![]() |
Jėzuitas t. Nicolaas Sintobinas SJ. Asmeninio archyvo nuotrauka |
Trijų dalykų nežino net Dievas:
• kiek yra moterų vienuolijų;
• kiek pinigų slepia pranciškonai;
• ką iš tiesų galvoja jėzuitai ir kokie artimiausi jų planai.
Šį ir daugiau anekdotų – taip pat ir konkrečių, dalykiškų pasakojimų – galima rasti neseniai pasirodžiusioje „Magnificat leidinių“ knygelėje „Apie jėzuitus – ir nerimtai. Humoras ir dvasingumas“. Autorius – flamandų jėzuitas t. Nicolaas SINTOBINAS SJ, kuris vasarą lankėsi Lietuvoje. Knygos vertėjai Jūratei Grabytei jis papasakojo, kodėl pasirinko tokį netikėtą jėzuitų ir ignaciškojo dvasingumo pristatymo būdą. Tekstas pirmąkart publikuotas jėzuitų leidinyje „Laiškai bičiuliams“, 2019 m. ruduo–žiema.
Apie knygą
Daugiausia dirbu internete, esu sukūręs įvairių svetainių, kuriose skelbiame vaizdo medžiagą ar tekstus, padedančius žmonėms melstis bei įgyti įvairios ignaciškosios dvasinės patirties (pvz., mūsų rengiamose gavėnios ar advento rekolekcijose vienu metu dalyvauja apie 15 tūkst. žmonių). Skaitmeninėje erdvėje, kuri vis labiau dominuoja, informaciją reikia pateikti trumpai ir originaliai. Tuo rėmiausi ir rašydamas šią knygelę.
![]() |
„Magnificat leidinių“ iliustracija |
Pirmiausia parinkau 20 juokingų pasakojimų, kurie egzistuoja jau seniai ir, galima sakyti, priklauso Katalikų Bažnyčios lobynui. Dažnai šie pasakojimai iš tiesų yra labai rimti, atskleidžiantys kai ką gilaus, tik juoko forma. Pasakojimų apie jėzuitus parinkau ir teigiamų, ir šiek tiek jų atžvilgiu kritiškų. Svarsčiau, su kokiu jėzuitų gyvenimo aspektu jie siejasi, į kokią ignaciškojo dvasingumo patirtį skatina atkreipti dėmesį, ką per juos galėsiu papasakoti apie Jėzaus Draugijos istoriją, jėzuitų gyvenimo būdą, tam suteikdamas šiek tiek lengvesnę prieigą. Tačiau, nepaisant to, pati knyga yra labai rimta, ji atskleidžia, kokia yra ignaciškoji malda, jėzuitiškas dvasingumas, pedagogika, požiūris į pasaulį, padėtis, užimama Bažnyčioje, gyvenimas klusnumo įžadu, tyla – itin rimtus dalykus, tačiau, jeigu apie tai kalbėdamas esi pernelyg rimtas, daugeliui žmonių daraisi neįdomus. Kitas reikalas – jeigu siūlai žaismingą prieigą. Tam, žinoma, padeda ir piešiniai. Vienas iš mano sūnėnų vien dėl jų perskaitė knygą. Peržiūrėjo piešinius, perskaitė juokingus pasakojimus, o paskui – jau ir patį tekstą. Šv. Ignacas sako: jeigu nori pasiekti žmones, reikia eiti pro tas duris, kurios yra atviros. Mūsų laikais – per humoro, lakoniškos minties, kūrybingo jos pateikimo duris. Dabar kaip tik šios durys yra atviros. O kartą pro jas įėjęs, patraukęs žmogaus dėmesį, gali eiti tolyn. Knyga jau išversta į 6 ar 7 kalbas, išėjo JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje; Libane ji išleista arabų kalba, iš ten pasiekė Libaną ir net Siriją. Vadinasi, žmonėms ji patraukli.
Pirmiausia knyga skirta tiems, kurie šiek tiek pažįsta jėzuitus. Tiems, kurie nemano, kad jėzuitas yra automobilio markė, nekelia klausimo, ar jėzuitai išvis yra krikščionys (juokiasi). Tačiau jos tikslas nėra pašlovinti Jėzaus Draugiją – aš kalbu ir apie kritiškus dalykus, kai kurie juokai jėzuitams nėra labai malonūs. Taip norėjau išlaikyti pusiausvyrą, o ne vien teigti, kokie mes šaunūs ar patys geriausi iš visų. Jėzuitai yra tokie pat žmonės kaip kiti, jie turi silpnybių, bet jeigu apsimetame, kad jų nematome, esame neįtikinami. Pats geriausias būdas nuginkluoti žmones, kurie turi neigiamą nuostatą jėzuitų atžvilgiu – o tokių tikrai yra – humoru bei saviironija. Pasišaipymas iš savęs žmogų išlaisvina, humoras padeda kalbėti apie rimtus dalykus pačiam nesidedant pernelyg dideliu rimtuoliu. Tai atpažįstame ir popiežiaus Pranciškaus elgesyje. Popiežius labai mėgsta juoktis, o saviironija, sugebėjimas pasijuokti iš savęs yra pasitikėjimo savimi ženklas.
![]() |
„Magnificat leidinių“ iliustracija |
Apie save...
