Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.
Įeinant į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“
Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko.
Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.
Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę kaip tik šitas svetimtautis!“
Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave“.
Išm 6, 1–11: Klausykit, karaliai, kad imtutės proto
Ps 82, 3–4. 6–7. P.: Tu, Dieve, pakilki – tu žemę teiski.
Evangelijos komentaro autorius kun. Nerijus Pipiras
Jėzus eina keistu keliu. Tarp Samarijos ir Galilėjos. Žinoma, kad šis kelias ėjo pro Jericho miestą. Žinoma ir tai, kad Jėzus eina dykumos keliu. Ar tikrai nebuvo žemėje geresnių, net prabangesnių kelių, kuriais Dievas lengviau galėtų pasiekti Jeruzalę? Be abejo, buvo. Ir yra. Jėzus pasirenka dykumos kelią. Ir šiandien Jis eina šio pasaulio dykumos keliais... Galėtume sakyti, kad tas susitikimas su raupsuotaisiais buvo visiškai atsitiktinis. Galėtume netgi stebėtis šiais žmonėmis, manyti, jog jie per daug įžūlūs. Tačiau Jėzus visada eina pirmas žmogaus link. Jis pats nusileidžia iki pat žmogiškųjų raupsų gelmės, kad prisiliestų ir išgydytų. Taip, tuomet buvo toks reikalavimas, kad raupsuotieji gyventų šalia miestų, gyvenviečių, dykumoje tam, kad ši liga neplistų. Rodos, viena iš gydymo, epidemijos stabdymo priemonių buvo izoliavimasis. Jėzus sulaužo šias taisykles, kelionei į Jeruzalę pasirinkdamas tokį kelią, kuriame būtų galimybė susitikti su raupsuotaisiais. Mums šiandien raupsų liga nėra tokia aktuali. Fizinių jos formų, nors ji ir šiandien plinta Rytų kraštuose, mes nežinome, nejaučiame. Tačiau galime jausti dvasinių raupsų simptomus bei pasekmes. Ko gero, ne vienas nelaimės, klaidos metu bėgome prie Dievo, prašydami gydyti, nuraminti, paguosti. Tačiau pajutę palengvėjimą ar nepalikome Dievo toje pačioje vietoje, kur ir susitikome, ir nenuėjome toliau įgyvendinti vien tik savo idėjų bei planų? Ar nepamiršome sugrįžti ir padėkoti? Taip, išgiję iš raupsų, žmonės privalėjo eiti, pasirodyti kunigui, kad grįžtų į visavertį visuomeninį gyvenimą. Tačiau nejaugi Dievas turi tiktai gydyti, padėti mums grįžti į normalų ir kardinaliai kitokį, nei buvo, santykį su Juo mums jau nebereikia, manant, jog Dievo vieta ir yra dykumos kelyje, bet ne visavertiškame visuomeniniame gyvenime, tokiame, kurį ir kaip mes įsivaizduojame. Samarietis grįžo. Gal jis neturėjo nė jokios pretenzijos tą daryti. Tačiau jis tebūnie mums pamoka, paskata ir priminimas, kad Dievui nėra blogų teritorijų, kad dievas bendrauja ir su šių dienų samariečiais, kad nėra tokių ligų, kurių vienaip ar kitaip neišgydytų dieviškos rankos prisilietimas, ir kad mes iš savųjų samarijų visuomet ir nuolat turime sugrįžti į tą vietą, kurioje sutikome Dievą. Sugrįžti ir padėkoti...
Bernardinai.lt