 |
| Vyskupas Motiejus Valančius |
Žemaičių vyskupystės 600 m. jubiliejaus panoramoje yra ryški data: sukanka 150 m., kai 1867 m. spalio 17 d. (pagal seną kalendorių), popiežius Pijus IX išleido Aplinkraštį, kuris Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių paskatino pradėti akciją – pasak V. Biržiškos, kone atvirą kovą su imperija.
Pirmoji kunigų knygnešių byla
„Pakelkite akis aplink save, Šlovingi Broliai, o išvysite ir graudingai su mumis apraudosite bjaurybes, naikinančias šiandieną, – tokiais žodžiais Pijus IX pradeda savo Aplinkraštį. – Ir taip didi būriai žmonių, vaikščiojančių bedievystėj, kariaujančių po šėtono vėliava, kurioje parašyta „melas“, kurie pakeldami savo nasrus prieš dangų, išniekina Dievą…“
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, komentuodamas „Gromatą apskritą Švento Tėvo mūsų popiežiaus Piusa IX pas savo aveles“, „Sielavartuose“ klausia: „Tai kuriuo būdu katalikai galėtų tikrą tikėjimą pamesti, o netikrą priimti? Tiktai beprotis, bedūšis arba bedievis, kuris nebijotų amžinos prapulties už atsižadėjimą šv. tikėjimo, nei norėtų dangiškos garbės numiręs. Bet toks žmogus begėdis nevertas žmogaus vardo, bet gyvulio…“
Brošiūroje „Katalikų Bažnyčios vargai Lietuvoje ir Žemaičiuose“ keliant klausimą, ką turėtų katalikai daryti, jei „maskoliai kūmet imtų bažnyčias“, Žemaičių ganytojas taip šį reikalą mato ir taip pataria: „Maskoliams bažnyčias atimant, katalikai nevien tur šiaip jau vyresnybei melsti, bet dar turi susibėgti visos parapijos žmonės, vyriški ir moteriškos, vakarčiu nešinos. Turi pripildyti, apgulti bažnyčią ir neleisti maskolių prie Dievo namų. Pačioje bažnyčioje turi nakvoti ir su ašaromis giedodami turi melsti Viešpaties.
 |
| Pijus IX, 1867 m. paskelbęs kovai už tikėjimą įkvepiantį Aplinkraštį. |
Jei kurį žmogų maskoliai muštų, kapotų, čaižytų su bizūnais, vis tai tur iškentėti. Taip darė Tytuvėnų parapijonys, taip darė ir Minsko gubernijos katalikai.“
Kaip pats klebonas turėtų elgtis, jei sprauninkas, asesoriai, žandarai ir kazokai atvažiavę sakytų: „Nu tėvai, važiuokime į tokią tai sodybą versti į maskolių tikėjimą.“ Turi kartu važiuoti ir „neveizdėdamas“, kas jam atsitiks, turi šaukti: „Mano vaikai, mano avelės! Šitai atėjo nelaiminga valanda! Šie neprieteliai, šie viršininkai čia atvažiavo, idant išplėštų jiems Katalikų tikėjimą ir jūsų vėles amžinai prapuldytų... Atėjo laikas, kurioj reikia parodyti, ką didesniai mylite, ar Viešpatį Dievą ir Katalikų tikėjimą, ar tiktai savo gerą pasaulyje...“
