| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
EPA nuotrauka |
Minėdami Spalio revoliucijos šimtmetį, turime nepamiršti ir to, kaip po jos radikaliai pasikeitė religijos laisvės padėtis Rusijoje. Apie tai savo tekste rašo istorikas, katalikų teologas Matthew E. Bunsonas.
1917 m. spalį, kai kraujas buvo liejamas Pirmajame pasauliniame kare, vyko paskutinis Mergelės Marijos apsireiškimas Fatimoje, kurio kulminacija buvo „Saulės stebuklas“. Marijos prašymas pašvęsti Rusiją jos širdžiai ir raginimas pasauliui atgailauti dėl nuodėmių buvo labai svarbus. Praėjus kelioms savaitėms po paskutinio apsireiškimo Fatimoje, prasidėjo Rusijos revoliucija, su ja ir kančių šimtmetis.
Prieš šimtmetį, spalio 25 dieną (pagal Julijaus kalendorių), Spalio revoliucija valdžią pocarinėje Rusijoje suteikė bolševikams – Vladimiro Lenino vadovaujamiems komunistams. Buvo sukurta pirmoji pasaulyje oficialiai ateistinė valstybė, ir prasidėjo viena iš tamsiausių erų žmonijos istorijoje. Vardais jai duotas pagal lapkričio 6–7 dienos (pagal Julijaus kalendorių spalio 24–25) dienos įvykius, kai radikalūs kairieji, vadovaujami bolševikų, be kraujo praliejimo nuvertė silpną laikinąją vyriausybę, kuri buvo suformuota vasarį nuvertus carą Nikolajų II.
Karlas Marxas manė, kad neišvengiama darbininkų revoliucija kils pažengusiose pramoninėse Vakarų Europos valstybėse, kur proletariatas sukils ir sukurs rojų žemėje. Paaiškėjo, kad revoliucija tikrai kilo, tačiau agrarinėje ir menkai industrializuotoje carinėje Rusijoje.
Caro Nikolajaus II žlugimas
Ištvėrusi kelis nepavykusius modernizacijos projektus, Rusijos imperija įšlubčiojo į XX amžių ir buvo susilpninta politinių neramumų, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Dar iki 1917 m. Romanovų dinastija ir caras Nikolajus II buvo arti žlugimo, Petrogradui trūko maisto, nedarbas buvo masinis, infliacija didelė, armija demoralizuota ir sumušta. Komunistai, vadovaujami emigracijoje gyvenusio Lenino, skatino politinį chaosą, bet 1917 m. vasario revoliucija į valdžią atvedė laikinąją vyriausybę, sudarytą iš konservatorių, liberalių socialistų, menšvevikų (Rusijos socialistų) ir kitų socialistinių revoliucionierių.
Caras atsisakė sosto 1917 m. vasario 28 dieną (jis ir visa šeima vėliau nužudyti), tada ekstremistai kelis mėnesius planavo kruviną perversmą. Lenino sugrįžimas iš emigracijos (su vokiečių, norėjusių destabilizuoti padėtį Rusijoje, pagalba) buvo kulminacija revoliucijos, per kurią radikalūs bolševikai šturmavo Žiemos rūmus ir areštavo Laikinosios vyriausybės narius.
Kai kitą mėnesį bolševikams nepavyko gauti daugumos rinkimuose, jie išformavo Konstitucinę asamblėją ir naudodami jėgą paėmė valdžią. Kilo pilietinis karas tarp raudonųjų (bolševikų) ir baltųjų (pralaimėjusi monarchistų, kareivių, kazokų, nuosaikių socialistų ir krikščionių ortodoksų sąjunga).
