Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina. Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną iš šitų mažutėlių.
Taigi sergėkitės! Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: 'Gailiuosi',– atleisk jam“.
Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“.
O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis jūsų paklausytų“.
Išm 1, 1–7: Tai draugiška žmogui dvasia – išmintis; pasaulyje pilna gi Viešpaties dvasios
Ps 139, 1–3. 4–6. 7–8. 9–10. P.: Amžinybės kely, Viešpatie, būk man vadovas!
Evangelijos komentaro autorius kun. Nerijus Pipiras
Tikėjimas – nelengvas, netgi sunkus darbas. Kartą per metus, o gal ir dar rečiau ateiti į bažnyčią – nereiškia tikėti. Juk tuomet netenkama galimybės tapti žemės druska ir pasaulio šviesa. Netenkama galimybės būti kitokiam. O tikintysis visuomet kitoks, nes jis išmano meną būti mažesnis. Tačiau vėlgi – tikintysis turi būti ir orus. Todėl Viešpats šios dienos Evangelijoje ir perspėja apie papiktinimus. Viena vertus, taip, jie neišvengiami, nes gyvenime pasitaiko visko. Kita vertus, net ir kiekviena mažiausia žmogiškoji ląstelė turi savyje orumo, todėl nevalia nieko menkinti ar žeminti. Žodinės nuodėmės, apie kurias kalba Evangelija, yra tokio svorio kaip girnapusė, kurios viršutinė dalis su skyle viduryje ir galima ją užmauti. Tai slegiantys, netgi skandinantys dalykai. Visgi, kokia turėtų būti krikščionio pozicija visa tai matant. Matant, kad užgauliojimai nesibaigia? Jėzus primena, kad krikščionis – Meilės apkabintas žmogus, kuris ir savo aplinkoje turi nepamiršti gal nors ir vienų vienintelės, bet meilės žarijos. Pirmasis ir niekada nesibaigiantis krikščionio žodis – atleidžiu. Kada jį paskutinį kartą tarėme? Ar ne prasminga būtų šiuo žodžiu pradėti savo dieną, kiekvieną rytą ištariant: „Atleidžiu ir dovanoju tiems, kurie šiandien vadovausis ne meilės, bet papiktinimo logika.“ Pradėję dirbti šį darbą, galime pastebėti, kad jis sunkus. Tačiau įmanomas, nes mūsų žvilgsniai visada nukreipti į Dievą, apstų gailestingumo Tikėjimas tikrai stiprės, jei nepamiršime, jog kol gyvename žemėje, esame ne pobūvių salėje, bet dirvoje, kurią savo meile ir pasitikėjimu turime įdirbti ir kovos laukia, kur reikia kovoti šauniąją tikėjimo kovą. Pabaigai prisimenu vieną pasaulietės, tikėjimo kankinės Adelės Dirsytės sakinį, ištartą toli nuo Lietuvos, pačiu baisiausiu gyvenimo metu – kalinimo laikotarpiu. Ji drauge kalinčioms sakė: „Mes galime tik atleisti.“ Koks stiprus ir sunkus šis sakinys! Tačiau juo tegul prasideda ir baigiasi mano diena!
Bernardinai.lt