 |
| Režisierius Gintaras Varnas repeticijoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsia 80 sezono tinklalaidžių ciklą ir pristato pokalbį su režisieriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Gintaru Varnu. LNDT teatrologei Daivai Šabasevičienei savo namuose jis pasakoja apie Nepriklausomybės laikotarpiu kurtus spektaklius ir kitas tuometines teatro aktualijas.
1988 metais tuomet pirmakursis režisūros studentas G. Varnas su savo bendramoksliais buvo subūręs „Šėpos“ teatro trupę, kuri gyvavo trejetą metų ir pagarsėjo kaip drąsi politinių parodijų trupė.
„Teatre tuo metu jautėsi du klanai: Vaitkaus ir Tumino. Aišku, mes nežinojome, kas vykdavo tuose kabinetuose, mes buvome jaunimėlis. Visgi tai buvo ir tuščių salių laikas. Spektakliai žmonių nedomino, nes gatvėse vyko tikras teatras, kuris buvo ir pavojingas, ir žiauriai intriguojantis, ir įdomus.
Tuščių salių kontekste „Šėpa“ buvo neįtikimai populiari. Nereikėjo jokios reklamos. Tiesiog ant durų pakabindavome ranka rašytą raštelį: kokius spektaklius vaidinsime tą savaitę. Ir žmonės susirinkdavo. Iš tikrųjų to teatro niekad nebuvo, jis nebuvo oficialiai įkurtas, jis neturėjo jokios buhalterijos, nieko. Mes mokesčių, aišku, irgi nemokėjome, bet neturėjome ir bilietų. Buvo tik aukų dėžutė. Bet iš tos aukų dėžutės labai gerai gyvenome būdami studentai. Ir visgi tai buvo pats tikriausias teatras.
Dabar kaip ir nėra ko bijoti. Žmonės turtingesni, sotesni, įprato gyventi savo malonumui. Problemos, susijusios su negerais dalykais valstybėje, žmogų jaudina tik tiek, kiek trunka jo paburbėjimas pažiūrėjus žinias“, – sako režisierius.
„Šėpos“ trupė iškart po Sausio 13-osios įvykių buvo pakviesta į Norvegiją.
„Svarbiausias pasirodymas turėjo vykti Vasario 16-ąją. Oslo universiteto istorinėje salėje susirinkusiam diplomatiniam korpusui padarėme specialų improvizuotą numerį. Kadangi kaip tik toje salėje gruodžio mėnesį Gorbačiovui buvo įteikta Nobelio taikos premija, mes įtraukėme tai į savo spektaklį. Tik pas mus taikos medalį Gorbačiovui įteikė Saddamas Husseinas. Reakcija buvo žaibiška. Visas diplomatinis korpusas, pirmos trys eilės pakilo ir išėjo“, – provokaciją su šypsena prisimena G. Varnas.
Taip pat režisierius pasakoja, kaip žygių metu Lietuvos kaimuose dalindavo „Sąjūdžio žinias“, kaip pamatė pirmą spektaklį „Svogūnėlių pagrobimas“ tuometiniame Akademiniame teatre, kai fojė vietoje dar buvo kiemas, kuriame augo didelis gluosnis. G. Varnas prisimena ir koks buvo tuometinio teatro kvapas, ir kokios kalbos būdavo teatro bufete, kurį pavadino potencialiu sąmokslų kampeliu.