Nepaisant prastai organizuotos sąjungininkų (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, JAV) sausumos intervencijos į Rusiją, baltiesiems nepavyko laimėti karo, ir 1920 m. bolševikai įtvirtino valdžią. Po revoliucijos buvo sukurtas vienas iš blogiausių žmonijos istorijoje režimas.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
EPA nuotrauka |
Sovietų Sąjungos iškilimas
Užsitikrinę Rusijos kontrolę, Leninas ir jo šalininkai, įskaitant įpėdinį Staliną (1879–1953) šalį transformavo į vienpartinę komunistinę ir ateistinę diktatūrą su absoliučia kiekvieno ekonominio, politinio ir socialinio gyvenimo aspekto kontrole. Visos pasipriešinimo formos buvo negailestingai naikinamos, viena iš agresyviausių kampanijų buvo nukreipta prieš religiją. Valdant Stalinui, daugiau nei 50 milijonų žmonių buvo nužudyti ar ištremti mirčiai į gulagus ar stovyklas Sibire kaip valstybės priešai.
Sovietų Sąjunga (atsiradusi iš vadinamosios Sovietų socialistinių respublikų sąjungos) buvo pirmoji valstybė istorijoje, save paskelbusi ateistine ir vienu iš savo pagrindinių uždavinių laikiusi religijos pašalinimą iš šalies gyvenimo. Tai prognozavo ir K. Marxas. Brutaliausiai ši politika vykdyta XX a. Rusijoje, nors panašios politikos laikėsi ir Kinija bei satelitinės Rytų Europos valstybės. Sovietinis režimas persekiojo visas religinio gyvenimo formas, konfiskuodavo bažnyčias ir kitas kulto vietas, areštuodavo ir kankindavo dvasininkus, tikinčius vyrus ir moteris, valstybės kontroliuojamose mokyklose nuteikdami jaunimą prieš visas tikėjimo formas. Per XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius Ortodoksų Bažnyčios įtaka smuko tiek, kad 1939 m. veikė tik 500 bažnyčių, o 1922 m. jų dar buvo 50 000. Dešimtys tūkstančių ortodoksų dvasininkų nužudyti ar išvežti į darbo stovyklas, dešimtmečius registruoti NKVD (KGB pirmtakai) ir verčiami vykdyti valstybės iškeltas sąlygas.
Kenčianti Bažnyčia
Itin nukentėjo katalikai, ypač Ukrainos Bažnyčia. 1921 m. buvo 245 katalikų kunigai Rusijoje, iki 1925 m. jų liko vos 70 – dauguma darbo stovyklose. Kiti buvo nužudyti, kankinti iki mirties ar iškeliavo iš šio pasaulio lageriuose. Iki 1926 m. visi Rusijos vyskupai buvo mirę. 1917–1941 m. katalikų bažnyčių skaičius sumažėjo nuo 1200 iki dviejų. Nuo 1946 m. Ukrainos Katalikų Bažnyčia priversta paklusti Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai, visa nuosavybė konfiskuota, o dvasininkai atidžiai stebimi NKVD. Panašiai traktuoti graikų apeigų katalikai Armėnijoje ir Gruzijoje, tūkstančiai katalikų kunigų, vienuolių ir dvasininkų nužudyti, nes neatsisakė tikėjimo. Per masines žudynes Sandormocho ir Leningrado lageriuose ketvirtajame dešimtmetyje gyvybių neteko tūkstančiai katalikų, ortodoksų, protestantų ir žydų. 1925 m. nužudytų ar ištremtų į Sibirą katalikų skaičius siekė 200 000.
Antikatalikiška ir antikrikščioniška kampanija apėmė privalomas programas mokyklose, kuriose buvo atakuojama Bažnyčia. Ji vaizduojama kaip proto priešė, korumpuota veidmainiška institucija, kuri išsilaiko dėl žmonių prietarų ir baimių. Mokiniai mokomi apie Galilėjų, inkviziciją, blogus popiežius ir kryžiuočius. XX a. 3-iajame dešimtmetyje sovietinė propaganda kūrė pamfletus, knygas, kino filmus ir radijo programas, kuriose tyčiojamasi iš religijos, vyskupai ir kunigai vaizduojami atstumiantys veidmainiai ir iškrypėliai. Ateistinės vertybės pateiktos kaip vienintelis kelias į žmonijos pažangą ir apšvietą.
