulį savaip. Ir tai yra labai gerai, kitaip nejudėtumėme į priekį. Bet, matyt, vis tiek yra pamatiniai dalykai, kai jauti kokybę. Daugiasluoksniškumo, subtilumo, žodžio valdymo klausimai, be abejo, knygos išleidimo estetika ir kokybė.
Didžiausias mano pastarųjų metų atradimas – Gendrutis Morkūnas. Į vaiką jis žvelgia kaip į žmogų, kuris pažįsta pasaulį, kuriame yra tiek daug visko. Iš to kyla ironija, sarkazmas, nebijojimas pasakyti to, kas kitu atveju yra tabu. Iš to tiesiog kyla puikių istorijų. G. Morkūno kūriniai yra naujoji klasika. Kas yra gera knyga – klausimas sudėtingas, gal net subjektyvus. Galbūt galima klausti savęs, kodėl yra knyga, kuri gyvuoja ir dar gyvuos daugelį metų – keičiasi kartos, atsiranda technologijos, bet „Pepė Ilgakojinė“ kaip buvo įdomi, taip yra.
Sigita: Sunkus šis klausimas. Pasikartosiu: man labai svarbu istorija ir tas minėtas daugiasluoksniškumas, universalumas, vertybės, nebijojimas pasakyti, kas tave iš tikrųjų jaudina, atskleisti tikrą problemą. Geroje istorijoje visą laiką būna problema, kurią reikia spręsti. Kaip leidėja manau, kad labai svarbu edukacija vaizdais ir pačia knygos forma – į tai kreipiu labai daug dėmesio. Kokybiškos iliustracijos, funkcinis dizainas, popierius, gera poligrafija, viskas, nes kokybė yra knygos visuma.
Patarkite, kaip parinkti knygą vaikams – juk paprastai tai daro tėvai, nebūtinai turintys užtektinai įgūdžių ir laiko.
Sigita: Visų pirma – lietuvių ir užsienio autorių klasika. O šiuolaikinių – priklauso ir nuo vaiko pomėgių. Vienas gal mėgsta „Minecraft“, kitas norės perskaityti, pagal ką pastatytas kuris nors filmas. Pastebėjau iš savo patirties, kad turiu knygą būti perskaičiusi pati, kad galėčiau argumentuoti, kodėl ir mano paauglė dukra turėtų ją paskaityti. Vaikui labai patinka klausytis, kai jam skaito, tada jis knygas priima be dvejonių. Kai jau pačiam reikia perskaityti, tada tėvai turi labiau argumentuoti, kodėl verta, kodėl pačiam patiko. Kartais padeda rekomendacijos, todėl reikia ir patiems daugiau kalbėtis, ir vaikus skatinti kalbėti su draugais apie perskaitytas knygas.
Justinas: Mūsų visų skoniai yra skirtingi. Kas kam yra vertinga, susiformuoja veikiant įvairioms aplinkybėms ir veiksniams. Vienas iš patarimų, kaip parinkti knygą – galvoti apie vaiką ir kas jam tuo metu svarbu. Kokios temos aktualios, apie ką kalbėtis nori. Knyga yra vienas iš būdų pažinti savo vaiką, būti su juo. Tam, kad parinktum jam tinkamą knygą, matyt, turi su žmogumi bendrauti. Ir estetinė pusė – smagu vartyti, žiūrėti, kaip išleista knyga. Nors yra tokių, kurios vertingos turiniu, bet nebūtinai išleistos gražiai, jas vis tiek verta perskaityti.
 |
Dabar jau plačiai kalbama, kad, norint žmogų ilgam įtraukti į kokią nors veiklą, jam reikia padėti išsiugdyti vidinę motyvaciją tai daryti. Siekiate žadinti vidinį vaikų džiaugsmą skaitant?
Justinas: Taip. Ir tai įmanoma padaryti. Turime puikų pavyzdį – pradinukų mokytoją Dovilę, kuri nuosekliu darbu sugeba pažadinti vaikų meilę knygai. Festivalį rengiame skaitytojams nuo kūdikystės iki 18 metų. Iš dalies dėl to, kad, norėdami išugdyti gebėjimą patirti skaitymo džiaugsmą, išmokti prisijaukinti tekstą, turime būti nuoseklūs.