„Prajautime, apie maskolius Lietuvon atvažiuojančius“, „Perspėjime apie šventą tikėjimą“ „Broliai Katalikai“ daugiau išdėstomi faktai, tik retkarčiais su komentarais ir persergėjimais, ir sudaro lyg antrą dalį visos akcijos, pasak J. Tumo-Vaižganto, tarsi civilinę taktiką, sulaukus persekiojimo. Knygelėje „Perspėjimas apie šventą tikėjimą, o ypatingai apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią“ rašoma, jog 1794 m. Lietuvos ir Žemaičių kraštui pirmą kartą pakliuvus į maskolių rankas, „ciesorienė Kotryna II, tapusi tuodum kraštams poni, prižadėjo nekušinti Katalikų tikėjimo.“
Ir trumpai karaliavęs Povilas I „nekušino“. Daugiausia dėmesio vysk. Valančius skyrė Aleksandrui I, kuris „į ciesorius pašokęs“, nė vieno dėl tikėjimo nespaudė ir nežudė, o pasenęs pats pradėjo linkti į katalikų pusę: „Užvis jam tiko vienuoliai, baltas jupas dėvėję, beje: domininkonai su kamalduliais. Vieną kartą ciesorius, apsinakvojęs Kaune (Rotušėje, kur su juo buvo susitikęs vysk. M. Valančius), ir jausdamas sau kažkokį pavojų, nakties laike pasišaukė pas save du domininkonus ir tarė jiems: „Melskitės, tėvai, melskitės už mane: jūsų maldos didžiai man yra reikalingos.“ Šiuodum melstis apsiėmus, ciesorius įdavė aukso pinigų ir išleido juos grįžti į vienuolyną.“
Aleksandrui I mirus, ciesoriumi tapus Mikalojui I, Kauno gubernijoje buvo panaikinta 12 vienuolynų, katalikiškos bažnyčios perdirbinėtos į cerkves, padaryta labai daug skriaudų. „Ar pridera nuogąstauti persekiojimų?, – klausia vyskupas Motiejus. – Tiesa, jogiai persekiojimas už tikėjimą, nors yra piktas daiktas, bet ne visupikčiausis. Ir tai tiesa, jog katalikai, būdami maskolių valdžioje, neturės niekuomet tikros ramybės; todėl žmonės stipri, žmonės tikri katalikai, ne mažatikiai, žmonės, norintys šventi palikti, neturi ko nugąstauti, nes veikiai gali pelnyti kentėtojo vainiką.“
 |
| „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga“ |
„Tas brošiūras godžiai pirkos, – atsiminimuose rašė M. Valančius, – ir kad jau kuo ne kiekvienoje troboje, ypač žemaičiuose, buvo, patyrė valdžia ir liepė gaudyti. Nesunku buvo susekti, nes mūsų žmonės žiopliai, greit pasakoja viską reikalingiems ir nereikalingiems.“
Išvardijęs visus aštuonis Žemaičių vyskupijos kunigus, kurie buvo Kauno tvirtovėje uždaryti, ganytojas apgailestauja, jog kunigai, niekados tokiuose sielvartuose nebuvę, nežinojo, kaip teisintis, daugelis tikino, jog nieko apie jokias brošiūras nežino. Tačiau kunigai Dembskis, Norvaišas, o labiausiai Baltakių klebonas Mantvila tvirtino, jog jų autorius – vyskupas, atsiminimuose rašęs: „Dėl to generalgubernatorius Potapovas atsiuntė į Kauną žandarų generolą Losevą peržiūrėti vyskupo namų (dabar M. Valančiaus g. 6). Losevas, pasiėmęs aštuonetą policijos valdininkų, ieškojo, bet nieko nerado; negalėjo ir rasti, nes vyskupas jokių iš Prūsų atgabentų knygų neturėjo. Be įrodymų sunku buvo vyskupą bausti: pasiuntė į Prūsus rasti rankraščio, autoriaus ranka rašyto, bet nerado.“ Taip ta pirmoji knygnešių byla 1870 m. ir pasibaigė.
