 |
|
Evgenios Levin nuotrauka |
Lietuva yra maža šalis. Ne tiek pagal gyventojų skaičių, kuris, be abejo, nedžiugina, nes traukiasi. Labiausiai esame maži dėl to, kad mūsų šalyje labai lengva tapti žvaigžde, kad ir ką tai man ar jums reikštų (išskyrus, žinoma, dangaus kūnus).
Kelių į žvaigždes yra daug. Galima dainuoti. Arba labai gerai, arba labai blogai. Dainorėliams kelią į žvaigždes palengvina televizijos projektai. Ir tikrai visai nebūtina ten nugalėti. Tarkime, vienas provincijoje gyvenantis keistuolis po dalyvavimo keliuose TV projektuose sulaukia apie 70 000 vaizdo klipų peržiūrų skaičiaus jutube.
Galima ir kokiu nors kitu būdu pakliūti į žydruosius ekranus. Ypač kelią į žvaigždes palengvins, jeigu tuose ekranuose dar ir didesnį ar mažesnį skandalą sukelsi.
Galima pasinaudoti tuo, kad jaunoji karta yra išskirtinė, ir daugeliui net mano amžiaus jau nebe „niolikinių“ kai kurie šiuolaikiniai fenomenai yra sunkiai suprantami. Pavyzdžiui, vlogeriai, kurie daug kartų per dieną filmuoja savo gana tradicinių gyvenimų įprastinius įvykius ir tuo dalinasi socialiniuose tinkluose. Kažkodėl tai domina tūkstančius, ypač moksleivių.
Be abejo, konkurencija tarp žvaigždžių yra labai didelė. Ir jeigu nesi žurnalo „Žmonės“ ir interneto portalo „Klubas.lt“ skaitytojas, tikslingai besidomintis Lietuvos žvaigždžių gyvenimu, tave, kaip ir šių eilučių autorių, tikrai gali nustebinti didžiųjų portalų antraštės apie žvaigždes, kurias girdi pirmą kartą. Tų vidutinio ryškumo žvaigždžių, kurių nuolat nepersekioja žurnalistai ir kurie neturi penkiaženklių skaičių sekėjų socialiniuose tinkluose, yra gana daug. Joms vėl nurungti kitus ir atsidurti dėmesio centre labiausiai padeda skandalai. Tą geriausiai parodė Rūtos Vanagaitės istorija – taip, ji Lietuvoje gana garsi, bet visgi ne iš tų, kurių kiekvienas žodis ar veiksmas yra įvykis. Tačiau pasisakymai apie Adolfą Ramanauską-Vanagą visą prožektorių šviesą nukreipė į ją.
Visgi kone lengviausias būdas tapti žymiam Lietuvoje, jeigu nedainuoji, neturi kažkokių išskirtinių talentų ar kitų savybių, kurios galėtų atkreipti žiniasklaidos dėmesį, yra tiesiog būti dailesnei už vidutinę lietuvę moterimi ir pasirodyti viešumoje su bent jau šiek tiek garsiu vyru.
Tokių pavyzdžių yra apstu – vargu ar Lietuva ką nors žinotų apie Moniką Šedžiuvienę, negu abiturientės draugystė su Seimo nariu. Kalbant apie politiką – puikus pavyzdys yra ir Arvydo Anušausko santuoka, kurią visuotinio susidomėjimo subjektu pavertė absolventę Liną Anušauskienę. Dar daug yra įvairiausių buvusių ir esamų dainininkų, aktorių, verslininkų, krepšininkų mylimųjų. Be abejo, yra ir kita pusė – dainininkių, aktorių ir modelių mylimieji, kurie juk nebūtinai dar iki tol, kol tai paaiškėja iš žiniasklaidos, yra žinomi visuomenei. Visgi galbūt dėl to, kad tarp žurnalo „Žmonės“ auditorijos dominuoja moterys, dažniau žvaigždėmis tampa būtent garsių vyrų mylimosios, o ne moterų mylimieji.
Be to, statusas „žvaigždės mylimasis“ atveria labai daug kelių. M. Šedžiuvienei tai padėjo tapti dainininke, L. Anušauskienė turėjo progą išbandyti modelio duoną. Nebūtinai tai yra blogai, tačiau kelias į žinomumą ir savęs realizaciją be žinomos antrosios pusės pašonėje būtų buvęs gerokai sudėtingesnis.
