 |
| Sugrįžus į Balandiškį, iškeliama trispalvė, G. Petrausko nuotrauka |
2017-ųjų rugpjūtį įvyko jau šeštoji akademinio jaunimo stovykla-seminaras „Laisvės kovų atmintis“. Šešerius metus istorikų bendraminčių draugėje gyvuoja ši idėja kaip viena iš laisvės kovų įamžinimo formų. Nesibaigiančios idėjos, pažangūs partizaninio karo tyrinėjimo būdai, vis gausėjančios stovyklos dalyvių gretos, stovyklos dalyviai, atvykstantys ne pirmą kartą, tik įrodo, koks yra svarbus būtent šis Lietuvos istorijos etapas (1944–1953). Deja, bėgant metams neišdyla ir nusivylimo kartėlis. Nusivylimo nenoru išsaugoti mums taip svarbias Lietuvos istorijos atminimo vietas. Viena iš tų vietų yra partizanų ryšininkų Stanislovo ir Elžbietos Sajų sodyba, kurioje miško broliai visada galėjo tikėtis prieglobsčio ir paramos. Šiuo tekstu dar kartą siekiama pabandyti atsigręžti į tai, kas sunkią karo akimirką buvo taip svarbu, ir pabandyti išbudinti tuos, kurie dar nepamatė arba nepajautė, kad išsaugoti Lietuvos karžygių laisvės kelio ženklus yra būtina. Nenumaldomai artėjantis Lietuvos šimtmetis galėtų išgrįsti kelią ir artėjančiam 1949 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės deklaracijos 70-mečiui.
B-a-l-a-n-d-i-š-k-i-s. Ar bandėte kada nors šį vietovardį įrašyti interneto naršyklės paieškos langelyje? Nebandėte? Kviečiu jus tučtuojau tai išmėginti! Ar sužinojote, kur tai? Ar pavyko perprasti, kuo ši vieta yra unikali? Na, taip, sakysite, kad žodis „unikali“ yra pernelyg pretenzingas. O kaip reaguotumėte, jei sužinotumėte, kad tai yra atminties vieta. Vėl paantrintumėte, kad atmintis kartais yra subjektyvi, kartais objektyvi… Šįsyk galite kiek lengviau atsikvėpti, nes tai yra kolektyvinės atminties vieta. Vieta, kuri yra svarbi ne tik tiems, kurie josios istoriją bando išnarstyti po siūlelį, kurie neišgyveno jos taip artimai kaip to laiko žmonės, bet ir tiems, kurių žvakutes randame atvykę į šią vietą Vasario 16-ąją arba bet kurią kitą įsimintiną dieną, kuri Lietuvai yra svarbi.
 |
| Archeologiniai tyrimai Sajų sodyboje, G. Petrausko nuotrauka |
Jeigu susidomėjote ir jums neužtenka dviejų sakinių iš „Vikipedijos“, kviečiu patraukti kartu Radviliškio pusėn ir susipažinti su vos už kelių kilometrų nuo Pašušvio miestelio esančiu Balandiškio kaimu. Pakeliui nepamirškite pasigrožėti apylinkių vaizdais. Nė kiek neabejoju, jog viską akimirksniu nurungs iš tolo pastebima vieniša sodyba. Vieniša, nes nebeliko joje gyvybės, nebeliko net jai priklausiusių ūkinių pastatų. Troba, vos kelios obelys, toliuose besidriekiantys miškai ir… viltis. Viltis, kad žmonės, kuriems rūpi Tėvynės istorija, jos niekada nepamirš ir visomis išgalėmis stengsis, kad ši vieta išliktų ateities kartoms.
Štai jau praėjo beveik trylika metų, kai ryšininkų Sajų sodyba buvo paskelbta kultūros vertybe ir įtraukta į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Atrodo, kad ši istorinė vieta susilaukė pelnyto pripažinimo ir nuo tos dienos turėjo būti pradėta rūpintis jos išsaugojimu. Deja, bėgant metams, sodyba vis labiau nyko, įgriuvo gyvenamojo namo stogas. 2012 metais, rudenį tebevykstant archeologiniams kasinėjimams, vieną rytą kasinėjimų dalyviai pamatė liūdną vaizdą. Naktį pakilusi vėtra nuplėšė dalį 2010 m. pastatytos stoginės, nugriovė kaminą. Tądien dar kartą buvo įsitikinta, kad bėgantis laikas, gamtos stichijos ir kiti veiksniai vis labiau naikina tai, ką norėtųsi išsaugoti.
