 |
| Axel Antas Bergkvist/unsplash.com nuotr. |
Kaip gerai, kad gyvename šalyje, kurioje galime nevaržomai rinktis, turėti kitokią nei daugumos nuomonę bei nebijoti jos reikšti, pavyzdžiui, išpažinti tikėjimą ar priešingai – viešai abejoti Dievo egzistavimu.
Dar ne per seniausiai vienas kavinių tinklas nusprendė savo reklamose pašaipiai panaudoti keletą religinių simbolių, o tikintiesiems pareiškus, jog tai žeidžia jų religinius įsitikinimus, reklamos kūrėjai ėmė kalbėti apie žodžio laisvės svarbą, o šią savaitę vienas žmogaus teisių aktyvistas, kavinei visgi gavus baudą, suskubo pareikšti, jog reklama tiesiog pakurstė diskusiją visuomenei svarbiu klausimu, tačiau nebuvo pasielgta kaip nors netinkamai, esą satyra yra esminė saviraiškos laisvės dalis.
Dera prisiminti ir vienos rašytojos pareiškimus apie tariamus partizano A. Ramanausko-Vanago nusikaltimus ar žinomo dizainerio teiginius, kad per nepriklausomybės metus Lietuvoje niekas į gera nepasikeitė. Jų klausant gali pasirodyti, jog šie asmenys tiesiog pasinaudojo žodžio laisve, išreiškė savo nuomonę – pakurstė diskusiją visuomenei svarbiais klausimais. Ir iš tiesų pakurstė.
Tačiau svarbiausias klausimas, kurį iškėlė visi šie asmenys, nėra susijęs nei su religija ar istorija, bet laisve ir jos ribomis. Gyvename socialiame, vis labiau globalėjančiame pasaulyje – nuolat esame supami įvairių žmonių, o kadangi kiekvienas esame unikalus ir turime teisę mąstyti skirtingai, tad ir laisvė labai glaudžiai susijusi su pagarba priešingai nuomonei, ką dažnai pamirštame.
Nėra nieko blogo tikėti arba netikėti Dievu, būti kataliku arba musulmonu, žydu ar ateistu ir kelti viešas diskusijas apie Dievo buvimą. Bėdos prasideda, kai pamirštame, kad mūsų laisvę riboja kiti žmonės, ir tai tampa pretekstu nustoti gerbti kitaminčius – tuomet ir kyla tokios „diskusijos“, kurių iniciatoriai dažnai pamina bet kokius šio dialogo principus.
Ir pamina juos dėl savo pačių egoizmo, noro sužibėti, tapti populiarūs ir matomi visuomenėje ar bent jau dėl siekio padidinti savo valdomo verslo pardavimus, pasidaryti nemokamą reklamą, o jei ir teks sumokėti, tai tik nedidukę baudą, kuri negali prilygti gautai naudai – ir šis egoizmas tapo toks didelis, jog neberanda vietos ankštuose laisvės rėmuose (paradoksalu, bet pati laisvė egoizmui tapo kalėjimu), tad, kad būtų patenkintas ego, šis turi juos sulaužyti, pažeisdamas kitų žmonių erdvę, pradėdamas tyčiotis iš to, kas kitiems svarbu.
Todėl ir atsiranda dizainerių, besiskelbiančių patriotais ir sakančių, kad daug bei sunkiai dirba dėl šalies gerovės (nors dar metų pradžioje jais buvo susidomėjusi Valstybinė mokesčių Inspekcija dėl galimo mokesčių vengimo) – tik vargu ar tokie asmenys iš tiesų dirba dėl ko nors daugiau nei dėl savęs ir ar turi kokių aukštesnių vertybių nei jų pačių šlovė ir žinomumas pasauliniu mastu. Tad kai jie, tariamai nežinodami, su kuo kalba telefonu, pradeda teigti, kad Lietuvoje niekas į gera nepasikeitė, ne tik įžeidžia visus tuos, kurie uoliai ir sunkiai daugelį metų dirbo dėl kitų gerovės ar bent jau sąžiningai mokėjo mokesčius, bet turbūt ir taria tuos žodžius su pasitenkinimu, nes manosi esantys išimtimi, kažkuo pranašesni už kitus dėl savo nuopelnų ir dėl to galintys naudotis platesniu žodžio laisvės spektru, per daug savęs nevaržydami. Tik bėda ta, kad laisvė, kuri neįpareigoja, tėra egoizmas.
O kokios pozicijos šios visas ribas pažeidžiančios, egoizmu paremtos „laisvės“ akivaizdoje laikosi visuomenė? Ką darome mes? Dažnu atveju liekame pasyvūs, leidžiamės kvailinami – susidūrę su pasityčiojimu iš religinių simbolių, tikrovės neatitinkančiais komentarais ar paprasčiausiu melu apie partizanus ir jų vadus (žodžio laisvė niekuomet negali tapti priedanga melui skleisti!), pradedame abejoti: o gal tikrai nieko blogo, jei iš mūsų tyčiojasi, jei mums meluoja? Ir staiga teisybės gynėjai tampa priešais, esą tai jie pažeidžia žmogaus teises, neleisdami kitiems skleisti melo ir neapykantos – išteisiname Barabą pasmerkdami Tiesą.
Ši kai kurių kova dėl neribotos laisvės veda, kaip sociologas Zygmundas Baumanas teigė, tik chaoso link. Laisvė, priešingai, nei kai kurie mano, nėra pareigų ir atsakomybės nebuvimas, ji įpareigoja ieškoti tiesos – kalbėti apie problemas, jas spręsti, tačiau šios paieškos nėra melo ar įžeidimų pateisinimas.
Galiausiai, prancūziškoji liberté, égalité, fraternité puikiai įkūnija aspektus, kurie reikalingi tvariai ir iš tiesų laisvai visuomenei. Būtų klaida, jei pradėtume reikalauti tik pirmosios.
Autorius yra tinklaraštininkas