1929 m. Vytauto Didžiojo universiteto doc.kan. Juozas Tumas-Vaižgantas 1929 m. paskaitoje „Pirmoji byla dėl lietuviškų spaudinių“ pateikė tokias išvadas: „Maskolių valdžia Žemaičių vyskupo byloje revoliucinę nuotaiką manė sustabdysianti išraudama iš visuomenės keliolika sugautų veikėjų. Klydo. Akcija buvo padaryta plačiu maštabu ir paveikė stipriai. Proklomacinių brošiūrų iš viso buvo paleista apie 27 tūkst. egz…. Lietuviai katalikai, maskolių nuolat badomi, kaip įkaitinta geležimi, tikėjimo varžymais, pradėjo išeiti iš tradicinio pasyvumo aiškiai okupantų nenaudai.“
„Apžvalga“ pagal M. Valančiaus mintį
„Vieną sykį, rudenies laiku, jau brėkštant, namiškiai išgirdo kankalus ir pamatė kažką įvažiuojant. Visi, kaip kurapkos vanagą išvydusios, brūkš brūkš išsislapstė. Poni, įšokusi į vaikų kambarį, užsidarė, ponas, įsprukęs į kamarą, užlindo į uždurį, apsisiautė su kybančiais gembėse drabužiais, o pasitikusiai samdinei mergelei Magdei tarė: „Eik į trobą, veizdėk, kas ten įvažiavo. Jei asesorius, pasakyk manęs nesant namie ir išleisk, idant važiuotų giltiniop, juk aš uždą ir visokias kontribucijas užmokėjau. Ar kipšas čia veda aną? Mergelė tai išgirdusi sudaužė delnais ir tarė: „Oi, Jėzus Marija. Popas! O ko čia jis įtrūko sprandą?“
Skaito Žemaičių kunigų seminarijos ketvirtakursis Kazimieras Pakalniškis, skaito ir savo akimis netiki: juk tai vyskupo Motiejaus Valančiaus stilius, mintys, širdies kaitra. Gėrėdamsis seminarijos bibliotekoje slėpta knygele „Iš tamsybės teveda kelias teisybėn“ (Pasaka, įvykusi 1867 metuose), klierikas Kazimieras pasikvietė „prietelių“ Juozą Tumą-Vaižgantą, su kuriuo 1888 m. dalyvavo, seminarijoje steigiant slaptą Lietuvos mylėtojų draugiją. Abu, džiaugdamiesi netikėtu radiniu, nutarė kuo greičiau „šitą paukštį į dangų paleisti“. Perrašė rastą M. Valančiaus brošiūrą pagal kalbininko, seminarijos profesoriaus Kazimiero Jauniaus rašybą ir išsiuntė į Tilžę. 1889 m. Otto von Mauderodės spaustuvė išleido dviejų dalių knygelę „I. Perspėjimas apie šventą tikėjimą, o ypatingai apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią“. „II. Iš tamsybės veda tiktai tiesos kelias“.
 |
| XIX a. Žemaičių kunigų seminarija Kaune |
Tų pačių 1889 m. rudenį, kai K.Pakalniškis buvo įšventintas į kunigus, į jo celę susirinkus būriui bendramokslių, duris pravėrė Juozas Angrabaitis, vysk. M. Valančiaus talkininko knygnešių karaliumi vadinto kun. Martyno Sideravičiaus pagalbininkas ir mokinys. Aptarinėjant naujienas, skaitinėjant „Varpo“ žinias, vėl visus pagavo jau ore plevenusi idėja: katalikams reikia leisti savo laikraštį. Pagal Žemaičių vyskupo M.Valančiaus mintį – kovingą, drąsų, vedantį ir įkvepiantį… Ir tą XIX a. pabaigos vakarą jaunų, dvasininko kelią pasirinkusių vyrų skruostai degė raudoniu, širdys ryžtu liepsnojo. Vieni pasižadėjo remti straipsniais, o kiti nors platinimu.
Kun. Kaz. Pakalniškis apsiėmė parašyti įžanginį, lyg programinį straipsnį. Jo celės draugai kun. Adomas Žeimavičius turėjo jau parašęs išsamią publikaciją „Rokitų bažnyčia Žemaičiuose“, kun. Petras Viengalis pateikė straipsnį „Tikra tėvynės meilė“ ir informaciją apie popiežiaus Leono XIII paskelbtus atlaidus. Kiti pridėjo iš Misijų ir juokų. Ko trūko, užpildė iš senųjų M. Dovainio-Silvestravičiaus ir kun. Tatarės raštų.
