2013-ieji paskelbti Sveikatingumo metais. Daugiau kalbėsime apie sveikatos saugojimą, apie tai, kaip sumažinti sveikatą žalojančių aplinkos veiksnių poveikį, apie tai, ką dėl savo sveikatos išsaugojimo daro, ką gali daugiau padaryti pats žmogus. Tiek sergantysis, tiek sveikas. Taigi – kiekvienas.
Turbūt - ir apie tai, kas apskritai yra sveikata. Kodėl svarbu ja rūpintis laiku. Kaip atpažinti pirmus nesveikatos požymius. Ką daryti toliau. Pagaliau – kodėl svarbu visa tai.
Girdėdami apie stulbinamus mokslo pasiekimus medicinoje, kartais galime įsivaizduoti, kad nepagydomų ligų šiais laikais nebeliko. Taigi, jei susirgęs nesveiksta – tai dėl to, kad ne taip gydomas (kalti medikai), kad jo nepasiekia tie – paskutinieji – mokslo žodžiai. Arba pats sergantysis nenorįs sveikti. Neseniai girdėjau artimųjų kaltinimą onkologine liga sergančiam žmogui: tu neprašai Dievo. O ligonis meldžiasi ir prašo. Tikrai prašo.
Atrodytų, kad šiais beveik neribotų žmogaus galimybių laikais galima tiesiog pamiršti (o kaip to norisi), kad vis dar yra mums nepavaldžių jėgų – nepagydomų ligų. Sunku apie tai rašyti, nesinori apie tai skaityti. Bet ką daryti, jeigu taip yra?
Nekalbėti negaliu, nes su tokiais – nepagydomai sergančiaisiais – pačiais sunkiausiais ligoniais, kuriems turbūt labiausiai reikia pagalbos – dirbu, kartais tiesiog esu. Galiu paliudyti, kad nesutikau nė vieno sergančiojo, kuris nenorėtų gyventi, kuris nesvajotų, kad gali pasveikti. Patikėkite, šie žmonės labai labai stengiasi sveikti. Ir medikai, artimieji stengiasi kiek galėdami padėti. Deja, gali ne viską. Ne tiek, kiek norėtųsi.Turime pripažinti, kad tada labai reikalinga psichologinė, dvasinė pagalba. Ji gali padėti susitaikyti su tuo, kas nenugalima. Pagalba reikalinga sergančiajam, jo artimiesiems, šeimai. Su sunkiais ligoniais dirbantiems gydytojams, slaugytojams, psichologams, dvasininkams – taip pat. Bet šiandien kalbėsiu apie sunkiai sergančiųjų artimuosius: vyrus, žmonas, vaikus, tėvus. Dar – apie draugus, bendradarbius.
Apie visus, kurie yra (ar buvo iki ligos) arčiausiai susirgusiojo. Jiems visiems dabar sunku. Kartais taip sunku, kad jie patys šito sau negali pripažinti. Taip baisu, jog prašo neprasitarti sergančiajam apie tikrąją jo sveikatos būklę (lyg pats sergantysis nejaustų, kaip jam yra iš tikrųjų). Taip baisu, kad negali atsivesti vaikų prie sergančios mamos ar močiutės. Dar – taip baisu, kad jų baimė nebetelpa juose ir – nori nenori – persiduoda sergančiajam, trikdo paprastą, bet labai prasmingą buvimą kartu. Ir tai tikrai nepalengvina sergančiojo būsenos. Ir dar – taip neapsakomai baisu, kad sužinoję apie nepagydoma liga sergantį pažįstamą, šį žmogų jie išbraukia iš savo gyvenimo iškart ir amžiams. „Nes kiekvienas žmogus – kaip traukinys. Pamatęs tokį pat traukinį mėšlungio tąsomais ratais ar per netikėtai praplyšusį katilą leidžiant garus, jis ūkteli ir nudunda tolyn. Net jeigu tas praūžęs traukinys prieš tai visiems kitiems, riedėjusiems iš paskos, daugybę kilometrų nuo sniego valė bėgius“(G. Morkūnas, Puodukas kefyro ant palangės, p. 147).
Įsivaizduokite, kaip pasikeičia gyvenimas, kai kažkas iš jūsų artimųjų sunkiai suserga. Ligoniui reikalinga slauga, nuolatinė pagalba. Kartais – ištisą parą. Jei ligonio psichika sutrikusi ir su juo negalite bendrauti įprastai, slaugymo našta, gyvenimas kartu dar pasunkėja. Jūs tikriausiai dirbate įprastus darbus, konsultuojatės su gydytojais, socialiniais darbuotojais, ieškote pagalbos medicinos įstaigose.
Taigi, darbas, pagalba sergančiajam, kasdieniai rūpesčiai. Puikiai susitvarkote, suspėjate. Turbūt laukiate (bent jau tyliai viduje), kol liga atsitrauks ir gyvenimas vėl bus koks buvęs. Nesinori girdėti gydytojų žodžių, kad liga nepagydoma, kad ją galima tik pristabdyti, palengvinti sergančiojo gyvenimą. Laukiate stebuklo.
