„Manau, kad gyvenimas laikantis krikščioniškų tradicijų ir bažnyčios doktrina – ne prisigalvojimai ar pasakos, o per tūkstančius metų patikrintos tiesos. Esi laisvas apsispręsti, ar priimi šias tiesas, ar ne“, – teigia praėjusių metų tolerancijos žmogus, mokytojas, portalo „Bernardinai.lt“ vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys. Anot jo, krikščionybė suteikia daug svarbių praktinių gairių kasdieniam gyvenimui ir nėra tik abstraktūs, nuo kasdienybė atitrūkę svarstymai.
Donatai, pats esi krikščioniškų pažiūrų, tad kaip reaguotum, jei sužinotum, kad draugė laukiasi?
Būtų visiškas netikėtumas, nes kol kas planuojame kurti šeimą ir tik po to galvoti apie jos gausinimą. Tad labai sunku atsakyti, kaip elgčiausi, nes viena yra svarstymai, kas būtų jeigu būtų, o kita yra tikrovė, kurioje jau svarstyti nebapakanka – reikia veikti, prisiimti atsakomybę. Viliuosi, kad sugebėčiau prisiimti atsakomybę. Suprantu, jog žmonėms šiandien neretai nutinka taip, kad vaikelis pradedamas dar ne santuokoje. Tačiau juk niekas netrukdo tokiu atveju prisiimti atsakomybę, nukeliauti nupirkti žiedo, pasipiršti mylymam žmogui ir sukurti šeimą. Nauja gyvybė yra abiejų – vyro ir moters – atsakomybė.
Dažnai moterys abejoja, ar apie nėštumą pasakyti savo vyrui? Kaip tai vertini?
Jei yra abejonė ar baimė apie tai pranešti, tai man iš karto kyla klausimas dėl santykių kokybės. Veikiausiai kažkas labai negerai. Poroje santykis turi būti grįstas abipusiu pasitikėjimu. Vadinasi, aš su mylimu žmogumi galiu pasidalinti tuo, kuo tikrai nesidalinčiau su kitais. Jei dėl to turiu kokių nors abejonių, vadinasi, tuo žmogumi nepasitikiu, o santykiai yra problemiški, ir tas problemas reikia spręsti.
Visada galima skubėti pasmerkti moterį, kokia ji bloga, kodėl nepasakė, bet mes turime galvoti apie kitą dalyką: kodėl ji nesugeba savo vyrui pasakyti apie nėštumą. Iš baimės? Tačiau tokiu atveju kyla klausimas: koks tas žmogus, jei jo bijoma?
Norėtųsi palinkėti žmonėms, kad šeima – tas dviejų žmonių pasaulis, ta sala, kur niekas kitas neprasiskverbs, kur yra mūsų privati erdvė – būtų ta vieta, kur dalinamės viskuo, kas svarbiausia.
Šiais laikais dominuoja atsitiktiniai santykiai, moterys dažnai pastoja ne nuo nuolatinio partnerio. Kaip tada elgtis?
Tai yra tikrai platesnė filosofinė, socialinė problema: aš iškėlimas aukščiau visko. Sprendžiu tik aš, neatsižvelgdamas į nieką kitą. Bet juk ir daugiau dalykų yra, ne tik moters santykis su vyru, bet ir moters santykis jau su vaiku, kuris jau yra, ir vyro santykis su vaiku. Juk kalba jau sukasi ne apie du asmenis, o apie tris, nes čia dalyvauja ir mūsų laisva valia pradėta gyvybė.
Šiomis aplinkybėmis labiausiai ir išryškėja Bažnyčios mokymo geroji praktinė pusė. Nes santuokinio sekso atveju tokių problemų nebekyla. Santuokinis seksas yra išmintinga praktika, veikianti tūkstančius metų, o ne kvaila teorija.
Aš suprantu, jei jau atsitiko, nieko nebepakeisi. Bet čia svarbus tampa nebe moters santykio su vyru klausimas, pasitikėjimas, nepasitikėjimas, tai jau santykio su esančia gyvybe klausimas, santykio su kitu. Kas man yra kitas? Ar jis svarbus? Ar svarbus esu tik aš ir mano norai?
Kaip manai, ar gyvybė yra tas dalykas, kuris gali sukurti dviejų žmonių santykį, net jei jo iki tol ir nebuvo?
Be jokios abejonės, gali. Ji ir kuria. Mes visada galime pabėgti, pasislėpti, viską užglaistyti, tarsi nieko nebūtų buvę, bet iš kitos pusės juk tai yra ženklas: „Žiūrėk, atsitiko, kas atsitiko, ką mes dabar darom?“ Jeigu jau taip atsitiko, vadinasi, gal neatsitiktinai atsidūrėm ten, kur esam, ne iš neturėjimo ką veikti ar begalinės penktadienio aistros pagauti.
Lengva man kalbėti, bet jei man taip atsitiktų, aš jausčiau pareigą ir atsakomybę gilinti tą santykį. Kaip jau sakiau, nesvarbu, kad tvarka pasikeitė, ją galima atkurti ir eiti žiedo pirkti. Pasipiršti ir kurti šeimą. Vaikas yra puiki paskata, nes kada, jei ne dabar? Taip visą gyvenimą galima laukti ir laukti. Tačiau juk santykiai visada kalba ne tik apie malonumus, mano teises, tačiau ir apie įsipareigojimą kitam – vyro moteriai, moters vyrui, poros vaikams. Įsipareigojimas, o ne bėgimas nuo jo mus ugdo, stiprina, humanizuoja. Dovanoti gyvybę yra didžiausias stebuklas, kartu tai reikalauja ir didžiausio įsipareigojimo, atsakomybės.
Tad ir kalbant apie neplanuotą nėštumą, gal žinia apie gyvybę yra ženklas, kad pagaliau reikia kurti šeimą, įsipareigoti, o ne dar kokį nors vieną penktadienį ieškoti naujų nuotykių vėl iš naujo bandant išlošti loterijoje.
Pabaigai norėčiau pridurti, kad visada labai lengva smerkti paklydusius, suklupusius. Galime jiems priklijuoti įvairiausių etikečių, atriboti, demonstruoti kaip blogus pavyzdžius. Tačiau ar tai yra tikroji krikščioniška žinia? Man regis, tikra krikščioniška žinia yra vilties žinia, kad net ir suklupę mes galime pakilti, kad, užuot užmėtęs kitą akmenimis, aš turiu pareigą ištiesti jam ranką, padėti pakilti, atsitiesti. Tad ir Krizinio nėštumo centro misija yra labai svarbi kaip konkreti pagalba, kaip artimo meilės darbas su sunkumais ir krize šiandien susiduriančioms moterims. Tiesa, ne tik joms, bet ir vyrams, nes dažnai problema, deja, yra būtent jie, kurie apleidžia moteris, bailiai vengia atsakomybės ar spaudžia moteris prieš jų valią nutraukti užsimezgusią gyvybę. Su tais vyrais taip pat reikia kalbėtis ir dirbti, kad jie pamatytų kitą kelią.
Šis straipsnis – „Krizinio nėštumo centro“ – nevyriausybinės organizacijos, įkurtos padėti moterims, išgyvenančioms neplanuoto nėštumo krizę ir su tuo susijusius sunkumus – vykdomos socialinės kampanijos „Leiskime stebuklams vykti“ dalis.
PADĖKITE MUMS PADĖTI JOMS! Paremti galite portale aukok.lt