 |
Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, kreipėsi į jį šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžuotas ir baisia kankinasi“.
Jėzus jam tarė: „Einu, pagydysiu jį“.
Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad tu užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau vienam: 'Eik!', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Daryk tai!', ir jis daro“.
Tai girdėdamas Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“.
Iz 2, 1–5: Viešpats surinks visas tautas į amžinąją Dievo Karalystės taiką
arba Iz 4, 2–6: Pasididžiavimas ir šlovė visiems išgelbėtiesiems
Ps 122, 1–2. 3–4a. 4b–5. 6–7. 8–9. P.: Į Viešpaties būstą džiaugsmingai keliaujam.
Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius
Pradėjome liturginį Advento laikotarpį – keturias savaites, skirtas kelionei Senojo Testamento pranašysčių takais, žvelgiant į jų Išpildytoją, kurį rasime atėjo prie Betliejaus grotos.
Advento liturginiai skaitiniai parinkti taip, kad mes esame kviečiami žvelgti į Evangelijos pasakojimus per Senosios Sandoros pažadų ir vizijų akinius.
Šiandien pranašas Izaijas kalba apie tai, kad Mesijo dienomis bus numazgota Jeruzalės kaltė, o Viešpats bus vienintelė priebėga.
Evangelijoje regime romėnų šimtininką, kurio pasitikėjimas Jėzumi nustebina net pastarąjį. Nuolankus tikėjimas, kuris nesisavina Viešpaties malonių ir nenurodinėja kaip Jam elgtis, pelno šimtininkui pagyrimą: „Niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“
Pasirodo, kad ne priklausomybė teisingai religijai, ne turima galia ar išmintis, bet nuolankus tikėjimo Kristumi ir Jo galia išpažinimas nupelno malonę sėdėti prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.
Štai ir pirmoji Advento pamoka, – pasitikėjimas ir tikėjimas atveria duris Viešpačiui veikti mūsų gyvenimuose. Neprivalome įsiteikti Jėzui ar nusipelnyti Jo dėmesio – esame mokomi prašyti ir pasitikėti.