 |
| Kevin Gent (www.unsplash.com) nuotr. |
Šiais laikais, kai vyksta vaikų namų reforma, kai daug kalbama apie auklėjimą ir prieraišumo svarbą, kai priimtas smurto prieš vaikus įstatymas, vis dar yra tokių vietų, kur vaikai paliekami augti be tėvų nuo pirmadienio iki penktadienio. Aišku, jie nėra palikti gatvėje visiškai be priežiūros. Panašiai kaip gėlės šiltnamyje, kai jas kažkas prižiūri, palaisto, patręšia, papurena dirvą, kad vešliau augtų. Taip ir su paliktais savaitei vaikais: jais rūpinasi auklėtojos, padėjėjos, budėtojai. Kaip senais sovietiniais laikais, jei prisimenate, buvo savaitiniai darželiai ir mokyklos-internatai. Ar tik sovietmečiu? Kaip yra šiandien?
Yra. Ir ne tik kažkur Lietuvoje, bet ir sostinėje. Vilniuje yra dvi pagrindinės mokyklos, turinčios bendrabučiais, kurioms priklauso ir darželiai. Ne visi vaikai, besimokantys tose mokyklose ir lankantys darželius, gyvena bendrabučiuose, bet ypač liūdina, jog yra ir mažų vaikučių, ikimokyklinukų, kurie visai savaitei paliekami nakvoti bendrabutyje. Ir ne tik savaitei – jie tiesiog taip gyvena: penkias dienos bendrabutyje, dvi – namuose. Ir taip metai iš metų…
Taip pat pasitaiko, kad ir vidury mokslo metų į bendrabutį gyventi priimami nauji vaikai, kurie tyliai „permesti“ iš kitų mokyklų, nes problemiški. Taip sakant, „išprašyti“ ne tik iš mokyklų, bet ir iš namų. Blogi ir niekam nereikalingi. Nemylimi. Kaip toje pasakoje apie pelenę: namuose pasilieka mylimesnis pamotės vaikas.
Deja, tokiu atveju visiškai nekalbama, kaip spręsti vaiko sunkumus, kurie iš esmės kyla dėl sudėtingos šeimos situacijos. Galbūt mokyklos tiesiog nenori jų spręsti, nes mokinių krepšelių skaičius be to vieno ar kito mokinio yra pakankamas. Juo labiau kad visada yra vietų, kur trūksta mokinių. Tokių vietų, pamirštų visuomenės… Vietų, kur galima „priduoti“ vaiką į mokyklą ir į bendrabutį. Vietų, kur vaiko problemos yra tik lašas kitų vaikų problemų jūroje…
Neretai šių vaikų, gyvenančių bendrabutyje, sunkumai jau būna tokio masto, kad nusvyra rankos. Kai tik susipažįsti su tokio vaiko istorija – tiesiog sunku suvokti, ką jis patyrė... Ką jau kalbėti apie emocinę tos istorijos pusę: apima ir gailestis, ir pyktis, ir siaubas. Siaubas – dėl ateities. Ir nors dažna istorija verta atskiros knygos, deja, sveikas protas sako, kad didelė tikimybė, jog istorijos pabaiga toli gražu nebus kaip pasakose …
Kodėl? Atrodo, šiandien tiek daug galimybių gauti nemokamą kompleksinę pagalbą šeimai, juo labiau kad rizikos šeimos turi socialinius darbuotojus, kurie iš paskutiniųjų bando išjudinti tą užsistovėjusį liūną, kuriame skęsta dažna tokio vaiko šeima. Pagalba – kaip ant lėkštutės, tik imk ir naudokis. Problema ta, kad pagalbą priimti žmogus gali tik tada, kai supranta, kad jos reikia. Klausimas retorinis: kokios reikia pagalbos tai šeimai, kuri savaitę nesusitinka su savo vaikais ir ramiai sau gyvena? Savo vaikus kaip gėles su visomis jų problemomis jie patiki… valstybei. Nuo pirmadienio iki penktadienio. Nepatikėsite, tačiau dažna mama net nedirba ir dar piktinasi, kad mokykla nepasirūpina rašymo priemonėmis ar sąsiuviniais, jau nekalbant apie knygas.
Kelia nerimą klausimas: ar tai yra pagalba, ar nepriežiūros skatinimas?
Smurto prieš vaikus įstatyme nepriežiūra apibrėžiama kaip nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, sukeliantis žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai.
