 |
Skaitykite Pulitzerio premijos laureatės, dvidešimties romanų autorės Anne Tyler (g. 1941 m.) knygos „Mėlynų siūlų ritė“ ištrauką. Tai romanas apie senstančius tėvus ir augančius vaikus, apie lūkesčius ir nusivylimus, apie gyvenimą, kuris paprastas atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Tai ne apie Vitšankus ir ne apie Ameriką, tai apie mus, visus kartu besilaikančius už vieno mus jungiančio siūlo.
Atostogų metu vyrai turėjo paprotį kas vakarą po vakarienės išplauti indus. Jie išvydavo moteris – „Eikit sau dabar! Nagi! Taip taip, žinom – likučius sudėti į šaldytuvą“, – o tuomet Denis pripildavo plautuvę karšto vandens, o Stiebas išlankstydavo virtuvinį rankšluostį. Tuo tarpu Džinės Hju, vienas tų sąžiningų darbštuolių, sutvarkydavo visą virtuvę ir nušveisdavo kiekvieną paviršių. Redas galbūt atnešdavo vieną kitą lėkštę iš valgomojo, bet netrukus, kitų raginamas, įsitaisydavo prie virtuvės stalo su alaus buteliu ir stebėdavo juos.
Amandos Hju čia nedalyvavo. Nedidelė jos šeima dažniausiai vakarieniavo mieste.
Paskutinį vakarą, ketvirtadienį, valomasi buvo nuodugniau. Reikėjo išmesti visus likučius, ištuštinti ir iššluostyti šaldytuvo lentynas. Džinės Hju jautėsi savo stichijoje.
– Mesk lauk! Taip, ir šitą taip pat, – nurodinėjo jis Stiebui, kuris iškėlė artipilnį indą šviežių kopūstų salotų su actu. – Jokios prasmės vilkti juos visą kelią atgal į Baltimorę.
Visi trys dirstelėjo į Redą, kuris, kaip ir jo sesuo, baisėjosi švaistymu, bet tėvas vartė vieną tų šlamštiškų žurnalų ir neatkreipė dėmesio.
– Koks planas rytoj? – paklausė Denis. – Išvažiuojam vos išaušus?
Hju atsakė:
– Na, bent jau aš turėčiau. Telefone laukia koks pustuzinis žinučių. – Jis turėjo galvoje žinutes iš koledžo. – Daug ką reikia pataisyti bendrabutyje.
– Taigi, – tarė Denis, kreipdamasis į Stiebą, – vadinasi, ruduo pareina.
– Jau visai greit, – sutiko Stiebas. Jis padėjo ne visai švarią lėkštę į kriauklę.
– Tikriausiai jums geriausia per ilgai nedelst ir važiuot namo, – tarė jam Denis, – kitaip vaikams teks keisti mokyklą.
Stiebas šluostė kitą lėkštę.
– Jie jau pakeitė, – atsakė jis. – Nora pereitą savaitę užregistravo abu vyresniuosius.
– Bet dabar, kai aš pasilieku, daugiau prasmės būtų jums kraustytis atgal.
Stiebas padėjo lėkštę į stirtą kitų.
– Tu nepasiliksi, – tarė jis.
– Ką?
– Dabar netruks, kol tu išvažiuosi.
– Ką turi galvoje?
Denis atsigręžęs žiūrėjo į jį, bet Stiebas toliau šluostė lėkštes. Jis pasakė:
– Susipyksi su kuriuo iš mūsų arba dėl ko nors įsižeisi. O gal tau paskambins vienas iš tų paslaptingų pažįstamų ir praneš apie mįslingą skubų reikalą, ir tu vėl pradingsi.
– Paistalai, – nukirto Denis.
Įsiterpė Džinės Hju:
– Gerai jau, vaikinai... – o Redas pakėlė akis nuo žurnalo, pirštu pasižymėjęs skaitomą vietą.
