| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, ir kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.
Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.
Iz 11, 1–10: Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia
Ps 72, 1–2. 7–8. 12–13. 17. P.: Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė per amžius.
Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius
Nežinia ar pranašas Izaijas buvo „meniškos sielos žmogus“, tačiau jo pranašystės kupinos poetinių vaizdinių ir netikėtų sulyginimų: „Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą.“ Primena vaiko išsigalvojimus, į kuriuos rimti suaugusieji žvelgia su atlaidžia šypsena – juk tai netikra ir nereikšminga.
Tačiau šiandien Viešpats, panašiai kaip Izaijas, džiūgauja dėkodamas Tėvui: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“ Taip, nes tik mažutėliai gali išvysti tikrąją dalykų esmę, kuri paslėpta nuo šio pasaulio reikšmingųjų protų – nes jie per daug įtikėję savomis teorijomis „taip veikia pasaulis“ ir nedrįsta pradžiugti Šventąja Dvasia.
Šiame pasaulyje turime likti tokie kaip Mažasis Princas iš Antoine de Saint Exupery istorijos, idant mokėtume matyti širdimi, ir kad ant mūsų ilsėtųsi Viešpaties Dvasia.
