 |
|
Pilies / Didžiosios gatvių kampas prie Šv. kankinės Paraskevos Piatnicos cerkvės, apie 1935 - 1938 m. Romano Višniako nuotraukos fragmentas. |
Žymaus lenkų rašytojo, tikro vilniečio ir tragiškų XX a. įvykių kronikininko Józefo Mackiewicziaus (Juzefo Mackevičiaus, 1902–1985) vaikystė ir paauglystė prabėgo Vilniuje, Vitebsko g. 1. Tarpukariu su žmona Barbara Toporska gyveno Juodšiliuose, dirbo vyresniojo brolio (Stanisław Mackiewicz-Cat) redaguojamame Vilniaus krašto dienraštyje „Słowo“, kurio redakcija buvo įsikūrusi sostinės Pilies g. 2. Šias vietas aplankėme drauge su vienos jo knygos vertėju į lietuvių kalbą Leonardu Vilku.
Pasak jo, J. Mackiewiczius yra nepatogus autorius, rašęs apie tai, kas vyko Vilniaus krašte be nutylėjimų. Jo aprašomų faktų į dienos šviesą nenorėtų traukti tiek lenkų, tiek lietuvių nacionalistai. J. Mackiewiczius buvo nuoseklus antikomunistas ir emigravęs į Vakarus, kritikavo juos dėl kompromisų komunizmo atžvilgiu. Žudynes Paneriuose ir Katynės aukas iš arti matęs rašytojas mirė emigracijoje taip ir neišvydęs komunizmo žlugimo.
„Mackiewicziaus kūryba nėra lengvi laisvalaikio skaitiniai, bet tiems, kas nori aukšto lygio literatūros, ir tiems, kas neabejingi šito krašto praeičiai ir dabarčiai, tikrai rekomenduoju pasiskaityti“, – kalba L. Vilkas.
Į lietuvių kalbą yra išversti du J. Mackiewicziaus romanai „Kelias į niekur“ (Aidai, 2009, vertė Leonardas Vilkas) ir „Nereikia garsiai kalbėti“ (Briedis, 2015, vertė Aldona Baliulienė) bei atsiminimai „Tiesa akių nebado“ (Naujasis Židinys-Aidai, 2015, vertė Jonas Malinauskas).
„Kelias į niekur“ atkuria 1940–1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpį Vilniaus krašte, romanas „Nereikia garsiai kalbėti“ vaizduoja vietinių gyvenimą vokiečių okupacijos metais, knygoje „Tiesa akių nebado“ pasakojama apie įtemptus vilniečių santykius su lietuviška Vilniaus valdžia.