– Tu tik dėl to taip sakai, kad norėtum, jog aš nepasilikčiau, – pasakė Denis Stiebui. – Aš labai aiškiai matau, kad tu nori, jog pasitraukčiau nuo kelio ir netrukdyčiau tau. Tai man joks siurprizas.
– Aš visai nenoriu, kad tu pasitrauktum, – atsakė Stiebas. Dabar jiedu stovėjo tiesiai vienas priešais kitą. Stiebas vienoje rankoje spaudė lėkštę, kitoje – rankšluostį ir kalbėjo truputį garsiau, negu buvo būtina. – Dieve! Ką turiu padaryti, kad tave įtikinčiau, jog nesitaikau tau pakenkti? Aš nenoriu nieko, kas tavo. Ir niekada nenorėjau! Aš tik stengiuosi padėti mamai su tėčiu!
Redas įsiterpė:
– Ką? Palaukit.
– Ką gi, ar ne to tu ir trokšti? – metė Denis Stiebui. – Nesavanaudiškumas per kraštus liejasi. Šventesnis už visagalį Dievą.
Stiebas žiojosi dar kažką sakyti; jis įkvėpė oro ir pravėrė burną. Tuomet išleido neviltingą garsą, kuris skambėjo panašiai į gilų „aaaa“, ir, regis, nė nemąstydamas pasisuko visu kūnu į Denį ir iš visų jėgų jį pastūmė.
Iš tiesų tai jis nė nepuolė. Tai labiau priminė poelgį iš aklo bejėgiškumo. Bet Denis prarado pusiausvyrą. Jis žingtelėjo kelis žingsnius šonu, išmetė rankoje laikomą lėkštę, jos šukės pažiro ant grindų, jis mėgino atgauti pusiausvyrą, bet vis tiek griuvo, galva kliudė stalo briauną ir žnektelėjo sėdomis.
– Oi, – aiktelėjo Stiebas, – vajėzau.
Redas atsistojo, prasižiojęs iš nuostabos, vienoje rankoje maskatavo už lapo krašto tebelaikomas žurnalas. Hju stovėjo palinkęs priešais šaldytuvą, beprasmiškai gniaužė saujoje šluostę ir kartojo:
– Vaikinai. Ei, vaikinai.
Denis ėmė stotis ant kojų. Iš kairio smilkinio jam bėgo kraujas. Stiebas pasilenkė paduoti jam rankos, bet, užuot priėmęs pagalbą, Denis puolė jį dar iki galo neatsistojęs ir smogė galva Stiebui į krūtinę. Stiebas sulinko per pusiaują, griuvo atbulas ir trenkėsi į spintelę. Atsisėdo tiesiai, bet atrodė apsvaigęs; atsargiai pakėlė ranką ir delnu palietė pakaušį.
Virtuvė staiga prigužėjo aikčiojančių moterų ir nusigandusių, akis išplėtusių vaikų. Regėjos, jų daugybė, gerokai daugiau, negu iš tikrųjų galėjo būti. Abė klausinėjo:
– Kas čia dabar? Kas atsitiko? – o Nora stovėjo palinkusi prie Stiebo ir mėgino padėti jam atsikelti.
– Tegu sėdi, laikyk, kad nesikeltų, – sukomandavo jai Džinė. – Stiebai? Ar tau svaigsta galva?
Stiebas ir toliau laikėsi už galvos ir dairėsi lyg nesusivokdamas. Aplink jį visur buvo prikritę lėkštės šukių.
Denis atsitiesė ir atsirėmė į kriauklę. Labiau už visus atrodė išmuštas iš vėžių.
– Nesuprantu, kas jam užėjo! – tarė jis. – Užsivedė nei iš šio, nei iš to! – Jo veidu nuo smilkinio sruvo kraujas ir tamsiai dažė žalsvus marškinėlius.
– Pasižiūrėkit į save, – sušuko Džinė. – Reikia nuvežti į greitosios pagalbos skyrių. Abudu.