Vaikui gebėjimas pradėti skaityti yra stebuklas. Kaip pačiam iškepti kiaušinienę. Statistika rodo, kad pradinukai skaito daugiausia. Bet kažkas, matyt, daroma netinkamai, nes vėliau skaitančiųjų labai sumažėja. Su pradinuku ir toliau reikia skaityti kartu. Paauglystėje knyga gali tapti bendravimo priemone – per knygą galima pakalbėti apie tai, kas tau labai rūpi.
Sigita: Mano dukra Adelė sako, kad aš keista mama – savo malonumui skaitau vaikiškas knygas! Taip, aš išties mėgaujuosi skaitydama gerą vaikišką literatūrą, o vaikai tą matydami patys čiupdavo tas knygas ir perskaitydavo. Tai, kas smagu, traukia kiekvieną vaiką, todėl suaugusieji galėtų pasidomėti, kaip reikia skaityti skirtingo amžiaus vaikams ir pamažu įtraukti juos į knygų pasaulį. Sutinku su Justinu, kad tai gali tapti įdomiu ir prasmingu vaikų ir tėvų laisvalaikio leidimo, žaidimo, o vėliau ir bendravimo būdu.
Bendravimo su suaugusiaisiais ar su kitais vaikais ir paaugliais?
Justinas: Su pasauliu – ir su suaugusiaisiais, ir su bendraamžiais. Juk vaikiškose knygose kalbama apie tuos pačius dalykus, kaip ir knygose suaugusiesiems. Apie tai, kas rūpi visada: draugystė, meilė, savęs paieškos. Taip, gal suaugusiųjų knygose žodžiai, sakinių struktūra sudėtingesnė, tematika, istorijos kitokios, bet kalbame apie tuos pačius amžinus klausimus.
Sigita: Gerai pasakyta! Amžinieji klausimai išties labai rūpi vaikams, bet, manau, kad jiems parašyti apie tai yra kur kas sunkiau nei suaugusiesiems. Tiesiog vaikai intuityviai jaučia, kai istorija pasakojama nenuoširdžiai, dirbtinai, nuobodžiai, ir iškart ją atmeta.
Kaip tarp įvairių pramogoms siūlomų veiklų pasirinkti knygą?
Justinas: Tai yra skaitymo kultūros ugdymas, reikia laiko, pastangų, išmanymo ir nuoseklaus darbo. Tik tuomet įvyks pokytis. Mums trūksta suvokimo, kad skaitymas – tai vertė. Svarbiausia, reikia neužmiršti, kad Lietuva yra ne tik Vilnius – pokytis turėtų įvykti nacionaliniu lygiu. Kaip sakė vienas pažįstamas – mes labai gerai mokam padaryti išorės remontą, bet viduje pasikeisti jau sudėtingiau. Įgūdžių nėra. Gali reikėti, pavyzdžiui, 10 metų dirbti ir gal tik tuomet pradėsime skinti pirmuosius darbo vaisius. Sunku.
Sigita: Taip, šiais laikais su vaikų knygomis, kurių vien Lietuvoje naujų išleidžiama per metus nemažai, rimtų rimčiausiai konkuruoja internetas. Kasdien viskas keičiasi ir tobulėja: kultūra, žmonės, jų įpročiai, vartojimas, technologijos. Kaip su visais suspėti?! Kitų meno formų kūrėjai irgi nesnaudžia, ieško būdų, kaip pateikti kūrinius šiuolaikiškai, kuo patraukti. Norėdami praplėsti skaitymą ir atsispirti viską užkariaujančioms technologijoms, leidėjai ieško įvairiausių naujoviškų leidybos, knygų rinkodaros ir skaitymo sprendimų – va, neseniai išleista lietuviška poezijos vaikams knyga su galimybe patirti ją ir virtualioje realybėje. Bet knygai kaskart sugalvoti naują ir ypač patrauklią formą būtų be galo sunku. Juk knyga yra viena seniausių medijų, iš kitų išsiskirianti tuo, kad yra materialus objektas, saugantis ir perduodantis informaciją. Pati knygos forma, kokią šiandien turime, priklauso tobuliesiems pasaulio išradimams, tokiems kaip ratas.
