 |
| unsplash.com nuotr. |
Literatūros kritikė Elžbieta BANYTĖ LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Hermano Kocho „Vasarnamį su baseinu“, Günterio Grasso „Šuniškus metus“ ir Svetlanos Aleksijevič „Cinko berniukus“.
 |
Hermanas Kochas „Vasarnamis su baseinu“
Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė.
Hermano Kocho psichologinį trilerį „Vakarienė“, išleistą 2015 m., turbūt prisimena nemažai trilerių gerbėjų. „Vasarnamis su baseinu“ yra panašiai atgrasus ir nejaukus, bet čia šleikštulio dar prideda visiškai nepatikimas ciniškas pasakotojas. Jis – turčių bendrosios praktikos gydytojas, o dauguma jo pacientų priklauso vadinamosioms laisvosioms profesijoms. Tai – aktoriai, rašytojai, tapytojai. Kodėl jie renkasi būtent šį gydytoją, Marką Šloserį? Nes jis, puikiai matydamas jų palaidą gyvenimą ir girtuokliavimą, tiesiog sako dalykus, kuriuos jie nori girdėti. Jis išrašo bet kokius vaistus ir randa būdų pateisinti kasdienę alkoholio dozę. Tačiau pacientų jis šiaip jau nepakenčia. Kitaip tariant – jam svarbu prestižas ir pinigai, o ne pacientų sveikata.
Romano siužetas sukasi aplink gydytojo Šloserio santykius su savo pacientu, garsiu aktoriumi Ralfu Mejeriu, kuris rodė pernelyg didelį dėmesį gydytojo žmonai Karolinai. Ralfas yra lyg ir šeimos draugas ar bent bando tokiu apsimesti: jis pasikviečia gydytoją su šeima į vasarnamį, kurį išsinuomojo atostogoms. Kadangi pasakotojas yra pats Šloseris, savaime suprantama, kad jis nėra patikimas. Apskritai pasakojimo būdas įdomus: jam būdingas keistas neaiškumas: ne visai aišku netgi tai, kurioje Viduržemio jūros baseino šalyje yra vasarnamis arba romano pradžioje – kas būtent paplūdimyje nutiko jo dukrai.
Tai, ką žinome – kad metai po šių atostogų aktorius Ralfas Mejeris negyvas, ir prie Šloserio ima artėti Damokslo kardas – patikrinimas, ar nepažeidė savo kaip gydytojo pareigų, ar tinkamai rūpinos pacientu, ar jo mirties nebuvo galima išvengti. Nesunkiai galima įtarti, kad Ralfas ne tik aplaidžiai žiūrėjo (čia mažų mažiausiai) o gal ir paskubino progą. Jis pats savo neaiškiu pasakojimu suteikia progą jį įtarinėti. Be to, Markas nėra tradiciškai įdomus personažas: jis – nykus mizantropas, kuris samprotauja apiw širdies ritmą, prostatos patikrinimą, dujų burbuliukus ir pan. Jis tiesiog nemalonus ir todėl jį įtarinėti, atrodo, lyg ir gera bei teisinga.
Bet H. Kochas – puikus pabaigų kūrėjas. Šiame romane jos irgi esama netikėtos, demaskuojančios, aštrokos, nejaukios, nors ir ne tokios dviprasmiškos kaip „Vakarienėje“. Taigi „Vasarnamis su baseinu“, nutaikytas į aukštosios visuomenės klasės blogybes ir abejingumą vienas kitam, trilerių mėgėjų dėmesį turėtų patraukti. Juolab žinant, kad pats H. Kochas yra aktorius, neapleidžia nejaukus įspūdis, kad romane gali būti pasakyta nemažai nesmagios tiesos.
 |
Günteris Grassas „Šuniški metai“
Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas.
Šis romanas, Vokietijoje pasirodęs 1963 m., yra trečioji „Dancigo trilogijos“ dalis. Pirmosios dvi ciklo knygos lietuvių skaitytojui jau pažįstamos – tai „Skardinis būgnelis“ ir „Katė ir pelė“. Visos trys dalys jau buvo išleistos nepriklausomybės pradžioje, o dabar perleistos Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Romanas rodo, kaip vaikiška draugystė veikia žmonių likimus istorinių kataklizmų sąlygomis. Du draugai – vokietis Valteris ir žydas Amselis – Hitlerio metais dėl ideologijos tampa savotiškais priešais, o vėliau jų santykiai dar sudėtingesni. Amselis yra įspūdingas personažas: dramatiškas, ironiškas, sarkastiškas, tragiškas. Jo sąmonės srautai primena geriausias „Finegano budynių“ scenas.