Studijavau ekonomiką, nes norėjau įgyti svarią profesiją. Baigęs studijas, kurį laiką vidurinėje mokykloje dėsčiau ekonomiką ir religiją. Kai turi „rimtą“ profesiją, ir dėstydamas religiją esi mokinių kitaip vertinamas, nes gali kalbėti su jais, pvz., apie finansų rinką ar panašius dalykus. Ilgainiui susidomėjau ignaciškąja pedagogika ir dvasingumu, po ugdymo laiko pas jėzuitus dirbau dvasiniame centre, o dabar misija, kurią man patikėjo jėzuitai, yra internetas, apaštalavimas skaitmeninėje erdvėje. Taip pat nemažai rašau, jau esu išleidęs tris knygeles. Viena iš jų vadinasi „Ką Dievas veikė prieš pasaulio sukūrimą“, paantraštė: „Penkiasdešimt vienas, ir dar papildomas, klausimas apie krikščionių tikėjimą“. Taigi 52 klausimai, pvz.: ar Dievas buvo žmogus? ar Jėzus iš tiesų gyveno? ar Jėzus juokėsi?, Marija – mergelė; ką tai reiškia? Į kiekvieną klausimą atsakoma daugiausia 300 žodžių, t. y. labai trumpai, teologiškai teisingai (knygą įvertino rimti teologai), bet be specifinių terminų, kad galėtų suprasti visi. Yra piešinių – kaipgi be jų? Jie ir rimti, ir juokingi.
![]() |
Taip pat ieškau internete įvairių filmuotų siužetų ir siūlau juos kaip medžiagą maldai. Neseniai jais remdamasis vedžiau rekolekcijas vienuoliams benediktinams ir labai gerai pavyko. O kur jauni žmonės šiandien leidžia laiką? Internete. Ir daug kas peržiūri tai, kas paskelbta Youtube. Taigi čia tam tikra inkultūracija, aš einu per tas duris, kurias tie žmonės atveria. Ne ignoruodamas šiandienos kultūrą, ne jos nepaisydamas, bet joje ir per ją.
Savo interneto svetainėje turiu apie 500 įvairiausių trumpų siužetų iš Youtube'o. Prie kiekvieno pateikiu klausimų ignaciškajai meditacijai. Tie siužetai visiškai nekalba nei apie Dievą, nei apie Jėzų. Mano šalyje, kviesdamas žmones kartu skaityti Šventąjį Raštą, retą sudominsi, bet jeigu pakviesi pažiūrėti Youtube'ą, jie sutiks. Tokioje situacijoje aš darau, ką galiu, matau, kad tai sulaukia atgarsio, o paskui sakau: Viešpatie, tai Tavo darbas. Tavo Bažnyčia. Šventoji Dvasia, parodyk mums kelią...
Pvz., vedžiau konferenciją apie populizmą. Dauguma dalykų, apie kuriuos kalba populistai, yra tiesa. Dėl to jie tokie patrauklūs ir sėkmingi. Bet nereikia pasiduoti jų bauginimams – tai yra neteisinga. Juk ir Jėzus mums sako: nebijokite! Jeigu leisi baimei tave užvaldyti, nieko negalėsi padaryti. Darykime viską, ką galime, tikėdami, kad Dievas irgi darbuojasi ir šiais laikais, tik kitokiu būdu.
...ir Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę
Esu jėzuitų alumnas, bet ignaciškąjį dvasingumą atradau per Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę. Baigdamas universitetą, tapau jos nariu. O po dvejų metų tai mane nuvedė pas jėzuitus. Būdamas bendruomenėje, atlikau dvasines pratybas, labiau pažinau ignaciškąjį dvasingumą. Dabar esu bendruomenės grupelės palydėtojas ir daug prisidedu prie jos narių ugdymo tiek Olandijoje, tiek ir visoje Europoje. Šią vasarą vedžiau 5 ar 6 ugdymo sesijas.
Šios bendruomenės stiprioji pusė ta, kad žmonės kartu keliaudami vis labiau susipažįsta su ignaciškosiomis priemonėmis, padedančiomis jiems atrasti Dievą kasdieniame gyvenime. Ir tai daro ne pavieniui, bet kartu, palaikydami vieni kitus bendruomenėje, kuri yra dar ir ugdymo vieta. Labai svarbu, kad krikščionis ugdytų savo tikėjimą, dvasingumą. Patirtis svarbi, bet žinių irgi reikia. Antra vertus, aplink mus – labai daug vienišų žmonių. Netgi savo šeimose jie yra vieniši kaip krikščionys. O čia jiems atveriama bendruomenė, Bažnyčia, tai, ko parapijos ne visada gali pasiūlyti, ypač – jeigu yra negyvos, neveiklios.
Aš vedu labai daug konferencijų apie ignaciškąjį dvasingumą ir visada baigdamas pabrėžiu, kad jis tinka ne visiems. Nuolatinė peržvalga ir įžvalga kai kam kelia didelę įtampą. Laimei, Bažnyčioje yra daug įvairių dvasingumų, tinkančių įvairiems žmonėms. Ignaciškoji tradicija didinga, ja susidomėjo ir protestantai, bet suabsoliutinti jos nederėtų. Būkime laisvi jos atžvilgiu.