Buvimas žvaigžde leidžia ir (netgi turbūt verčia) nuolat pasisakyti įvairiais klausimais. Į kainų augimą įvedus eurą dėmesį atkreipė Marijonas Mikutavičius. Praėjusią savaitę Seime Donatas Montvydas kalbėjo apie neproporcingas bausmes už disponavimą menku narkotiku kiekiu. Jis ir dar kiti žinomi žmonės gana aktyviai dalyvavo ir iniciatyvos „Už blaivią“ veikloje. Šis žvaigždžių dalyvavimas viešose diskusijose yra sveikintinas dalykas, tačiau turi ir savo neigiamą pusę.
Kaip ir kiekvienas iš mūsų, žvaigždės nėra visų sričių ekspertai. Ir nors jie dažnai pasitelkiami kokioms nors idėjoms propaguoti, tikėtina, kad dažnai tai bus daroma tikrųjų ekspertų sąskaita. Yra žmonių, kurie geriau negu Žygis Stakėnas išmano meningokoko infekciją. Taip pat Vaida Genytė nėra tas žmogus, kuris geriausiai gali pasakyti, kaip gydytis nuo peršalimo ligų. Dietos, kurios padėjo sulieknėti Ryčiui Cicinui arba Birutei Dambrauskaitei, nebūtinai yra tinkamiausios jums, o žalos padaryti gali. Visgi, stebint viešąją erdvę, dažnai susidaro toks įspūdis, jog savo, kaip žvaigždės, statusu naudojamasi neatsakingai. Ypač socialinių tinklų eroje, kai dalis mūsų įžymybių jau gali pragyventi vien iš to, kad reklamuoja įvairias prekes ar paslaugas.
Visame šiame kontekste nublanksta tikrosios žvaigždės. Gydytojai, kurie kasdien gelbsti gyvybes. Mokytojai, aukojantys savo nervų ląsteles, ugdydami jaunąją kartą. Policininkai ar ugniagesiai, kurių darbas nušviečiamas kiek labiau tik dėl pramoginio pobūdžio laidų (kuriose visgi pagrindinis dėmesys, ypač kalbant apie policiją skiriamas spalvingiems pažeidėjams, o ne pareigūnams). Motinos, kurios išnešioja pasauliui naujus žmones ir nebijo dėl to iškristi iš darbo rinkos. Daugelis tokių žmonių per mėnesį uždirba mažesnes sumas, negu mūsų šiuolaikinės žvaigždutės kartais gali užsikalti per kelias dienas.
Kas yra žvaigždės man? Man tai visų pirma yra žmonės, kurie tyliai ir ramiai daro savo pasaulį gražesniu. Paminėsiu kelis.
Pirmiausia mano mama, kuri dirba vienoje kaimo mokykloje ir yra auklėtoja turbūt vienos problemiškiausių klasių, kokios apskritai kada nors buvo šioje mokykloje. Pasiklausius jos kalbų, atrodo, jog kone visos Lietuvos socialinės problemos yra sukoncentruotos jos klasėje. Dažnai po pamokų ji priversta sunkiai išvažiuojamais kaimų šunkeliais lankyti atokiau gyvenančias šeimas ar bendrauti su teisėsaugos pareigūnais. Tačiau ji myli tuos vaikus ir daro viską, ką gali.
Tai Jolanta Donskienė, su kuria susipažinęs supratau, kodėl jos vyras pasiekė tiek daug. Nes tai yra žmogus, kuris milžinišku rūpesčiu apgaubia kiekvieną, kurį sutinka ir idealistiškai kovoja už gražesnį pasaulį.
Tai Stepas Eitminavičius, mokytojas ir „Bernardinai.lt“ autorius, kuris daug metų ugdė Utenos jaunimą, o dabar savo išmintimi dalinasi tekstuose, kurie spindi šviesa, optimizmu ir tikėjimu, kad gyvenimas yra gražus.
Nenoriu pasakyti, kad visi tie, kurie yra dėmesio centre, nėra to verti. Tačiau jeigu geriau apsidairytume aplink, rastume daug tų tyliųjų kasdienių didvyrių, kurie kuria gražesnį pasaulį, nors prožektorių šviesos į juos nenukrypsta niekada.