Taip sudarytas 1889 m. gruodžio 10 d. pasirodė laikraštis „Zemaiczių ir Lietuvos Apžvalga. Katalikiszkas laikrasztis. Iszleidžiamas Draugijos mylėtojų savo brolius Artojus dėl naudos visiems zemaiczių ir Lietuvos Katalikams“. Nuo šešto numerio sutrumpinta antraštė: „Zemaiczių ir Lietuvos Apžvalga. Katalikiszkas Laikrasztis“. (Iš viso išėjo 154 nr.)
Laikraštį leido spaustuvininkas Otto von Mauderode, į leidinį dėjęs savo leidžiamų lietuviškų knygų, maldaknygių skelbimus ir rinko laikraščio prenumeratas. Daugiausia visapusiškai rėmė kauniškiai kunigai, tad Žemaičių vyskupijoje ji daugiausia buvo ir platinama. Uoliausias darbininkas, kuris visą laikraščio naštą ant savo pečių nešė, buvo kun. Kazimieras Pakalniškis – Dėdė Atanazas.
„Apžvalga“, kaip vysk. M. Valančiaus kovos už katalikų tikėjimą tęsėja, rinko ir viešino lietuviams daromas skriaudas: „Jie nori išnaikinti mūsų katalikišką tikėjimą ir mūsų lietuvišką ar žemaičių kalbą, o į jų vietą nori, neprašant mums, įbrukti savo pravoslavišką tikėjimą ir rusiškąją kalbą, žodžiu sakant, mus nori perdirbti į tikrus rusus... O tatai spirkimės tiems nelabojo tarnams savo valia, eikime į vienybę, jieškokime mokslo ir šviesos, kad kilus devynioliktojo amžiaus Nerono persekiojimui (kurio ženklai jau rodos) galėtume kuomi atsiremti“ (1890, 2 nr.)
„…Turime ir mes, kaip galėdami, spirties prieš tuos Liuciperio tarnus, kaip tos kregždės prieš katiną. Bet jei norime savo priešą nugalėti, ką mes turime daryti? Reikia visu pirma pažinti jų jėgas, jų mintis ir užmanymus, reikia gerai pažinti tą pavojų, kuris iš priešo pusės mums gresia“ (1890 m. 3 nr.).
„Apžvalga“ kiekviena proga žmones stengėsi padrąsinti ir paskatinti priešintis „pragaro tarnams“.
Korespondencijoje iš Gargždų pasakojama, kaip atvykęs šventikas mokykloje ir valsčiaus valdyboje su iškilmėmis pakabino stačiatikių religinius paveikslus – ikonas. „Garždiečiai! Ar tai gražu duoti tokį biaurų pavyzdį visai Lietuvai! Pasakykite man, ar gi jūs suprantate ir išmanote, ką jūs padarėte. Iš tiesų ne. Maskoliai gerai supranta, ką tas reiškia. Jie šiandien įvedė į valsčių ir mokyklą, rytoj lieps jį turėti kiekvienam viršaičiui, seniūnams, šimtininkams ir dešimtininkams, paskui gi įrašys į pravoslavijos knygas.
 |
| Senieji Žemaičių vyskupų rūmai Kaune. |
Todėl, kad atitaisytų Gargždai savo klaidą ir ištrintų tą gėdą, būtinai turi išmesti iš vietos išrinktuosius, kurie už degtinės bonkutę priėmė tą moskolių „dievaitį“ ir taipgi išdanginti iš valsčiaus ir mokyklos ikonas. Jei to nepadarys gargždiečiai, tai yra prapuolę. Maskoliai nebepaleis iš savo nagų… Būkite atsargūs. Bet geriaus popui barzdą sudraskykite negu turėtume sekti garždiečių pavyzdį…“
Šiluvoje per rugsėjo 8 d. atlaidus žandaras iš dviejų vyrų per pamaldas ištraukė maldaknyges ir juodu nuvarė į policiją kvosti. Korespondentas, pasipiktinęs tų vyrų lepšiškumu, taip toliau rašo:
„Galima sakyti, kad tuo du vyru neverti vadintis vyrais, bet bobomis, kad juodu nieko nedarė tokiam žandarui. Reikėjo tuojau kibti už apykaklės ir šaukti kitus žmones, kad ateitų į pagalbą suimti tą žandarą ir pristatyti jį į policiją už tai, kad jis laike maldos daro maištą, o dar labiau, galėjo tą žandarą paimti už vagį, nes tas pats žandaras tuo pačiu laiku nekuriems iškrėtė kišenes, jieškodamas naujų lietuviškų knygų.