– Man tai jau nereikia greitosios, – tarė Denis, o tuo pat metu Stiebas pasakė:
– Man nieko nėra. Leiskit man atsikelt.
– Abu turi važiuoti, – tvirtino Abė. – Denį reikia susiūti, o Stiebas galbūt susitrenkė galvą.
– Viskas man gerai, – vienu balsu ištarė Stiebas ir Denis.
– Bent jau paguldykim tave ant sofos, – kreipėsi į Stiebą Nora. Ji visai neatrodė susijaudinusi. Padėjo vyrui atsistoti, šįkart Džinei neprieštaraujant, ir išvedė iš virtuvės. Visi vaikai be žado išsekė iš paskos, pasiliko tik Siuzana, – ji stovėjo prie pat Denio ir glostė jam riešą. Jos skruostais tekėjo ašaros.
– Ko tu verki? – paklausė jos Denis. – Čia niekai. Man net neskauda.
Ji nurijo ašaras, bet jos vis plūdo. Abė apglėbė mergaitę ir ėmė raminti:
– Viskas gerai, širdele. Galvos žaizdos visada smarkiai kraujuoja.
– Lauk! – sukomandavo Džinė. – Visi marš iš virtuvės, kol patikrinsiu, kokio sunkumo sužeidimas. Atnešk man pirmosios pagalbos rinkinį, Hju. Jis pirmo aukšto vonioje. Siuzana, man reikia popierinių rankšluosčių.
Redas kažkuriuo momentu buvo vėl susmukęs ant kėdės, bet Abė patapšnojo jam petį ir paragino:
– Eime į svetainę.
– Nesuprantu, kas čia įvyko, – prisipažino jis žmonai.
– Ir aš nesuprantu, bet leiskim Džinei tvarkytis.
Ji padėjo jam atsistoti, ir jiedu pasuko durų link. Pasiliko tik Siuzana. Ji padavė Džinei popierinių rankšluosčių ritinį.
– Ačiū, – padėkojo Džinė. Ji atsiplėšė kelis lapus ir sudrėkino po čiaupu. – Iš pradžių mes nuvalysim žaizdą, o tada pamatysim, ar reikia ją siūti, – paaiškino ji Deniui. – Sėskis.
– Nereikia manęs siūti, – prieštaravo jis. Pamažu atsisėdo ant kėdės. Sesuo pasilenkė prie jo ir prispaudė drėgnų rankšluosčių gniužulą prie smilkinio. Tuo metu Siuzana prisėdo ant gretimos kėdės ir paėmė jį už rankos.
– Hm, – numykė Džinė. Ji žiūrinėjo prakirstą vietą Denio galvoje. Sulenkė rankšluosčius švaresne puse ir vėl ėmė valyti jam smilkinį.
– Oi, – aiktelėjo jis.
– Hju? Kur tas pirmosios pagalbos rinkinys?
– Ateinu, – atsiliepė Džinės Hju, įeidamas į virtuvę. Padavė jai daiktą, kuris priminė žvejo reikmenų skardinę skrynelę.
– Eik ir paliepk kitiems neleisti Stiebui užmigti, girdi? Palik jas, – sudraudė ji, nes Hju jau lenkėsi rinkti lėkštės šukių. – Privalom užtikrinti, kad jo neištiks koma.
Ji visuomet priklausė tipui žmonių, kurie, ištikus krizei, ima autoritetingai valdyti padėtį. Atmetė savo ilgą juodą arklio uodegą tokiu ryžtingu judesiu, kad plaukai kone šniaukštelėjo.
Hju išėjo. Vos tik jis dingo iš akių, Denis tarė:
– Prisiekiu, viskas ne dėl mano kaltės.
– Tikrai jau, – pasakė Džinė.
– Garbės žodis. Privalai manim patikėti.
– Siuzana, surask man neosporiną.
Siuzana pakėlė akis į Džinę, bet ir toliau sėdėjo.
