 |
| pexels.com nuotr. |
Nėra nė vieno rašančio žmogaus, kuris bent kartą nebūtų pagalvojęs apie savo knygą. Apie savo pavardę knygyno vitrinoje, apie šimtus lapų, prirašytų jo ranka. Tokia jau kiekvienos meno rūšies specifika (ir palaiminimas, ir prakeiksmas) – mes visi norime sukurti ką nors didinga.
Lydimi tokio nusiteikimo dirbame prie savo tekstų metus, dvejus, trejus. Vieni daugiau, kiti – mažiau, bet visi varomi vieno vienatinio tikslo – iš paprastųjų rašančiųjų pavirsti publikuotais autoriais. Ir štai vieną dieną mums pavyksta. Paskutiniai taškai, paskutinės korekcijos, paskutinės mintys nugula į lapus. Apimti didžiulio pasitenkinimo savimi, – nepabijosiu šito pavadinti euforija, – imame belstis į leidyklų duris. Beldžiamės tyliai. Durims neatsidarius imame belsti vis garsiau, greičiau, daužome kruvinais krumpliais, ir nejučia mus užlieja klapmus euforijos antonimas: ar tikrai turi šitaip skaudėti?
Neturi. Bet. Kad ir kaip skausmas mums nepatiktų, jis yra gyvybiškai svarbi organizmo funkcija, jis parodo reikalo rimtumą ir mūsų poziciją to skausmo sukėlėjo atžvilgiu. Jeigu neigiami leidyklų atsakymai (jei iš viso pavyko kokį nors atsakymą išpešti) neįskaudina mūsų giliausių sluoksnių, ar tikrai taip labai mes siekėmė tos didybės?
Regis, visi supranta skausmo paralelę: myli – skauda, nemyli – skausmo nejauti. Tik bėda su šituo rašančiųjų skausmu yra kur kas didesnė nei vaistais numalšinamo skausmo atveju. Kartais tam, kad pagytume, mes imame vengti skausmo sukėlėjo. Deja, ne santykių su leidyklomis. Mes atsisakome savo kūrinio, o kartais atsisakome ir tikėti savo rašymu.
O dabar nuliūdinsiu. Nėra tokių žodžių, kuriuos suvedę interneto paieškoje sužinotumėte leidybos užkulisius. Atrodytų keista, juk tiek daug autorių žengė iš už draperijų, tiek daug jų taip ir neatsidūrė ant scenos.
O viskas būtų kitaip, jeigu mes iš anksto pasiruoštume truputį pakraujuoti. Populiaru žinoti, kad pirmoji J. K. Rowling serijos apie Harį Poterį knyga buvo atmesta ne vienos leidyklos, o Stepheno Kingo „Kerę“ atmetė trisdešimt kartų, Agatha Christie irgi turėjo luktelėti ketverius metus. Pildydami puslapius daug kartų sau šitai pakartojame, bet susidūrus su tuo galutiniu NE nuo to, kad visame pasaulyje garsiems rašytojams kadaise nepasisekė, mums netampa nė kiek lengviau. Kad ir kokie empatiški būtume, mes niekada nepajaučiame kitų skausmo, juo labiau kad suskaudo kažkam už Atlanto, o juk tuo tarpu Afrikoje miršta vaikai.
Tai kaip pasiruošti kovoti už savo tekstą? Atsakymas paprastas – žinojimu. Žinojimu, kaip veikia leidyklos, kokie jų galimi atsakymai, kokius kriterijus atitinkantys rankraščiai įvertinami teigiamai, ką turime pasiūlyti leidyklai, kad ji mumis patikėtų.
O dabar nuliūdinsiu. Nėra tokių žodžių, kuriuos suvedę interneto paieškoje sužinotumėte leidybos užkulisius. Atrodytų keista, juk tiek daug autorių žengė iš už draperijų, tiek daug jų taip ir neatsidūrė ant scenos. Kodėl niekas nesidalija patirtimi? Kodėl esame priversti praleisti daugybę laiko rašydami tik tam, kad sužinotume, jog stengėmės (taip, žinome, pagalvosime) veltui?
Nes mes, jūs, jie ir jos bijo, nes kam čia reikia, nes atskleisti visą tiesą mes visiškai nenorime, melų ir taip jau krūvos pripaisyta, krūvos nutylėta. O atskleisti patirtis ne visada norime tik todėl, kad nepavyko rasti dialogo su leidyklomis. Čia mes jau saugome save – mes labai bijome pripažinti puikiausiai suprantantys, kad kažkur šitame rašymo ir realizavimo procese mes tiesiog suklydome.