Deja, liga nesitraukia. Situacija šeimoje sunkėja. Jūs pervargstate, turbūt tampate nekantrus, nepastovios nuotaikos, sutrinka miegas, apetitas, apninka visokiausios abejonės, sunku išlikti ramiam su ligoniu. Norėtųsi pasikalbėti, bet abejojate, ar jus supras panašių sunkumų nepatyręs žmogus, nenorite kitam „užkrauti savo naštą“. Arba tiesiog manote, kad privalote susitvarkyti pats vienas, kad kitų pagalba ar net pasidalijimas sunkiais išgyvenimais dėl sergančio artimojo yra jūsų silpnumo, nepajėgumo įrodymas.
Galbūt dėl šios priežasties ligonių artimiesiems dažnai sunku kreiptis pagalbos sau, pagaliau – priimti ją siūlomą (medicinos įstaigų skyriuose, kur gydomi sunkiai sergantieji, dažniausiai dirba psichologai).
Antra vertus, vidinė žmogaus būsena vis dar gana apleista sritis. O sunkiai susirgus artimam žmogui, reikia spręsti daug emocinių, egzistencinių klausimų. Artimiesiems (kaip ir pačiam sergančiajam) sunku iš karto susitaikyti su liga, jos sąlygotais gyvenimo pasikeitimais. Reikia susivokti, kokius jausmus pažadina artimojo liga, atpažinti juos, įvardyti liūdesį, nerimą, pyktį, apmaudą, baimę, sutrikimą, kaltę. Tik tada galima mokytis tinkamai juos išreikšti: neskaudinant sergančiojo ir rūpinantis savimi. Tik tada galima pasijusti ramiau ir padėti ligoniui.
Tiek pačiam sunkiai sergančiajam, tiek jo artimiesiems svarbu išmokti gyventi su liga, prisitaikyti prie pasikeitimų, įvertinti savo galimybių, atsakomybės ribas padedant ligoniui. Sakykim, slaugant sergantįjį Alzheimerio liga, svarbu žinoti, kad galime tik pasirūpinti ligonio saugumu, padėti jam susitvarkyti kasdienėse situacijose, slaugyti. Kad ir kaip rūpestingai slaugomas, toks ligonis nepasveiks.
Pagalba tiek sergančiajam, tiek esantiems šalia labai labai labai reikalinga. Ji padeda išlaikyti emocinę ir dvasinę pusiausvyrą. Artimiesiems padeda atrasti slaugymo, buvimo su sunkiai sergančiuoju, jo kančia dovanas. Leidžia tinkamai naudotis dar likusiu bendru laiku, pajausti tikrąją gyvenimo vertę, galbūt pamatyti naują jo prasmę. Branginti labai paprastus gyvenimo dalykus, džiaugtis jais kartu su sergančiuoju.
Dėmesio:
Paramos grupė žmonėms, slaugantiems sunkiai sergančius ligonius
Sunkus ligonis namuose – iššūkis ir sergančiajam, ir jo šeimos nariams. Neretai visiems, dalyvaujantiems šioje „ligos istorijoje", būna sunku nepasiduoti fizinės bei dvasinės įtampos provokuojamiems negatyviems jausmams ar sprendimams, nepalūžti tada, kai santarvė ir visapusiška savitarpio parama šeimoje labiausiai reikalinga. Kad neliktumėte vieniši šiuose sunkumuose, kviečiame jus į panašaus likimo žmonių savitarpio pagalbos grupę, lydimą psichologų, lankomą dvasininko.
Dešimties kassavaitinių susitikimų metu kalbėsime šiomis temomis:
- Mano pirmoji reakcija į artimo žmogaus ligą. Kaip sužinojau diagnozę?
- Pasikeitimai šeimos ir mano gyvenime. Kaip juos priimu?
- Jausmai. Pažinti, išreikšti, dalintis.
- Santykių su sergančiu artimuoju pasikeitimas. Kaip juos palaikyti ir kurti?
- Santykių su kitais žmonėmis (artimaisiais, draugais, bendradarbiais, pažįstamais) pasikeitimas. Kaip palaikyti pilnaverčius ryšius?
- Kas padeda man išlikti fiziškai ir emociškai stabiliai(m)? Kas trukdo?
- Visuomenėje vyraujantys stereotipai apie ligas, sunkius ligonius ir jų slaugymą. Mano pačios(ies) nuostatos ligonių atžvilgiu anksčiau ir dabar.
- Atsisveikinimo su sunkiai sergančiu artimuoju perspektyva. Kaip galiu tam pasiruošti?
- Dovanos ir pamokos, kurias gaunu, slaugydama(s) sunkiai sergantį artimąjį.
- Temos gali būti keičiamos, atsižvelgiant į grupės poreikius.
Grupę lydės psichologė Regina Morkūnienė ir individualios psichologijos konsultantė Rasa Kardaitė. Užsiėmimai vyks nuo 2013 m. vasario 11 d. Kryžiaus namuose Stuokos-Gucevičiaus g. 4, Vilnius. Pradžia 18 val. Vieno užsiėmimo trukmė – 2 val., kaina - 20 Lt.
Daugiau informacijos ir registruotis:
Daiva tel.: 8 613 48869
Rasa tel.: 8 699 66153
El. p. sielovada@bendrakeleiviai.lt, rasa@bendrakeleiviai.lt