 |
| Akademinio jaunimo vasaros stovyklos dalyviai Balandiškyje, G. Petrausko nuotrauka |
2010 m. minėta stogine pasirūpino visuomeniški, iniciatyvūs žmonės, pastebėję spartėjantį, negailestingą, partizanų ryšininkų sodybos nykimą. Tais metais, Vasario 16-ąją, Sajinėje (taip gražiai yra vadinama ši vieta) įvyko minėjimas ir koncertas, turėję dar kartą atkreipti visuomenės dėmesį į šią ypatingą Lietuvos istorijai vietą. Ši iniciatyva tikrai neliko nepastebėta, nes netrukus po to sekė kita. Praėjus porai metų čia pradėtos rengti akademinio jaunimo stovyklos-seminarai. Kiekvienais metais rugpjūčio mėnesį Pašušvio mokykla savaitei tampa namais aktyviam jaunimui, studentams, mokiniams, mokytojams ir kitiems istorijai neabejingiems žmonėms. Pirmuosius porą metų sodyboje vyko archeologiniai tyrimai: tiek name, tiek aplinkui jo pamatus ir apie daržinėje įrengtą bunkerį.
2012 m. pradžioje dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasirodė viltingas straipsnis, kurio pavadinimas transliavo žinutę apie sodybos atkūrimą ir rezistencijos tyrinėtojų džiaugsmą. Tame pačiame straipsnyje kritikuotas už paveldą atsakingų Lietuvos institucijų darbas, išsakytas rūpestis dėl labai prastos sodybos būklės. Atrodo, kad kryptis buvo pasirinkta teisinga, tačiau džiaugtis paskubėta. Po metų posėdyje dėl paramos skyrimo šiai vietai išsaugoti, Sajų sodybą „nurungė” Pakruojo dvaro pieninė. Dėl tokio sprendimo iškyla klausimas. Kas mūsų šalies istorijoje paliko ryškesnį pėdsaką arba išmokė mus pamokos? Pamokos, kurios dėka šiandien gyvuojame kaip tauta. Tai ne tik reikšmingumo veiksnys, bet ir tai, kokios objektas yra būklės. Kas šioje vietoje tvirtesnis? Medinis namas atviroje vietoje ar mūrinis pastatas, kuris yra tvirtesnis ir turi didesnę galimybę išlikti.
 |
| G. Petrausko nuotrauka |
Nepalankus sprendimas yra tik vienas dūris, nors ir labai skausmingas, bet nepalaužęs tikėjimo tų, kurie besąlygiškai tiki šios vietos svarba ir net dar daugiau – tiki karžygiais, kurie išsaugojo valstybę net tada, kai jos teritorija buvo okupuota, kai jai teko „persikelti“ į mišką. Vis dažniau pasirodo straipsnių, kuriuose istorikai kelia partizanų valstybės idėją, ja tiki, ieško dar daugiau faktų jai paremti bei plėtoja jos koncepciją tinkamai pristatyti visuomenei. Šioje vietoje norėtųsi prisiminti dabar itin gają diskusiją dėl tautos vienybę įkūnijančio paminklo tvarkomoje Lukiškių aikštėje. Diskutuojama šiuo atveju ne dėl išsaugojimo, bet dėl naujo paminklo. Tuo tarpu paminklai, kurie yra neginčijamos reikšmės, kurie jau yra, jų nereikia statyti, galvoti ir diskutuoti dėl jų koncepcijos, kurių svarba pilietiškų žmonių dėka ginama jau ne vienus metus, yra pasmerkti pražūčiai. Norisi įrodyti ir vis dar tikėti, kad ateis ta akimirka, kai mūsų valstybės valdantieji ir visi kiti piliečiai, kurie jaučia esą lietuviai ir tuo didžiuojasi, supras, kad vienybės mes „nepastatysime“, vienybę mes galime tik išsaugoti ir ją puoselėti. Kur nėra vienybės, ten nėra ir valstybės, o mes gyvuojame ir už tai turime būti dėkingi tiems, kurie atidavė Tėvynei, ką privalėjo. Savo auka partizanai įrodė, kad lietuvių tauta yra vieninga, ji yra savarankiška ir turi išlikti.