Dabar apie leidyklas. Kad ir kaip romantizuotume rašymą, kad ir kaip tvirtai laikytumėmės įsikibę idėjos, kad menas pinigais neįkainojamas, leidyba pirmiausia yra verslas. Tiesa, ne visos leidyklos siekia pelno, tačiau prabangą leisti didelę meninę reikšmę turinčius kūrinius kelių šimtų tiražu turi tik tos, kurios gauna valstybės ar privačių asmenų paramą. Kiekvieno verslo užduotis yra pelnas, o įvertinti numatomą pelną nėra sunku. Nenupasakojamai skauda suprasti, kad rankraštis buvo atmestas jo net neperskaičius, bet taip nutinka tikrai ne be priežasties. Dabar pabūkime leidyklomis.
Perskaityti rankraštį užtrunka nemažai laiko, kartais net labai daug, o mūsų darbo dienoje valandų skaičius yra apribotas Darbo kodeksu. Ar mes galime praleisti aštuonias valandas skaitydami lietuvių autoriaus rankraštį, jei perkamiausios mūsų leidyklos knygos yra verstinės? Galime. Bet mes verčiau skirsime savo laiką užsienietiškų knygų paieškai, nes tai lemia garantuotą pelną.
Ar mes investuosime savo laiką į jaunimo literatūros kūrinį, jei dar užpernykščiai šio žanro tiražai neišparduoti, o trilerių pakartotinių tiražų nespėjame spausdinti. Leidyklos žino, ką daro. Leidyklos turi skaičius. Leidyklos nedirba dėl nuostolių. Ir jos tikrai nedirba tam, kad mes, rašantieji, pasijustume įvertinti.
Tik kažkodėl parašius rankraštį mūsų nosys pradeda siekti dangaus, imame vaikščioti vandeniu, nepaisydami to, kad Dievas tėra vienas. Imame kaltinti leidyklas, kad likome nesuprasti, kad mūsų darbas nebuvo įvertintas, kadgi šitiek dirbome, o jiems tas pats.
O dabar apie mus, rašančiuosius. Mes esame baisūs tinginiai ir labai greitai užmiegame ne ant tų laurų krūvos. Prieš pradėdami rašyti puikiai žinome, kad norėdami pamatyti savo pavardes vitrinose privalome ne tik parašyti tekstą. Mes suprantame, kad reikės padirbėti ties leidyklos, kuri leidžia mūsų rankraščio pobūdžio knygas, paieška, kad galbūt mums nepasiseks, kad galbūt mūsų rankraštis dalyvaus pageidavimų koncerte ir turės būti pakoreguotas, kad gali tekti apsvarstyti ir alternatyvius realizavimo variantus – žinome viską, ko tikėtis ir ko (ne)laukti.
Tik kažkodėl parašius rankraštį mūsų nosys pradeda siekti dangaus, imame vaikščioti vandeniu, nepaisydami to, kad Dievas tėra vienas. Imame kaltinti leidyklas, kad likome nesuprasti, kad mūsų darbas nebuvo įvertintas, kadgi šitiek dirbome, o jiems tas pats. Bėda ta, kad savo darbo mes taip niekada ir nepadarėme iki galo. Ir dėl to kaltinti leidyklas yra šiaip jau šventvagystė.
Žinoma, leidykloms irgi yra kur tobulėti, kad mažiau ausys raudonuotų už kiekvieną neatsakytą laišką. Vis dėlto mes esame arba būsime jūsų duona (bent jau sviestas, bent jau druska). Retai kurios leidyklos tinklalapyje galima rasti informaciją apie tai, kokie rankraščiai yra laukiami. Reta leidykla turi elektroninio pašto adresą, laukiantį mūsų darbų, todėl tekstai nugula ten, kur sąskaitos, reklamos ir kita biurokratija. Reta leidykla padėkoja už gautą rankraštį, dar retesnė pasivargina atrašyti net ir tą nelaukiamąjį NE.
Ir štai dėl to leidybos procesas ne vienam tampa devyngalve pabaisa, mitologiniu gyviu, suvalgančiu mūsų norą rašyti. Štai dėl to mes pamirštame, kad leidyklose dirba tokie pat žmonės, kaip ir mes: su savo tikslais, su savo užduotimis, darbo sutartimis ir per mažai valandų paroje.
Ir pabaigai apie tą rašymą veltui, kuris neegzistuoja. Neigiamas leidyklos atsakymas anaiptol nereiškia, kad mūsų rankraščių kelionė pasibaigė. Mūsų rankraščių kelionė čia tik prasideda, o kuo ji ilgesnė, tuo daugiau pasitenkinimo pajusime pasiekę kelionės tikslą. Parodykite man žmogų, kuris labiau norėtų keliauti į Latviją, o ne į Karibų salas. Aš tokių nepažįstu.