Norite nepasenti? Tapkite lėlių teatro aktoriumi

Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorius ir lėlių kūrėjas Imantas Precas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Tęsiame Bernardinai.lt videoreportažų ciklą „Kalbinant lėlę“, kuriame pristatome Lietuvos lėlių teatrų istoriją, garsiuosius jų kūrėjus ir žmones, pasirinkusius lėlininko profesiją. Trečiasis mūsų videoreportažas skirtas su lėlėmis kartu vaidinantiems aktoriams. Kiekvieno jų santykis su lėle – savitas, kiekvienas jų savaip kuria atgyjančios lėlės stebuklą, kiekvienam jų lėlė gyvenime reiškia skirtingus dalykus: vienam ji bičiulė, su kuria galima pasikalbėti, kitam – amžinos vaikystės įprasminimas, trečiam – tiesiog darbo įrankis.

Susipažinkite: jų profesija – lėlių teatro aktorius.

Šuolis iš vaikystės į kitą vaikystę

Audronė Daugėlytė-Grėbliauskienė Kauno valstybiniame lėlių teatre aktore dirba jau per 30 metų. O viskas jai prasidėjo kaip pasakoje. „Tai buvo labai labai seniai, ir tai buvo mano pats pirmasis darbas. Baigusi Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete režisūrą labai norėjau grįžti į Kauną. Na ir pabandžiau pasibelsti į Lėlių teatrą. Į jį buvo drąsiausia pabandyti. Na ir priėmė. Galvojau, žinoma, kad čia žaisiu neilgai, bet užsižaidžiau jau 30 metų“, – apie tai, kaip atsidūrė Kauno valstybiniame lėlių teatre, pasakoja aktorė.

Audronė plačiai šypsodamasi sako prisimenanti pradžią, tarsi tai buvo vakar: „Iš tikrųjų laikas prabėgo labai greitai, matyt, todėl, kad žaidi. Turbūt kai darbas sutampa su hobiu, kai į darbą eini kaip į šventę, laikas žaibiškai ir prabėga. Tie 30 metų – visai nebaisu, galėčiau vėl iš naujo pakartoti dar 30.“

Aktorė, paklausta, ko reikia, kad lėlė žmogaus rankose atgytų, tikina, jog visų pirma reikia su ja susidraugauti. Viskas prasideda nuo pirmo pamatymo, nuo prisilietimo prie lėlės. „Labai labai lėtai pratinamės viena prie kitos. O paskui tiesiog pajunti, kad lėlė gyva ir nereikia jokių pastangų, supranti, kad tu ir esi ta lėlė“, – lėlės atgijimo stebuklo patirtimi dalijasi Audronė.

Aktorė sako į Kauno valstybinį lėlių teatrą atėjusi dirbti tuo metu, kai radosi vadinamasis gyvasis planas – kai aktorius ir lėlė ant scenos vaidina lygiomis teisėmis. „Mes viena kitai padedame. Ir tai labai įdomus darbas. Be to, aš be galo myliu vaikus, nes jie niekada nemeluoja. Galbūt jiems atiduodi viską, bet gauni atgal tiek, kad ir vėl norisi atiduoti, ir vėl pasiimti“, – sako Audronė.

Lėlė – ką ji reiškia aktorei? „Ir draugą, ir vaikystę, ir prisiminimus. Ir vaikus. Bet pirmiausia – draugą, su kuriuo nesijauti vienas. Ir jeigu nesiseka, tai nesiseka mudviem abiem su lėle. Mudvi mokame ir giliai liūdėti, ir beprotiškai džiaugtis. Gal dėl to apie mus, tokius aktorius, sako, kad niekada nepasensime. Tarsi laikas peršoktų iš vaikystės į kitą vaikystę“, – prisipažįsta Audronė.

Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė Audronė Daugėlytė-Grėbliauskienė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Jeigu nesiseka, tai nesiseka mudviem abiem su lėle. Mudvi mokame ir giliai liūdėti, ir beprotiškai džiaugtis. Gal dėl to apie mus, tokius aktorius, sako, kad niekada nepasensime.

Lėlė – vidinė aktoriaus temperatūra

Aktorius Remigijus Endriukaitis Kauno valstybiniame lėlių teatre vaidina jau 11 metų. „Viskas prasidėjo nuo didžiosios scenos. Tiesa, negalima sakyti, kad lėlių teatro scena yra labai maža. 1998 metais baigiau Gyčio Padegimo studiją Kauno dramos teatre, kur ir prasidėjo mano kaip aktoriaus karjera. Laikui bėgant aplinkybės keitėsi, ir taip išėjo, kad atsirado laisva vieta Lėlių teatre. Apsvarsčiau, pasirinkau ir taip užsilikau čia“, – savo pasirinktos profesijos pradžią prisimena Remigijus.

Dramos aktoriaus ir lėlių aktoriaus vaidybos specifika iš tiesų skiriasi. Pasak aktoriaus, iš pradžių, žinoma, didelio meistriškumo nepavyko pasiekti. Lėlė neklausė, ir tiek. „Dramos aktorius viską pats savimi vaidina, viską atlieka savo kūnu, judesiu, veido išraiška. O štai čia teko kuo labiau užgniaužti visą energiją ir vaidybą koncentruoti į lėlę. Lėlė turi būti kur kas gyvesnė už aktorių. Nebuvo taip lengva iš pat pradžių pakeisti visą specifiką, bet po truputėlį ji dėliojosi“, – pasakoja Remigijus.

