 |
| Sholto Ramsay/Unsplash.com nuotr. |
Paskutinį lapkričio šeštadienį Ukraina prisimena didžiojo bado, žinomo kaip holodomoras, aukas. Šiandien atminimas tapo ne vien pagarbos aukoms ženklu, bet ir politiniu veiksmu. Atmindami neleidžiame paaukoti praeities dabartinio Rusijos režimo politiniams tikslams. Šiandien Rusijoje ir vėl galima išgirsti pasakymų apie tai, kad holodomoras yra sąmokslas. Dėl to ypač aktuali naujoji istorikės ir žurnalistės Anne Applebaum knyga „Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“. Pati autorė knygos įvade pripažįsta, kad, pradėjus rinkti knygai medžiagą, 2010 m. sunku buvo prognozuoti jos reikšmę šiandienai, ypač didinant visuomenių atsparumą propagandai ir manipuliacijoms faktais.
Stalinas darė viską, kad milijoninės „bado politikos“ aukos tiesiog išnyktų. Faktų, kurių liudininkais tampa milijonai žmonių, slėpimas, gebėjimas išsisukti nuo atsakomybės ir perkelti ją ant tariamo priešo pečių, yra vienas iš dalykų, kuriuos dabartinė valdžia išmoko iš „savo didžiųjų lyderių“ istorijos.
1929 m. prasidėjus kolektyvizacijai, nuvarant valstiečius nuo žemės, kilo chaosas, kadangi procesui priešinosi patys valstiečiai (dažnas valstietis suvartodavo maisto atsargas, kad jų neatiduotų). Atsiradęs maisto trūkumas Stalinui suteikė galimybę veiksmingai, be ginklų susidoroti su nepaklusnumą Maskvos diktatui demonstruojančia Ukraina. Padidintos produkcijos surinkimo normos, imti konfiskuoti produktai ir gyvuliai, vėliau netgi naminiai gyvūnai, taip maksimaliai sumažinant išgyvenimo galimybes. Suformuoti vietos būriai, kurie, keliaudami nuo namo iki namo, atimdavo visas maisto atsargas, dažnai mušdavo bei žalodavo gyventojus, kurie „slėpdavo“ duonos likučius. Buvo įvesta tvarka, ribojanti laisvą judėjimą, Ukrainos sienos uždarytos, įvesta mirties ar įkalinimo bausmes už saujelės grūdų slėpimą (t. y. už liaudies turto grobstymą). To rezultatas: 1932–1933 m. žuvo 4 milijonai ukrainiečių (iš viso skaičiuojama, jog SSRS bado metu badas pražudė apie 5 milijonus žmonių).
 |
| Gareth Jones straipsnis, kuriame pirmą kartą prabilta apie situaciją Ukrainoje (www.garethjones.org) |
A. Applebaum rekonstruojama įvykių seka nepalieka abejonių, jog badas buvo sukeltas dirbtinai, pasitelkiant politines priemones. Ukrainos derlingų, „juodųjų žemių“ užvaldymas buvo esminė sovietinės imperijos kūrimo prielaida (tai susisieja su T. Snyderio analize, rodančia, kad Hilteris lygiai taip pat buvo apsėstas minties apie juodąją Ukrainos žemę, turėjusią tapti arijų rasės klestėjimo garantu).
Tačiau, kaip teigia A. Applebaum, bado politika buvo skirta sunaikinti pačią Ukrainą, kaip savarankišką politinę bendruomenę. Bado politika, skirta neutralizuoti pasipriešinimo ideologiją, buvo vykdoma paraleliai su intensyviomis susidorojimo su kultūros ir politiniu elitu miestuose. Tai buvo Stalino „Ukrainos problemos“ sprendimo versija. Tuo tarpu „Ukrainos problema“ ramybės Maskvai nedavė nuo pat 1917 m. Tad valstiečių nepasitenkinimas kolektyvizacija bei nepritarimas komunizmo ideologijai tik prisidėjo prie nuogąstavimų, kuriuos Maskvai kėlė politiškai sąmoningas miesto elitas, puoselėjantis Ukrainos nepriklausomybės viltis. Šios baimės atgrasius atspindi Maskvos reakcija į Maidaną, kuri rodo, jog Ukrainos orientacija nuo Rusijos ir į Europą yra visiškai nepriimtina dabartiniam režimui.
Kraupius įvykius ilgą laiką galėjo paliudyti tik patys išgyvenusieji, pirmiausia emigravę ukrainiečiai. Tokių pasakojimų knygoje ne vienas, jie labiausiai reflektuoja siaubą, kurį sukėlė režimas, kartu visiškai nukreipiant pasaulio dėmesį nuo jo. Prisiminimai apie artimuosius, kurie atrodė skaidrūs ir švytintys, lyg pripildyti gėlo vandens, apie tėvus, žudančius ir duobėse paliekančius vaikus, kad nematytų jų kančių, valgančius savo gyvūnus ir galiausiai mirusiųjų kūnus (nors pasitaikydavo kanibalizmo atvejų, jie buvo ypač reti). Skaitant šiuos pasakojimus neapleidžia jausmas, jog šiandienė Ukraina, kurios žmones siekta tiesiog išnaikinti, yra šioks toks stebuklas.
