 |
|
Asociatyvi Pixabay.com nuotrauka |
Gyvename įvairiausiais saitais susietame globaliame pasaulyje, kurio būdingiausias bruožas yra ne tik kapitalo, bet ir individų masinis judėjimas. Tai liudija ir koronoviruso „išnešiojimas“ po visą pasaulį, nes nereguliuojamas individų judėjimas jau yra įaugęs į jų kasdienybę. Atrodo, kad realiai gyvename jau planetiniu mastu besiplečiančioje atviroje visuomenėje. Tačiau vis dar daug ir dažnai diskutuojame dėl atvirosios ir pilietinės visuomenės sampratų, lyg jos būtų visiškos priešybės, lyg atviroji visuomenė būtų vertybiškai neutrali ar „sugedusi“. Tokį požiūrį dažnai lemia ne tik rėmimasis skirtingomis ir kartais neįsisąmonintomis atvirosios visuomenės sampratomis, bet ir nepalankiai besiklostanti socialinių ryšių ir santykių praktika.
Iš tiesų egzistuoja bent dvi skirtingos atvirosios visuomenės sampratos, kurias XX a. pirmoje pusėje pasiūlė Henri Bergsonas (1932) ir Karlas Raimundas Poperis (1944). Anot Povilo Aleksandravičiaus, Dviejuose moralės ir religijos šaltiniuose Bergsono siūloma „atvira visuomenė“ – tai tam tikra vidinių sąmonės aktų konsteliacija, dinamika, gyvenimas, lemiantis socialinių ryšių ir tvarkos įsišaknijimą būtyje, kurią prancūzų filosofas interpretuoja kaip fundamentalų (dievišką) gyvybinį polėkį. Paprasčiau tariant, Bergsono „atvirosios visuomenės“ samprata grindžiama brolybės (bičiulystės) principu, kuriuo netikėjo K. Poperis.
Jau po H. Bergsono išėjimo į nebūtį K. R. Poperis parašė savo kultinę monografiją „Atviroji visuomenė ir jos priešai“, kuri po kiekvieno naujo leidimo buvo nuolatos jo tobulinama. Jis pagrįstai teigė, kad atviroji visuomenė yra tokia visuomenė, kurioje gyvenantys individai turi priimti asmeninius sprendimus, t. y. iš jų sprendimų turi susiformuoti individualios laisvės plėtimosi ir asmeninės atsakomybės ryšio socialinis vaidmuo. Bet gali ir nesusiformuoti. Kadangi po Antrojo pasaulinio karo K. Poperis ypač aktyviai kritikavo marksistinį visuomenių raidos aiškinimą ir gynė „atviros visuomenės“ koncepciją, tai ši samprata plačiai pasklido ir yra žinoma Europoje.
H. Bergsono „atvirosios visuomenės“ sampratą Europa prisiminė pastaruoju metu, nes kurti Europos Sąjungą vis labiau trūksta „demoso“ – liaudies palaikymo. Kadangi nėra tokio reiškinio kaip Europos tauta, tai neaišku ir tai, kaip „pažadinti“ Europos liaudį. Iki šiol tik tautos sukurdavo savo valstybes. Reti atvejai, kai valstybės valdžios institucijos, vieningai veikdamos, sukūrė tautas. JAV yra klasikinis tokio atvejo pavyzdys. Europos Sąjunga nėra valstybė ir, tikėkimės, nevirs nauja superimperija.
Nors iš pradžių kurti ES pakako ES narių valstybių valdančiųjų elitų „kratijos“ (valdžios) pastangų, bet dabar jų vis labiau nepakanka. Tai lemia ne tik dėl globalizacijos ir informacinių technologijų suaugimo aštrėjanti kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo geopolitika, bet ir individų masinis judėjimas. Šiame sudėtingame kontekste išryškėjo depersonalizuotos atvirosios visuomenės formavimosi tendencija, kurios raidą bent iš dalies skatino laikinas individų „išsilaisvinimas“ iš valstybinės kontrolės. Tačiau informacijos sklaidos skaitmeninimas artimoje ateityje vėl įgalins valdžios institucijas totaliai kontroliuoti individų judėjimą. Todėl neišvengiamai grįšime prie atvirosios visuomenės sampratų diskusijos, nes tik atvira pilietinė visuomenė gali sukurti ir įgalinti valdžios institucijų veiklos kontrolės mechanizmus.
Šiuolaikinė lietuvių tauta vis labiau tampa panaši į depersonifikuotą visuomenę, kurios esminiai požymiai – neribotas visuomenės atvirumo plėtimasis ir visuomenės narių susvetimėjimo didėjimas. Šis atvirai visuomenei būdingas procesas keičia pačios visuomenės kaip sociokultūrinio reiškinio supratimą. Anot K. R. Poperio, „dėl tos priežasties, kad atvira visuomenė yra praradusi organinį pobūdį, ji gali palaipsniui virstiabstrakčia visuomene. Ji gali labai nutolti nuo konkrečios arba realios žmonių grupės ar tokių realių grupių sistemos. Šį retai kada suvokiamą dalyką galima paaiškinti hiperbole. Įsivaizduokime tokią visuomenę, kurioje žmonės beveik nesusitinka akis į akį, kurioje visus reikalus tvarko izoliuoti individai, bendraujantys laiškais arba telegramomis ir važinėjantys uždaruose automobiliuose.Tokią pramanytą visuomenę galima būtų pavadinti visiškai abstrakčia arba nuasmeninta visuomene.“ (Atviroji visuomenė ir jos priešai, p. 180). Nors Poperis netikėjo, kad tokia abstrakti visuomenė gali realiai susiformuoti, bet, deja, mūsų modernioji visuomenė jau daugeliu aspektų yra panaši į tą jo pramanytą visuomenę. Todėl suprantamas piliečių grupių susirūpinimas savo tapatybių apsauga.
Vis aštriau jaučiame, kad Lietuvos visuomenei trūksta ne tik pilietiškumo, bet ir brolybės jausmo, kurį ypač giliai išgyvenome Sąjūdžio laikotarpiu. Brolybės jausmo stoka riboja ne tik socialinį pasitikėjimą, bet ir trukdo suformuoti asmeninės atsakomybės socialinį vaidmenį. Todėl neišvengiamai reikia atsigręžti į H. Bergsono atvirosios visuomenės sampratą ir ją plačiai skleisti tarp mūsų visuomenės narių.
Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-MOD-17-19).
Vytautas Šlapkauskas yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, www.mruni.eu