Kiek žinau, kitose šalyse veikia žaismingi vaikų literatūros muziejai, rengiamos literatūrinės ekskursijos, vaikų knygų festivaliai, vaikai įvairiau patiria literatūrą. Norėtųsi ir Lietuvoje daugiau kasdienio literatūrinio veiksmo.
 |
Vaikai pradeda skaityti maždaug tada, kai ima eiti į mokyklą. Tačiau jų santykis su skaitymu mezgasi kur kas anksčiau, ir didžiąją įtaką daro ne pedagogai, bet tėvai.
Justinas: Tyrimai rodo, kad dabar per 70 procentų tėvų su vaikais iki 2 metų neskaito, nevarto knygelių, skirtų šio amžiaus vaikams. Reikėtų kuo daugiau iniciatyvų, įtraukiančių tėvus, ikimokyklinio ugdymo institucijas, bibliotekas į teksto jaukinimąsi ankstyvojoje vaikystėje
Sigita: Man atrodo, kad čia sukasi užburtas ratas: jeigu neskaito tėvai, tuomet neskaitys ir jų vaikai, o vėliau neskaitys ir jų vaikų vaikai. Pasaka be galo. Iš tiesų tėvai kartais absoliučiai nesuvokia, kad patys neskaitydami tą daryti skatina ir savo vaikus, susigalvodami, kad neturi laiko, jėgų ar pinigų naujoms knygoms įsigyti ir vietos namuose joms pasidėti. Manau, kad tai tikrai ne finansinis (nors šiais laikais knyga yra prabangos prekė), o vertybių klausimas, kuris sprendžiamas vaikystėje. Štai kodėl taip svarbu kalbėtis su tėvais ar seneliais apie skaitymą vaikams. Tai po truputį ir daroma, tik, kaip sakė ir Justinas, rezultatų reikės ilgai laukti. Aišku, tą gali daryti ir pedagogai, bet tuomet vaikas skaitymą suvokia kaip prievolę. Deja. Dabar tampa populiaru tėvams kartu su vaikais lankytis bibliotekose, ir tai yra puikus būdas kartu leisti laisvalaikį! Be to, tai išeitis, kai negali išsirinkti iš daugybės rekomenduojamų variantų, neturi vietos knygų lentynoms ir pinigų. Bibliotekoje tikrai jums patars, padės susigaudyti ir atsirinkti.
Kalbate apie tai, kad reikalingas nuoseklus darbas norint grąžinti skaitymą prie laisvalaikio leidimo būdų. Kaip galėtų prisidėti tėvai?
Justinas: Angliškai sakoma if you want to raise a reader, be a reader – jei nori išauginti skaitytoją, būk skaitytojas. Vaikas dažnai ateina pareflektuoti – tas personažas pasirodė įdomus, o tas – nelabai, žiūrėk, kaip istorija pasisuko, ten tas ir tas atsitiko. Ir jei žinai jo perskaitytą istoriją, gali megzti gilesnį asmeninį santykį.
Sigita: Per festivalį norime uždegti tėvus tą daryti. Perskaityti vaikišką knygą, su vaikais pašnekėti apie ją. Norime, kad vaikai susitiktų su savo mėgstamais rašytojais ir dailininkais, galėtų su jais pasikalbėti, pamatyti, kaip atrodo jiems rašantis ar piešiantis žmogus.
Ir taip, norint parodyti platesnį literatūros kontekstą, gimė festivalio „Vaikų Kalėdų sala“ idėja?