 |
| G. Petrausko nuotrauka |
Kitas klausimas, koks būtų Balandiškis, jeigu jis būtų išsaugotas. Svarbiausiu ir aktualiausiu klausimu šiomis dienomis išlieka partizaninio karo pristatymas jaunajai kartai. Tiems, kurių pilietiškumas vis dar formuojasi ir kurių nuomonė yra tvirta. Ambicinga ta prasme, kad jai įtakos negali padaryti nei sausi faktai, nei skurdi vadovėlyje esanti informacija. Šią kartą galima sudominti tik tuo, kas gyva. O gyva jiems yra ne tai, kas buvo, bet tai, kas aktualu dabar. Partizaninis karas, jo atminimo vietos ir kiti šį Lietuvos laisvės kovų istorijos etapą menantys reiškiniai turi būti pristatyti kaip vis dar aktualūs šiandien. Visa tai aktualu kaip istorijos liudijimai, kuriems vis sunkiau rasti gyvų liudytojų. Tačiau yra sodyba, kuri vis dar tebestovi, apylinkėse vis dar yra gyvų amžininkų, kurių dauguma jau apklausti, jų liudijimus dabar galime perduoti mes. O kur apie tai galima pasakoti, jeigu ne Sajų sodyboje, kur 1949–1950 m. veikė Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Visuomeninės dalies štabas, būrėsi partizanai. Ir visai nesvarbu, ar čia buvo tik tariamasi dėl Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo, ar čia ir buvo jis pasirašytas. Svarbu pabrėžti, kad čia atgimė laisvės idėja, čia buvo leidžiamas laisvas žodis nelaisvės sąlygomis, čia žmonės būrėsi tam, kad išsaugotų tai, ką dabar vadiname savo Tėvyne, tam, ką dabar vadiname Lietuva. Ar nepaveikus tai yra faktas ir suaugusiam žmogui, kurio mintis jau susiformavusi? Kurgi, jei ne Balandiškyje galėtų skambėti partizaninės-karinės dainos ar net vykti tokių dainų konkursai ar vakarai? Balandiškyje laukianti Sajų sodyba yra ta vieta, kur tilptų visa Lietuva. Joje yra gyva ne tik partizanų istorija, bet ir vienos šeimos istorija, kuri yra kaip dar vienas liudijimas, kaip istorijos atvejis. Ir nors tokių būta daug, bet čia jis toks ryškus, kad kiekvienas, apsilankęs Sajinėje, vis dar gali jausti, koks gyvenimas čia virė, gali prisiglausti prie ąžuoliuko, kurį savo rankomis pasodino Genovaitė Sajūtė, viena iš paskutinių sodybos gyventojų. Po šios sodybos stogu gali prisiglausti visi dokumentiniai prisiminimai. Maža to, šioje vietoje 2019-aisiais galėtų būti paminėtas 1949 m. Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos 70-metis bei jos pripažinimo Lietuvos Respublikos teisės aktu 20-metis. Dar ilgai būtų galima vardinti, kiek visko čia gali įvykti, kiek išsaugotos istorijos čia galima pristatyti ir leisti jaunajai kartai tuo patikėti bei įtikėti.
|
| Sugrįžus į Balandiškį, iškeliama trispalvė, G. Petrausko nuotrauka |
Norėtųsi tarti, kad tai šio straipsnio pabaiga. Tačiau, kaip rodo praktika, tai yra tęsinys daugelio darbų, kurie parašyti šio paminklo išsaugojimo tema. Reakcijų gausa tiktai įrodo, kad ši, partizaninę kovą už Lietuvos laisvę menanti, vieta turi išlikti. Tikėkimės, netrukus sulauksime dienos, kai visus svarbiausius šalies žinių portalus, laikraščius, radijo stotis pasieks žinia, ir ji bus iškilmingai paskelbta, kad Balandiškyje esanti partizanų ryšininkų Sajų sodyba pagaliau deramai įvertinta ir joje bus pradedami išsaugojimo darbai. Ta diena bus dar viena iš istorinių įsimintinų datų, ta diena, be jokios abejonės, bus minima kaip toji, kai išdrįsome pasakyti, kad kovoje dėl Lietuvos laisvės tapome nugalėtojais!