Veikėjų kelionė nuo laisvojo Dancigo miesto prie Vyslos (žinia, tai – dabartinis Lenkijos Gdanskas) yra savotiška šiuolaikinės istorijos meditacija. Juos nuolat lydi šunys ar vilkai: nejaukiai pabrėžiama sena „žmogus žmogui – vilkas“ tiesa, kurią dėl emocinio patogumo esame linkę neigti. Turbūt „šuniškiausių“ metų Europos istorijoje tyrimas parodo, kokias baidykles pagal savo paveikslą gali sukurti žmogus.
„Šuniški metai“ sudaryti iš trijų dalių, kurios apima laikotarpį nuo tarpukario iki pokario – maždaug iki 1950 m. Pasakotojai taip pat trys: svarbiausias iš jų yra žydų kilmės berniukas, kurio talentas – dirbinti į žmogų panašias baidykles paukščiams laukuose gąsdinti. Tai, žinoma, ironiška metafora: žmogus „baidykles“, t. y. karą ir kitas blogybes, kuria pagal savo paveikslą. Pastarasis – ne vienintelis niūriai šyptelėti verčiantis parodijinis knygos elementas. Nobelio premijos laureato G. Grasso stilius dažnai parodijuoja filosofo Martino Heideggerio žymiausio teksto „Būtis ir laikas“, iš kurio noriai šaiposi vienas „šuniškų metų“ herojus, komplikuotą sintaksę.
Knyga man pasirodė stipriausia pirmuosiuose skyriuose, kurie be galo įtikinamai rodo nacistinę Vokietiją ir ypač jos atmosferą, bet nepaaiškina, kas negerai (o gal kaip tik gerai?) su įvairių religinių ir ideologinių įsitikinimų žmonėmis, kad jie visi taip ramiai ir tarsi be pastangų susiskaido į grupes pagal Hitlerio doktriną. Jie yra ir protestantai, ir katalikai, ir žydai, kai kurių iš jų vertybės, rodos, tos „tikrosios“, „amžinosios“, bemaž pavyzdingos, netgi ant puritonizmo ribos. Šiuose puslapiuose matyti, kaip propagandos ir galios politika gali būti pritaikyta netgi itin tradiciniams socialiniams ir vertybiniams modeliams. Palyginti su „Šuniškų metų“ įžvalgos galia, „Skardinis būgnelis“ yra tik nerūpestingas turistinis slidinėjimas istorijos ir žmogaus prigimties absurdo pašlaitėse.
Romanas ilgokas, kartais netgi ištęstas: paskutinis skyrius rodosi perteklinis. Tačiau akivaizdu, kad Günteris Grassas šiuo romanu ir šiandien siunčia svarbius perspėjimus. Mitologinė dimensija, kurią jis plėtoja, nejaukumas ir susipriešinimas parodo tam tikrą socialinę neurozę, kuri buvo apėmusi Vokietiją ir leido iškilti Trečiajam Reichui, bei jos pasekmes. Dabartinio pasaulio nesaugumas ir savotiškas blaškymasis nuo libertarizmo prie griežtos kontrolės nejaukiai primena romane rodomas situacijas. Tai nėra pats lengviausias skaitinys, tačiau vertas pastangų, kurias teks įdėti.
 |
Svetlana Aleksijevič „Cinko berniukai“
Iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta.
Svetlanos Aleksijevič, 2015 m. Nobelio premijos laureatės, Ukrainoje gimusios Baltarusijos rašytojos, knyga „Cinko berniukai“ buvo išleisti 1991 m. Jie pasakoja apie tai, apie ką kalbėti tuo metu nebuvo galima – Afganistano karą. Nors visas Aleksijevič knygas skaityti be galo sunku, mat jose sąmoningai atsisakoma meluoti, gražinti, slėpti kažką nuo skaitytojo. Iš tiesų kartais jaučiuosi taip, lyg šie pasakojimai prieš mane emociškai smurtautų, bet negaliu nejausti keisto mazochistinio malonumo. Maždaug – aha, štai galų gale kažkas parašė sąžiningai ir nenuliteratūrino. Bet net ir „Karo veido nemoteriško“ ar „Černobylio maldos“ autorės kūrybos kontekste „Cinko berniukai“ yra išskirtinai niūrūs ir baisūs. Prisipažinsiu, kad romaną skaičiau naktį, o vėliau bijojau užmigti – atrodė, kad, jeigu užsimerksiu, atsimerkusi virš savęs rasiu modžahedą su kirvuku.