– Tepalą. Pirmosios pagalbos rinkinyje, – paaiškino jai Džinė. Ji ir vėl sulenkė pluoštą rankšluosčių. Dabar jie buvo beveik permirkę ir raudoni. Siuzana paleido Denio ranką ir paėmė skrynutę. Jos palaidinės petukas buvo išteptas krauju.
– Mes tik plovėm indus, – pasakojo Denis, – kuo ramiausiai, įsivaizduok sau. Ir tada Stiebas nutrūksta nuo grandinės, nes aš pasakau, kad jie dabar gali kraustytis namo.
– Taip, kuo puikiausiai įsivaizduoju, – atsakė Džinė.
– Kaip suprast?
Jinai išmetė rankšluosčių gniužulą į šiukšlių kibirą ir paėmė iš Siuzanos neosporiną.
– Sėdėk ramiai, – paliepė ji Deniui. Truputį patepė tepalu. Brolis sėdėjo nejudėdamas, nenuleisdamas nuo jos akių. Ji tarė jam: – Kada tu išmesi visa tai iš galvos, Deni? Kada atsipeikėsi? Liausiesi?
– Ką liausiuosi? Juk tai jis pradėjo!
– Ar tu nemanai, kad visi turi kokių nors... nuoskaudų? Stiebas, pavyzdžiui! Gal ir aš galėčiau pavydėti, jeigu įsikalčiau sau į galvą? Tėtis kur kas labiau už mane vertina Stiebą, nors aš tikrai gera darbininkė. Jis visąlaik šneka, kaip kada nors Stiebas perims vadovavimą verslui, tarsi manęs nė nebūtų, tarsi aš nesugebėčiau padaryti to, ką vyrai gali, jeigu tik man kas nors parodo kaip. Bet atspėk, Deni: reikalas tas, kad Stiebui nė nereikia, kad kas parodytų. Jis tartum jau užgimė mokėdamas, kaip ką daryti. Jis geba suprasti pats, be niekieno paaiškinimų. Garbės žodis, jis iš tikro nusipelno vadovauti.
Denis nekantriai prunkštelėjo, bet Džinė nekreipė į jį dėmesio.
– Pleistro su sparneliais, prašau, – kreipėsi ji į Siuzaną. – Jeigu rasi tokių, mes būsim išsisukę.
Siuzana nėrė į pirmosios pagalbos skrynutę, kurioje viskas atrodė sumesta be tvarkos. Mergaitė metė į šalį žirklutes, pincetą, tvarsčių ritinius, acto buteliuką nuo medūzų įgėlimų ir pagaliau iškapstė pleistrų su sparneliais dėžutę.
– Šaunu, – apsidžiaugė Džinė. Ji išsiėmė kelis pleistrus ir pasidėjo ant stalo, tada paėmė vieną ir nulupo pakuotę. – Turėtų kelių tokių pakakti, – pasakė ji Deniui. – Prašau nejudėti.
– Aš ne prieš, kad jis vadovautų, – tarė Denis. – Jau aš tai tikrai netrokštu vadovauti. Esmė ta, kad tėčiui visi kiti mes neįtinkam. Trys jo tikri vaikai! Juk pati pasakei: verslą tu turėtum perimt. Tu esi iš Vitšankų. Tačiau ne, tėčiui prireikė eiti ieškoti ko iš pašalies.
– Jis niekur nėjo ieškoti, – ginčijosi Džinė. Ji atsitraukė pasižiūrėti, ar gerai užklijavo pleistrą, tuomet pasiėmė kitą. – Jis juk nepasirinko, kad Stiebas įėjo į šeimą. Taip tiesiog atsitiko.
– Visą gyvenimą tėtis vertė mane jaustis taip, lyg aš neprilygčiau jam, – kalbėjo Denis. – Lyg būčiau... luošas; niekam tikęs. Pasiklausyk, Džine: kai vieną vasarą dirbau Minesotoje, turėjau viršininką, kuris manė, kad aš turiu tikrai gerą akį. Mes montavome spinteles, ir aš pasiūlydavau tokius planus, kuriuos jis vadino fantastiškais. Klausė, ar nesvarstau kada imtis baldų gamybos. Jisai manė, kad aš turiu tikrą talentą. Kodėl tuomet tėčiui niekados taip neatrodo?