Kaip mažo vaiko palikimas penkioms paroms įstaigoje gali patenkinti jo būtinus emocinius poreikius ir nepakenkti jo raidai? Kaip vaikų socialinius poreikius gali patenkinti jų izoliavimas bendrabutyje? Vaikų palikimas nakvoti bendrabutyje, kai šalia gyvena tėvai, ar tai nėra smurtas prieš vaikus? Netgi yra atvejų, kai tėvai – pasiturintys verslininkai, kai vaikas mokosi kitoje mokykloje, o nakvoja bendrabutyje…
Ir sukasi karuselė: kaip ir kiekvienai mokyklai, reikia vaikų, kad išgyventų finansiškai, todėl priima visus: ir vaikus, kurie kitur nepageidaujami, ir tėvus, kuriuos netgi skatina palikti vaikus nakvoti bendrabutyje. Ir tėvai, ir vaikai, ir pedagogai supranta, kad jie vieni kitiems labai reikalingi, kad vieni be kitų tiesiog neišgyventų…
9 m. berniukas: „...Viską ištryniau apie mokyklą. Vieną failą ištryniau – smegenyse. Nedirba smegeninė, tinginiauju. Sunku prisiminti eilėraščius – dvi dienas mokausi. Neatsimenu šiuo metu...“
Nieko stebėtino, kad neatsimena, kai išgirsti, kaip jis, mažutis, smulkutis, su labai rimta veido išraiška pasakoja apie savo gyvenimą: „Šiais metais ir močiutė numirė, ir tėčio brolis. Ir jo sesuo greit mirs – 4-os stadijos vėžys. Močiutę rado žmonės, nutrenktą mašinos... Jai iškrito širdis ant mašinos, pasidūrė ant kažko... Kai išsimiegu gerai, nieko neatsimenu. Kai neišsimiegu – viską atsimenu... Neišsimiegu, nes stuburas netiesus – iškritau iš antro aukšto...“
Per metus iš šios įstaigos iki dešimt vaikų pakliūna į vaikų namus. Kaip, beje, ir šis berniukas.
Taigi, šios mokyklos išskirtinumas, kad joje mokosi vaikai, kurie savo gyvenime patyrė daugybę traumuojančių įvykių. Ir ne tik yra patyrę praeityje, bet vis dar pasiliekantys aktualioje traumuojančioje situacijoje, tokioje žalingoje jų raidai. Rezultatai su šiais vaikais – visiškai ne apie mokslus. Mokykloje mokosi daug vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, kurių mokslumas žemas, o poreikiai – dideli. Apie visokių rūšių pagalbos būtinybę tokio likimo vaikams nėra ką net kalbėti: daugumai vaikų reikalinga nuolatinė ilgalaikė psichoterapinė, psichologinė, socialinė ir kitokia pagalba. Deja, tokios pagalbos, kurios reikia šiems vaikams, esamomis mokyklos sąlygomis suteikti neįmanoma. Tai kaip žiojėjanti žarijų duobė, kur viskas akimirksniu pradingsta ir lieka „alkani“ vaikai: išalkę meilės, šilumos, supratimo, atjautos, globos… Ką, beje, jie labai ryškiai demonstruoja savo destruktyviu elgesiu.
Kai ką vis dėlto galima padaryti: norėčiau atrasti žodžių, kurie atvertų dar neužkietintas tėvų širdis savo vaikams. Pati turėjau patirties augti savaitiniame darželyje, todėl žinau, kaip būna vaikui sunku. Ir iš teorinės pusės ir praktiškai žinau, kaip mažo vaiko palikimas be savo tėvų gali sutrikdyti emocinę vaiko raidą, todėl vaikų vardu kreipiuosi į visus tėvus, globėjus, o ypač – į mamas.
Jeigu toks vaikas mokėtų išreikši žodžiais, manau, tai galėtų skambėti taip: mama, nepalik manęs… Tu išeini, o aš bėgu žiūrėti pro langą… Man labai labai liūdna, kai matau tolstančią tavo nugarą… Paskui aš po truputį užsimirštu: žaidžiu su kitais vaikais, valgau, miegu pietų miegelio… Taip praeina mano diena. Vakarop matau, kaip ateina kitų vaikų tėveliai ir išsiveda juos namo. Tu neateini pas mane, mama. Aš vis laukiu… Stengiuosi būti netoli durų, kad netyčia nepražiopsočiau, jei tu ateitum… Kartais nubėgu ir žiūriu pro langą, gal pamatysiu tave ateinant. Aš laukiu tavęs, mama, nors ir sakei, kad neateisi… Kai liekam tik mes, kurių niekas neatėjo pasiimti, ateina kita auklėtoja ir nusiveda mus į viršų, į bendrabutį. Man būna labai liūdna ir baisu, kad tu neatėjai… Aš galvoju, ar tau nieko nenutiko? Ar tu manęs nepamiršai? Kai būna tamsu, aš labai bijau… Palendu po antklode ir kartais verkiu. Kitą dieną kartais pykstu ant tų vaikų, kuriuos tėvai pasiima namo. Atimu iš jų žaislus, mušu… Auklėtoja pyksta… Man labai skaudu, mama, kad juos tėvai taip myli ir jie yra jiems reikalingi. Aš nežinau, ar esu reikalingas tau, mama… Labai noriu tuo tikėti, bet savaitė būna tokia neapsakomai ilga, kai tu neateini… Man sunku tikėti tavo meile, mama, nes laukti per ilgai. Per sunku… Mano širdutė dar maža ir aš neišlaikau tavo meilės ilgas penkias dienas ir baisias keturias naktis. Aš nebeprisimenu tavo rankų prisilietimų, išblėsta iš atminties tavo šypsena… Man taip baisiai skauda, mama, kad išmokstu nebejausti… Labai prašau, nepalik taip ilgai manęs, mamyte…
Autorė yra psichologė