Pranešame lietuviams ir žemaičiams, kad ciesorystės įstatymuose iš viso nėra, kad nuo žmonių atiminėtų knygas, ypatingai pamaldų metu. Todėl, mieli broliai, turėkite atmintyje, jei kada prikibtų kur toks žandaras, tad nesnauskite… O jeigu arti žmonių nebūtų, tad reikia įsikibus šaukti, kol susibėgs žmonės į pagalbą, o po to nuveskite pas viršaitį ir surašykite skundą vidaus reikalų ministeriui, kad toksai žandaras kiršina žmones ir pamaldų metų atiminėja iš žmonių rankų maldų knygas“ (1890 m. 1 nr.).
Gana karingas gyventojų pasielgimas su rusų asesoriumi aprašytas korespondencijoje iš Vilkijos. „Per šv. Onos atlaidus asesorius raitas įjojo į bažnyčios šventorių, arklį pririšo prie kryžiaus ir su šunimi nuėjo į bažnyčią jieškoti lietuviškų maldaknygių. Bet vyrai apipuolę asesorių gerokai apkūlė, jis vos ištrūko iš jų nagų. Po to įvykio susirinkę į valsčiaus valdybą vilkijiečiai padavė skundą vidaus reikalų ministeriui. Po kiek laiko jis buvo pašauktas į Kauną pas gubernatorių ir, matyt, gerokai išbartas, kad grįžęs į namus tą pačią naktį nusinuodijęs“ (1890 m. 20 nr.)
„Apžvalgos“ redakcija sužinojusi, jog Kauno pradžios mokyklų direkcija yra nusistačiusi įvesti privalomą vaikams mokslą, rašė:
„Ar tai matote, ką maskoliai arba „obrusiteliai“ beišmisliojo? Teisybė, pradžios mokyklos Kauno valdyboje eina jau visai ant bankroto, nes žmonės pažinę tų mokyklų kenksmingumą iš kalendorių ir iš „Apžvalgos“ visai paliovė leidę savo vaikus į anas apipaikinimo landynes. „Obrusiteliai“, regėdami, kad jų visas darbas eina ant šuns uodegos, griebias dabar visokių priemonių. Vyrai, tik nepasiduokite įvesti tokį maskoliško antikristo misijonorių užmanymą į Lietuvą. Jeigu jums kada valsčiaus valdyboje lieptų pasirašyti, kad ant to sutinkate, tad visi vienu balsu atsakykite, kad nesutinkame. Tegul mums duoda lietuviškas mokyklas, pasakykite, tegul ten moko mūsų prigimtos kalbos, tikėjimo ir t. t. žodžiu sakant, tegul tos mokyklos būna lietuviškos, o ne maskoliškos, tad ant to sutiksime. Taip tai vyručiai laikykitės, o neapsileiskite maskoliškais šunmisionieriais, kurie nori mums ant sprando užlipti“ (1893 m. 13 nr.)
„LKB kronika“, kovos už tikėjimą tęsėja
„Apžvalgos“ tonas nuo pirmos dienos tapo griežtai opozicinis, nukreiptas ne į vietos rusų administraciją , bet į centrinę caro valdžią Petrapilyje, iš kur plaukė pagrindiniai Lietuvos rusinimo įsakymai. „Tokiu tonu, kokiu kalbėjo „Apžvalga“, – rašė Vaclovas Biržiška,– nebuvo iki tol kalbėjęs su rusų valdžia nė vienas lietuvių laikraštis, ne tik „Aušra“ ar „Šviesa“. Pratęsiant šią mintį, būtina priminti, jog XX a. antroje pusėje nė vienas pogrindžio leidinys nekalbėjęs tokiu dalykiniu, kovingu ir kryptį už tikėjimą ir žmogaus teises rodančiu tonu, kaip 17 m. ėjusi „ Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kurios iniciatoriai ir leidėjai – tos pačios Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai – Lietuvos kunigai.