Sigita: Pradedame daryti tai, kas mums atrodo svarbu. Kursime skaitymo, knygų ir vaikų mini pasaulį. Kartu vyks vaikiškų knygų mugė, bursime vaikams kuriančių žmonių bendruomenę. Pirmas toks kartas, niekas nežino, kaip kas bus, bet entuziazmo sulaukėme nemažai. Lietuvoje pradėjo rastis leidyklos, leidžiančios knygas tik vaikams. Gal po šio renginio ta bendruomenė sujudės ir atsiras kažkas dar naujo ir gražaus? Ilgą laiką vaikai buvo šiek tiek nuošalyje – vaikiškos knygos nebuvo svarbu. Mes norime atkreipti dėmesį į vaikų knygas ir vaikams kuriančius autorius. Prieš porą metų Lietuvoje buvo kalbama, kad paaugliams niekas nerašo, nes paaugliai neskaito ir neperka. O sukurti knygą vaikams – tai toks juoko darbas. Bet juk yra atvirkščiai – tai sudėtingiau ir sunkiau. Mūsų pirmas kontaktas su skaitymu yra vaikiška knyga. Svarbu ne tik jos turinys, bet ir vaizdas, estetika – juk knygą patiriame daugeliu juslių. Svarbu, kaip ji kvepia, kaip jaučiasi liečiama. Knyga yra lėtas dalykas, susipažinimas su ja yra subtilus. Vaikas po truputį įeina į tą pasaulį – užverčia ir vėl pasiima knygą, varto, tyrinėja detales, liečia. Jei neišklauso knygos nuo pradžios iki galo, tai nereiškia, kad jam neįdomios knygos.
Justinas: Su Sigita supratome, kad Lietuvoje nėra specialiai vaikams ir jaunimui iki 18 metų skirtų literatūrinių renginių. Yra renginių, kuriuose vaikams skiriamas tam tikras dėmesys, tačiau jie neformuoja renginių vaikams tradicijos, kuri yra svarbi ugdant skaitančią kartą. Tad drąsiai teigiame, kad „Vaikų Kalėdų sala“ – pirmas Lietuvoje tik vaikams ir jaunimui skirtas literatūros ir knygų festivalis. Idėja kilo iš mūsų veiklų, iš to, kad mums atrodo svarbu ugdyti norą skaityti, pristatyti vaikams ir jaunimui skirtas knygas ir kad visa tai nepasimestų dideliuose renginiuose. Kuriame šventę vadovaudamiesi filosofija, kad jos dalyvis turėtų pasinerti į literatūrinį veiksmą. Rengsime įvairiausių kūrybinių, edukacinių, literatūrinių užsiėmimų – kūrybinius skaitymus su aktoriais ir edukatoriais, performansus, įvairias dirbtuves pagal knygas ir jų personažus. Norime įtraukti ir kūrybinį rašymą kaip dalį skaitymo kultūros. Rašysime laišką Kalėdų seneliui, vyresnėlius kviesime į superherojų kūrimo dirbtuves.
Festivalis apims keletą krypčių – bus ir veiklų vaikams, ir mugė, ir konferencija specialistams?
Justinas: Norime sukurti tarpdisciplininį renginį, kuriame susipina literatūra, edukacija, pramoga. Žinau, kad daugybė tokių renginių yra Didžiojoje Britanijoje. Juose literatūrinės istorijos, patiriamos realiame gyvenime – pavyzdžiui, vyksta knygų personažų karnavalas. Tokia kūrybiškumo, fantazijos, smagiai leidžiamo laiko vieta. Pramoga, kuri padeda pažinti pasaulį įdomiu būdu – pažinti kitas kultūras, atrasti save jose, susitikti su panašiai mąstančiais žmonėmis.
Sigita: Festivalyje vaikai bus įtraukti ne tik į edukacinius užsiėmimus, bet ir į knygų prekybą. Leisime jiems patirti šiuolaikinį knygos pardavimo kelią – kaip suformuluoti žinutę apie ją, kaip sukurti reklaminę kampaniją, atrasti argumentų, kodėl knyga yra patraukli, įdomi, vertinga.
Pirmasis vaikų ir jaunimo iki 18 metų literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“ vyks 2017 metų gruodžio 9 ir 10 dienomis Vilniaus mokytojų namuose. Junkitės prie festivalio feisbuko paskyros www.facebook.com/vaikukaledusala/ ir sužinokite visas karščiausias naujienas. Festivalio veiklų tvarkaraštis ir registracija į jas bus paskelbti lapkričio 10 d.