Pati autorė savotiškoje įžangoje rašo, kad po darbo prie „Karo veidas nemoteriškas“ jai buvo sunku žiūrėti į kraujuojančią vaiko nosį – matyt, kiekvienas turime gebėjimų pakelti skausmą atsargų, o jai tuo metu jie buvo išsekę. Ji nebenorėjo ir jautėsi nebegalinti rašyti apie karą. Tačiau jos nuomonę pakeitė maža mergaitė, sutikusi savo verkiančią motiną su laišku iš Afganistano rankoje, ir išprotėjusio kareivio, plastikine šakute rausiančio žemę, vaizdas stotyje.
Nuo 1979 m. iki 1989 m., taigi dvigubai ilgiau negu truko Antrasis pasaulinis karas, sovietų kariuomenė dalyvavo Afganistano karuose, kur žuvo tūkstančiai. Nors Sovietų Sąjunga kalbėjo apie „taikos palaikymo“ misiją, o visuomenei į galvas kemšami propagandiniai taikos vaizdeliai – kaip kariai sodina medžių alėjas ir stato mokyklas – daug mirusiųjų buvo grąžinti užplombuotuose cinko karstuose. Pavadinimas yra nuoroda į juos. Aleksijevič renkasi nefantazuoti, mat realybės pakanka – ji pranoksta fikcinius košmarus.
„Cinko berniukai“ remiasi sąžiningais kareivių, gydytojų ir slaugytojų, motinų, žmonų ir brolių ir seserų, liudijimais, kurie apibūdina ilgalaikius karo padarinius. Kiekvienas pokalbis paverstas trumpu pasakojimu, kurie laisvokais ryšiais sujungti į visumą. Tokia forma nestebina, nes Aleksijevič – žurnalistė. Pasakojimai parodo mums nuogą tiesą apie sovietų ir Afganistano konfliktą: mažų kasdienių akimirkų grožį, kuriame visada tyko bjauri ir skausminga mirtis, grįžusių veteranų gėdą ir pyktį, visų likusiųjų rūpesčius. Dėl šios knygos Aleksijevič buvo persekiojama. Lietuviškame leidime pateikiama ir teismų medžiaga.
Baisiausia romane netgi ne „afgantsų“, arba modžachedų, neapykanta kariams. Baisiausias yra jų pačių sužvėrėjimas ir kankynės, kurias sugalvodavo saviesiems. Nors buvo ir vyresnių, dauguma tarnavusiųjų buvo dar, galima sakyti, paaugliai – 19–20 metų. Juos negailestingai kankindavo jau metų matus tarnaujantys senbuviai. Pavyzdžiui, vienas iš pasakojimų yra apie tai, kaip naujoką įkasė į žemę ir visą naktį ant jo šlapinosi. Ryte išlaisvintas karys du savo kankintojus nušovė vietoje. Armijos vadovybė parodoma kaip bejėgė ir neveiksni, negalinti ir nenorinti kovoti su dedovščina. Toks pat abejingumas demonstruojamas ir biurokratų – pasakojama, kad viena civilė moteris dienų dienas ieškojo savo vyro karsto, kol rado jį kažkur oro uosto kampe, paliktą be priežiūros kartu su kitų kareivių.
Šios knygos, kaip ir kitų S. Aleksijevič veikalų, nerekomenduoju skaityti per atostogas arba naktį. Tačiau tai – svarbūs kūriniai ir rimtas perspėjimas tiems, kurie laukia „išvaduotojų“ ar kuriems Rusija atrodo esanti taiki ir dvasinga šalis. Deja, bijau, kad tie, kuriems šios knygos labiausiai reikia, jos neskaitys. Visiems kitiems „Cinko berniukai“ yra būtinas siaubas: praeina dvasinio patogumo ir tingulio atnešama pagunda elgtis su kitais abejingai ir nesigilinti į jų motyvus.