SSRS niekada nepripažino paties bado fakto. Tuometinė valdžia darė viską, kad informacija apie badą nepasklistų už Sovietų Sąjungos ribų – buvo klastojami gyventojų surašymų duomenys (to padaryti nesugebantieji būdavo tiesiog nužudomi), Ukrainos sienos uždarytos, teroru ir jėga įvesta bendra nutylėjimo tvarka. Milžiniškų mastų pasiekęs badas buvo sėkmingai slepiamas ir nuo tarptautinės bendruomenės. A. Applebaum, panašiai, kaip ir kitas istorikas T. Snyderis, tyrinėjantis XX a. totalitarinius režimus, parodo, jog „fake news“ ir alternatyvių faktų kūrimas nėra jokia naujovė, bet pamatinė autoritarinių ir totalitarinių režimų iškilimo ir funkcionavimo priemonė.
Visi užsienio žurnalistai turėjo gauti akreditaciją Maskvoje. Derybos dėl temų, frazių ir žodžių, kuriuos privalo vartoti užsienio žurnalistai, norėdami gauti leidimą įvažiuoti į Sovietų Sąjungos teritoriją, buvo įprasta praktika. Kai Maskvoje žinia apie badą tapo žinomu, tačiau visuotinai nutylimu faktu, užsienio žurnalistams buvo leista vartoti tokias frazes, kaip „maisto trūkumas“, „tiekimo trukdžiai“ ar „ligos dėl blogo maitinimo“.
Paraleliai buvo paplitusi baudimo ir atlygio sistema. Žurnalistai, keliantys nepatogių klausimų, buvo išsiunčiami iš šalies be teisės grįžti. Tuo tarpu žinių poreikis iš pirmosios pasaulyje socialistinės utopijos buvo milžiniškas. Todėl dėmesys Vakarų šalyse kartu su režimo dosniu atlyginimu už palankias žinias nemažam skaičiui žmonių buvo ypač patrauklus kompromisas su tiesa. Viena didžiausių to laiko žvaigždžių buvo The New York Times apžvalgininkas Walteris Duranty. Jam buvo leidžiama „ribota kritika“, pavyzdžiui, konstatuojant faktą, jog yra nepritariančių kolektyvizacijai, čia pat priduriant, kad kilniems ir visuomenę keičiantiems politiniams projektams reikia aukų. Už tokį palankumą W. Duranty buvo dosniai atlyginama – jis prabangiai gyveno Maskvos centre, turėjo privatų vairuotoją, nestokojo valdžios dėmesio. Tekstų apie penkmečio planą ciklas W. Duranty pelnė šlovę anapus SSRS sienos, įskaitant Pulicerio premiją. Dėl to jaunas škotų žurnalistas Garethas Jonesas, apgaulės būdu patekęs į Ukrainos kaimus ir atskleidęs padėtį šalyje, negalėjo atsilaikyti prieš W. Duranty autoritetą.
G. Jonesas gavo specialų leidimą atvykti į Charkovą (tuomet žurnalistų įvažiavimas į Ukrainos teritoriją buvo sustabdytas). Jis išlipo iš traukinio, likus iki miesto apie 100 kilometrų, ir nusprendė keliauti pėsčiomis palei traukinio bėgius. Čia jis iš pirmų lūpų išgirdo apie mirtis ir mėnesių mėnesiais besitęsiančias žmonių kančias iš bado. Netrukus jis buvo surastas policijos ir išgabentas į Vokietijos konsulatą Charkove, kur toliau stebėjo kasdienį žmonių gyvenimą. Čia žmonės susirinkdavo 15–16 val., stovėdavo per naktį, kad gautų 7 valandos ryto duonos davinį, vėliau rašė jis. Išvykęs iš SSRS, žurnalistas Berlyne surengė spaudos konferenciją, kurioje pateikė savo liudijimus, išspausdino straipsnį „Badas, užvaldęs Rusiją“.
