 |
| Marijos Žemaitytės nuotr. |
Jau seniai mane domino gongai, kaip jie atsiranda, kaip sukuriamas toks neaprėpiamas garsas, nunešantis visai į kitą pasaulį, kokia jų istorija ir kaip jie gaminami dabar, ar išlikusios senosios tradicijos ir apeigos. Nerašyčiau apie juos ugnies medžioklės skiltyje, jeigu jiems pavyktų gimti be jos – ugnies. Be jos gongo nepadarysi, kol metalas daugybę kartų nepereis per ugnį, tol jis bus tik metalo gabalas.
Galėjau tik įsivaizduoti, kaip tai daroma, bet, nuvykusi į Gongų fabriką, viską pamačiau savomis akimis. Gongų fabrikas skamba labai oficialiai ir civilizuotai. Taikliau būtų tai pavadinti gongų slėptuve. Jokių langų, visur suodžiai bei gongai ir vienas milžiniškas liepsnojančių žarijų kalnas. Mane pasitiko 9 vyrai, tiesiogine to žodžio prasme pajuodę nuo darbo, dauguma basomis kojomis nesibaimindami žengė žeme, atrodo, kad jų kūnai nejautrūs ugniai, o vaikščiojimas žarijomis – kasdienybė. Iš karto buvau priimta į kompaniją, pasodinta geriausioje vietoje, kad iš arti matyčiau, kaip po truputį ir nelengvai gimsta gongas. Nežinau, kaip tie vyrai sugeba dirbti tokiame karštyje, matyt, ir prie to priprantama, bet jausmas lyg krosnyje. Jaučiau, kaip smalkės gula ant mano drabužių, ir po truputį aš panašėju į juos. Šis darbas iš tiesų sunkus ir pavojingas, ir nors mano akimis viskas atrodė labai nesaugu, tačiau puikiai žinojau, kad jie gerai išmano, ką daro, jaučiamas susiklausymas, rimtis ir komandinis darbas. Kai metalas įkaisdavo iki raudonumo, trys arba keturi vyrai puldavo jį formuoti su 10 kilogramų sveriančiais kūjais. Garsas būdavo įspūdingas, toks jausmas, kad kiekvienas išgaudavo vis skirtingą toną, taip sukurdamas muziką.
 |
| Marijos Žemaitytės nuotr. |
Šie instrumentai turi labai svarbią misiją Azijos kultūroje, skirtingos šalys turi skirtingus gongus ir skirtingas jo gaminimo technikas. Bet kad ir kokia technika naudojama, kuriant šį instrumentą, jie savyje turi kažką magiško ir dieviško, kažką, kas veikia žmogaus kūną, protą ir sielą. Kai paklausiau vietinių meistrų, kodėl mane taip nepaaiškinamai persmelkia gongo garsas, išgirdau labai paprastą paaiškinimą. „Tai normalu, juk jame gyvena dvasia.“
Man paaiškino, kad patys didžiausi karališki gongai vadinami Gong ageng, kurie yra metro skersmens, sveriantys 80 kilogramų, jų gaminimo procesas labai ypatingas ir metaforiškas, gongas privalo pereiti per ugnį, pakeisti savo formą ir įgauti toną, o tada yra įmetamas į šaltą vandenį ir taip užgrūdinamas.
 |
| Marijos Žemaitytės nuotr. |
Proceso metu yra atliekamos tam tikros apeigos, aukojimai, ir tada dvasia apsigyvena jame. Gonge apgyvendinama dvasia, kuri globoja ir saugo, o instrumentas tampa jos namais. Meistras žino, kada ir ką paaukoti, nėra taisyklių, kaip tai atliekama ir kas aukojama. Bet dažniausiai kaip auka pateikiamos gėlės, smilkalai ar maistas. Kartais šis ritualas atliekamas ir prieš pasirodymus. Žvelgiant iš vietinės kultūros, šis instrumentas yra pats svarbiausias visoje Gamelono muzikoje (tradicinė indoneziečių muzika ), jis laikomas karališkuoju instrumentu.
 |
| Marijos Žemaitytės nuotr. |
Mistinė Indonezija nenustoja manęs stebinusi savo paslaptimis, o būdama čia kasdien vis stipriau jaučiu, kiek daug paslapčių ji slepia savyje. Ir kaip dažnai ugnis yra neatsiejama nuo senųjų tradicijų ir ritualų.
 |
| Marijos Žemaitytės nuotr. |
 |
| Marijos Žemaitytės nuotr. |