– O ką tada?
– Ką tu turi galvoje – ką tada?
– Kaip baigėsi ta baldų gamyba?
– A-a, na... jau neprisimenu. Man regis, ėmėmės nuobodžiosios dalies. Grindjuosčių ar dar ko nors. Tai aš po kurio laiko išėjau.
Džinė atsiduso ir surinko nuo stalo popierines pleistro pakuotes.
– Gerai, Siuzana, – pasakė ji. – Dabar gali vesti tėtį į svetainę.
Bet tik spėjo Denis atsistoti, ir į kambarį įėjo Stiebas, o iš paskos – Nora. Iš pažiūros buvo atsigavęs nuo galvos sutrenkimo. Vėl atrodė panašus į save, tik šiek tiek pabalęs ir labiau susitaršęs.
– Deni, – pradėjo jis. – Aš noriu atsiprašyti.
– Jis labai labai gailisi, – pridūrė Nora.
– Aš neturėjau prarasti savitvardos ir noriu sumokėti už tavo „String Cheese Incident“ marškinėlius.
Denį tai šiek tiek pralinksmino, o Abė, atskubėjusi jiems iš paskos, – aišku, ji privalėjo čia dalyvauti, juk nėrėsi iš kailio, kad tik namiškiai susitaikytų, – ėmė įtikinėti:
– Ak, Stiebai, tai ne bėda: esu tikra, kad juos išskalbsim su „OxiClean“, – o čia jau Denis nusikvatojo.
– Pamiršk visa tai, – pasakė jis Stiebui. – Tarkim, kad to apskritai nė nenutiko.
– Ką gi, tu labai geranoriškas.
– Teisybę sakant, man net palengvėjo, kai įsitikinau, kad tu irgi žmogus, – tarė Denis. – Iki šiol man atrodė, kad neturi nė lašo rungtyniavimo dvasios.
– Rungtyniavimo?
– Paspauskim viens kitam ranką ir pamirškim, – pasiūlė Denis ir ištiesė ranką.
Stiebas neatlyžo:
– Kodėl tu sakai, kad aš linkęs rungtyniauti?
Denis nuleido ranką.
– Ei, – sušuko jis, – tu gi ką tik užpuolei mane už tai, kad pasakiau, jog tai aš turėčiau padėti mamai su tėčiu. Tau neatrodo, kad čia rungtyniavimas?
– Po velnių! – pasipiktino Stiebas.
Nora ėmė raminti jį:
– Ei! Daglai.
Stiebas smogė Deniui į veidą.
Smūgis nebuvo įgudusios rankos – ne visai pataikė, o kiek šonu, bet jo užteko, kad Denis nuskrietų ir griūtų atgal ant kėdės. Iš jo apatinės lūpos kaipmat burbuliuodamas pratrūko kraujas. Denis kaip apdujęs krestelėjo galvą.
– Liaukitės! Prašau liautis! – suspigo Abė.
Džinė sušuko:
– Ak, dėl Dievo meilės!
Siuzana vėl pravirko ir ėmė kramtyti krumplius. Kiti taip greitai išdygo tarpdury, kad būtum galėjęs pamanyti, jog to tik ir laukė, prigludę už durų.
Stiebas atrodė nustebęs. Stebeilijo į savo kumštį, kurio krumpliai buvo nubrozdinti. Tada įbedė akis į Denį.
– Lauk! – visiems sukomandavo Džinė. Tuomet pavargusiu balsu konstatavo: – Pirmiausia nuplausim žaizdą, o tada pažiūrėsim, ar reikia siūti.
Anne Tyler „Mėlynų siūlų ritė“. Vilnius: „Tyto alba“, 2017 m. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žiūkaitė. Dailininkė – Ilona Kukenytė.