Nors keli Vakarų žiniasklaidos kanalai perėmė G. Joneso pasakojimą, didžioji dauguma žurnalistų, dirbančių SSRS, paneigė jo istoriją, žongliruodami režimo leistinomis sąvokomis apie „laikinus tiekimo sutrikimus“ „bei laikinus maisto trūkumus“. Taip tiesa apie badą virto nauja „maisto trūkumo“ problema. W. Duranty paskelbė atsakomąjį straipsnį „Rusai alkani, bet bado nėra“ The New York Times (kaip pažymi A. Applebaum, W. Duranty buvo ypač mažai suinteresuotas atskleisti tiesą, nes ji prieštarauja viskam, ką jis buvo parašęs jam šlovę pelniusiuose straipsniuose apie SSRS, nepaisant fakto, kad privačiai diplomatijos atstovams atskleidė įtarimus apie galimas 10 milijonų bado aukų). Galiausiai G. Jonesas buvo išsiųstas į Mongoliją, kur 1935 m. žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Vėliau žurnalistas Eugene Lyonsas, kuris tuo metu taip pat dirbo Maskvoje, savo autobiografijoje pripažino, kad faktai apie mirštančius milijonus žmonių buvo visuotinai žinomi: „Tam tikriems faktams nereikia netgi žmonių liudijimo, nes skaičiai yra per daug dideli, kad jų nepastebėtum.“
Be abejo, lemiamą reikšmę atmetant nepatogią tiesą suvaidino ideologija. Buvo paplitęs įsitikinimas, jog „maisto trūkumas“ buvo sukeltas ne visuomet sėkmingai vykdomos Sovietų Sąjungos politikos „gauti kuo daugiau grūdų“ iš derlingų Ukrainos žemių. „Maisto trūkumas“ ar „mirtys, susijusios su nevisaverčiu maitinimu“, buvo kaina, kurią tenka mokėti už socialinės sistemos sukūrimą. Tuometinė Vakarų kapitalizmo kritika neleido pamatyti jos alternatyvos, tikrosios sukūrimo kainos (buvo netgi manoma, kad įvykiai SSRS bus gera pamoka Vakarų socialistams, kuriant kokybiškai naują sistemą Vakaruose). Ideologinis idealizmas kartu su Vakarų visuomenių ir politikos kritika darė pasaulį aklą įvykiams Ukrainoje, o režimo manipuliacijas ypač veiksmingas – tereikėjo pasiūlyti patogią alternatyvą apie „maisto trūkumą“. Gebėjimas užmerkti akis ir pasirinkti patogią tiesą ypač sustiprėjo kartu su didėjančios įtampos dėl nacistinio Vokietijos režimo pojūčio, sąmoningai ignoruojant visas blogas žinias, pasiekiančias pasaulį iš SSRS.
SSRS pastangos nutildyti kalbas apie holodomorą tęsėsi visą sovietmetį, dabar vartojant jau ir „mokslo“ kalbą. Pavyzdžiui, 1987 m. pasirodė Douglaso Totte knyga „Apgaulė, badas ir fašizmas: mitas apie Ukrainos genocidą nuo Hitlerio iki Harvardo“ (knygą galima rasti G. Joneso atminimui skirtame puslapyje čia). Knygoje mirtys iš bado, jeigu tokių būta, suverstos kolektyvizacijai besipriešinančiai valstietijai, o „maisto trūkumo“ temos supolitinimas aiškinamas kaip nacių, antikomunistinių ir Ukrainos nacionalistinių jėgų sąmokslas. Tad istorija tapo priemone, kuria buvo stiprinamas kovos su nacizmu ir fašizmu naratyvas, kartu patogiai manipuliuojant Ukrainos politiškai sąmoninga visuomenės dalimi, kaltę dėl bado suverčiant Ukrainos valstybingumą remiančioms jėgoms (šiandien Ukrainos teritorijos okupacija teisinama kova su fašizmo šmėkla). Maža to, šiandien, kai Vladimiras Putinas kalba apie neegzistuojančią ukrainiečių tautą, jis įprasmina Stalino darbą – nužudžius 4 milijonus tautos atstovų, jos egzistavimo ar neegzistavimo klausimas tampa lengvesniu retoriniu ėjimu.
Pabaigai būtina paminėti ir knygoje pasirodančius apmąstymus apie tai, kaip dabartinę Ukrainos valstybę veikia holodomoro atminimas. Žmonės laukė namuose mirties, kuri ateidavo lėtai išsekinant kūną. Čia nebuvo nei kovų, nei susidūrimų, nebuvo priešo, nuo kurio reikėjo apsiginti. Buvo tik daliniai, sudaryti iš policijos, partijos funkcionierių, kurie ateidavo į namus ir išsinešdavo paskutinius maisto likučius, iš vietinių, kurie mušdavo ar išduodavo policijai savo artimus ir kaimynus, puoselėdami viltį išsigelbėti patys. Taip žmonės, prieš tai buvę bendruomeniški ir padedantys vieni kitiems, tapo svetimų ir vienas kitą įtarinėjančiųjų visuma. Savo ruožtu apatija, nepasitikėjimas vienų kitais ir svarbiausia – valdžia tapo kasdienybės norma. Pastarųjų kelerių metų įvykiai Ukrainoje rodo, jog pražudyti Ukrainos politiškumo nepavyko. Tačiau saviorganizacija ir pilietinis aktyvumas už laisvą ir demokratišką Ukrainą kyla iš apačios ir dažnai nėra nukreiptas į valstybės institucijas, reikalaujant pokyčių. Valstybė tarsi išlieka svetima savo piliečiams, atitolusi ir negalinti pasiūlyti nieko gero, tik atimti. Kol nebus aiškaus ryšio tarp pilietiškumo ir valstybės, priimant valdžios korupciją kaip normą ir kaip svetimą kūną, tol stiprios, demokratiškos valstybės kūrimas išliks milžinišku iššūkiu.