Nepaisant neįsivaizduojamų sunkumų, kurių patyrė katalikai ir kiti, religija išsilaikė, kaip ir ištikimybė Šventajam Sostui. Visa tai pykdė sovietinį režimą. Tamsiausiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, kai vokiečių pajėgos visiškai priartėjo prie Maskvos 1941 m., Stalinas leido atidaryti ortodoksų bažnyčias, kad jos suteiktų vilties rusams, kai valstybė to padaryti nesugebėjo. Ciniškai naudodamasis ortodoksų dvasininkija skatinti gyventojus ginti motiną Rusiją nuo vokiečių įsibrovėlių, Stalinas išlaikė socialinę tvarką, o kai karas baigėsi, vėl ėmė engti Bažnyčią.
Graikų apeigų katalikų persekiojimas sukėlė kitokių pasekmių. Katalikai ir daug ortodoksų, jeigu tik galėjo, pabėgo iš Rusijos, dešimtys tūkstančių surado religijos laisvę užsienyje. Jie įsikūrė visame pasaulyje, ypač Paryžiuje, Londone, Vienoje, Berlyne, Niujorke, San Franciske, Los Andžele. Katalikai užsienyje stengėsi pasakoti pasauliui apie gyvenimo SSRS košmarą, bet jie retai būdavo išgirsti, nes daugelis Vakaruose, įskaitant amerikiečių ir Europos žurnalistus, buvo sužavėti propagandos apie darbininkų rojų, sukurtą Rusijoje. Religijos persekiojimas buvo atmestas kaip nepatenkintų senų monarchistų ir konservatorių skundai ir oponavimas kurti „demokratiją“ ir pažangą SSRS.
Bažnyčios balsas
Bažnyčia visada priešinosi komunizmui, ypač dėl žmogaus teisių pažeidimo ir orumo paniekinimo bei religijos persekiojimo.
Siekdamas diplomatinio susitarimo su SSRS, Pijus XI įpareigojo savo pagrindinį diplomatą regione arkivyskupą Eugenio Pacelli (nuncijų Vokietijoje ir būsimąjį popiežių Pijų XII) siekti derybų. Sovietai buvo linkę kalbėtis, tačiau reikalavo, kad Bažnyčia atsisakytų visų savo teisių Rusijoje. 1927 m. popiežius kontaktus nutraukė. Dvasininkai slaptai buvo siunčiami į SSRS, ypač drąsūs jėzuitai. Prancūzijos jėzuitams skirta išskirtinė misija konsekruoti vyskupus. Dauguma jų mirė gulaguose arba NKVD kalėjime, Lubiankoje, kankinimo kamerose.
1937 m. popiežius Pijus XI išleido encikliką Divini Redemptoris (Ateistinis komunizmas), kuriame pasmerkė komunistinį režimą ir SSRS. Jis rašė: „Komunizmas atima iš žmogaus laisvę, pavagia jo orumą ir pašalina visus moralinius suvaržymus, kad išsiveržtų akli impulsai. Nepripažįstamos jokios individo teisės, susijusios su kolektyviškumu, nėra prigimtinių žmogaus teisių, kurias komunistinė sistema traiško.“
Bažnyčia išliko komunizmo oponentė per visą XX amžių. Ji įveikė SSRS dėl savo tvirtumo, maldų, drąsos ir popiežių, ypač Pijaus XII ir Jono Pauliaus II lyderystės.
100-osios Rusijos revoliucijos metinės nesulaukia daug dėmesio iš tradicinės žiniasklaidos. Jubiliejus primena mums, jog sukeltas siaubas yra sąmoningai pamirštamas. Komunizmo atminimo fondo apklausa rodo, kad 55 % tūkstantmečio kartos žmonių mano, jog komunizmas buvo ir tebėra problema, ir tik 37 % jų tokią santvarką vertina labai nepalankiai.
Katalikams tai dar labiau išryškina komunizmo ir socializmo pavojus tikintiesiems. Jeigu mes nebūsime atsargūs, istorija gali pasikartoti. Prisiminkime Mergelės Marijos Fatimoje žodžius ir melskimės, kad SSRS košmaras nepasikartotų.
Pagal „National Catholic Register“ parengė Matas Baltrukevičius