Senuosiuose Žemaičių vyskupų rūmuose, kur vysk. M. Valančius parašė garsiąsias, didelės įtakos ateities kartoms turėjusiais brošiūras, kur buvo įsiveržę žandarai, dabar yra kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinis butas ir „LKB kronikos“ ekspozicija. Čia mokiniams vyksta edukaciniai užsiėmimai, turintys tikslą ugdyti krikščioniškąjį ir pilietinį sąmoningumą, kaip kovos už Bendrąjį Gėrį pagrindą, pristatant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ (1972–1989) sovietmečio represijų kontekste.
Mokiniams susirinkus, pirmiausia atsistojame prie vyskupo M. Valančiaus portreto. Tarsi susipažįstame su juo, perskaitydami XIX a. antroje pusėje būtent šiuose namuose rašytų jo knygelių ištrauką ar aktualią mintį. Pasigrožėję senąja žemaitiška kalba, „pagavę nuotaikos toną“, einame į ekspoziciją. Kalbame, jog tikėjimas buvo persekiojamas ne tik senų senovėje, bet ir tada, kai jų tėvai ir seneliai buvo mokiniai. Kunigai, kuriems būdavo griežtai draudžiama atlikti tiesioginę savo pareigą – jaunimą mokyti tikėjimo tiesų, netylėjo, to meto valstybinėms instancijoms rašė protestus, apie kuriuos net platus pasaulis sužinojo.
 |
„Ir jie nebijojo?“ Toks klausimas, žiūrėk, pačiu smaigaliu pasuka kalba į didelį žmogaus skaudulį – baimę. Ar galima ją kaip didžiulį luitą vienu mostu sutrupinti? Kas yra drąsos, ryžto pamatas? Kada žmogus gėrio siekia visiems, o kada tik sau? Kaip atskirti gėrį nuo paslėpto blogio? Gražumas valandėlės, matant, kaip paaugliai susimąsto, dairosi lyg čia pat ieškodami pavyzdžių. Iš tiesų, šiandien buvusiuose Žemaičių vyskupų rūmuose, kaip ir kitur, jų yra paberta.
Ką sako laikinai kampą išsinuomojusio prekeivos murmesys: „Čia viskas dar nuo Valančiaus laikų… Čia mano rūmai, įvesiu savo dvasią, aš noriu, man reikia…“ Raštu pateikti savo nuomonę, išvadas – namų darbo užduotis norintiems mokytis rinkti ir atsirinkti informaciją, ją įdomiai, bet teisingai, vadinasi, objektyviai, pateikti. Plačios erdvės atsiveria, užsiminus apie pagarbą žmogui, kada viešai paskleista žinia jį kelia, kada žlugdo, kokios tonacijos reikalauja kalbant apie konkretų asmenį. O apie tą, šį rudenį žmonėms liepusį į palėpę mesti išrikiuotas kardinolo V. Sladkevičiaus knygas, kurių priekyje buvo gražus leidinys apie Fatimos Mariją, mokiniai vienu balsu ištarė: „Neskaitė Valančiaus.“ Taigi, vėl atsiverčiame knygelės „Iš tamsybės teveda kelias teisybėn“ (Pasaka, įvykusi 1867 metuose) puslapį: „Oi, Pon Tadai! Matau tamstą esant gerą žmogų. Saugokitės, kad jums maskoliai neantmestų savo tikėjimo: būsite, kaip anie krikštyti pagonys. Nieko apie tikrą Dievą nežinosite, prapulsite su vėle ir kūnu…“