Jis prisipažįsta, kad kas kartą, kai statomas naujas spektaklis, lėlę turi prisipratinti, prisijaukinti iš naujo: „Įgūdžiai, kad įvaldei lėlę prieš tai buvusiame spektaklyje, gali visiškai netikti naujame pastatyme. Tenka kas kartą viską pradėti iš naujo, nes lėlių yra pačių įvairiausių – ir sudėtingų, ir visiškai paprastų kaip pliušiniai žaislai. Svarbiausia – lėlę atgaivinti, kad ji atrodytų kaip gyva. Tam, kad lėlė atgytų, ji turi perteikti vidinę aktoriaus temperatūrą.“

Remigijus pasakoja ir linksmų nutikimų, kai aktorius daro viena, o lėlė – visai ką kita. „Būna, kai tave kaip dramos aktorių užvaldo kokia nors emocija ir tu pamiršti lėlę – ji sau, o tu sau. Ir režisierius sako: „Laikyk lėlę!“ – pamatai, kad ji kreivai nusivilkusi, nulinkusi, žiūri ne į tą šoną. Iš tikrųjų nėra viskas taip paprasta. Juokaujame: mes iš lėlių teatro nuėję į dramos teatro spektaklį turbūt galėtume vaidinti iš karto, o dramos teatro aktoriui atėjus į lėlių teatrą ne taip greitai pavyktų lėlę valdyti“, – apie lėlių teatro aktoriaus darbo niuansus pasakoja aktorius.

Vaikai – specifinė ir, palyginti su suaugusiaisiais, netgi nevaldoma publika. Nepatinka spektaklis – atsistos ir išeis. Remigijus, paklaustas, ko reikia, kad vaikams spektaklis patiktų, pirmiausia tvirtina, kad jiems vaidinti yra sudėtingiau negu suaugusiesiems, nes su vaikais reikia palaikyti nepertraukiamą ryšį: „Vaikai gali klausyti, jiems gali būti kurį laiką įdomu, bet staiga, kai scenoje nieko nevyksta, jie pradeda šurmuliuoti, kalbėtis. Ir atvirkščiai: vos kas nors įvyksta, vaikai vėl suklūsta, jiems vėl įdomu. Iš tikrųjų jų neapgausi. Viskas priklauso nuo aktoriaus būdo, charakterio. Man patinka būti vaiku, džiaugtis tuo, ką darai scenoje. Ir ne tik joje, bet ir už jos. Būti vaiku – gera savybė.“

Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius Remigijus Endriukaitis. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Būna, kai tave kaip dramos aktorių užvaldo kokia nors emocija ir tu pamiršti lėlę – ji sau, o tu sau.

Šioje profesijoje reikia sveikos šizofrenijos

Iš Kauno peršokime į sostinę, į Vilniaus teatrą „Lėlė“. Čia, jaukioje palėpėje, kalbamės su šio teatro aktoriumi Imantu Precu. „Mane vienuolikos metų teta nuvedė į dramos būrelį, kur statydavome spektaklius vokiečių kalba ir veždavome juos rodyti į Vokietiją. Tuo aktoriaus profesija ir sužavėjo – kelionės, nuotykiai, žmonės. Kai atėjo apsisprendimo metas, net klausimų nekilo, kuo aš noriu būti. Aktorius, ir daugiau nieko, – apie savo pasirinkimą pasakoja Imantas. – Galėjau rinktis – lėlininkų kursą ar renginių vedėjų. Tuomet pagalvojau: renginį galėtų vesti bet koks aktorius, o lėles valdyti ne visi galėtų.“

Apie tai, ką daro, kai gauna lėlę į rankas, kaip ją mėgina jaukintis, Imantas sako paprastai: „Gauni daiktą ir žiūri, ką jis gali padaryti. Man svarbu lėlės judesys, jos plastika. Ir kuo lėlė natūralesnė, kuo mažiau prievartaujama, kuo daugiau iš jos pačios išeina, tuo įdomiau man ir žiūrovui. Mokė kai kurie dėstytojai: paimk lėlę ir padaužyk čia... Ne, man toks daužymo teatras nepatinka – man įdomiau (ir žiūrovui, manau), kai lėlė atgyja, kai žiūrovas pamato tą stebuklą, kai negyvas daiktas tampa kaip gyvas“, – svarsto Imantas.

Jis prisipažįsta niekada neidealizavęs lėlių teatro, prieš atsidurdamas „Lėlėje“ net nežinojęs, kad egzistuoja toks teatras. „Atėjau kaip į darbą – ne į šventovę“, – atvirai sako aktorius.

Be to, kad vaidina, Imantas pats kuria lėles ir prisipažįsta, kad jam patinka tai daryti, nors nėra baigęs jokių dailės mokyklų: „Man visą laiką patiko krapštytis, konstruoti. Gaminant lėles vyksta panašiai: konstruoji, karkasą darai. Labai patinka dirbti su medžiu – apdirbti medį yra kažkas nuostabaus, tas kvapas!“

Paklaustas, ką jam reiškia lėlė, Imantas atsako lėlės nesudievinantis: „Lėlė man yra darbo įrankis. Nieko daugiau. Nėra taip, kad pasidėčiau ją ir melsčiausi kaip stabukui. Nors, žinoma, šizofrenijos šioje profesijoje reikia, ir jos yra. Tarkime, kai valdai lėlę, kad ir nesišnekėdamas, esi tu kaip asmuo, ir yra lėlė. Kartais įvyksta labai įdomus dalykas: pradedi ką nors šnekėti valdydamas lėlę, bet jauti, kad nepavyksta. O kartais atvirkščiai – valdai lėlę, ir ji pasielgia taip, kaip nesitiki. Manau, dirbant tokį darbą reikia sveikos šizofrenijos.“

Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorius ir lėlių kūrėjas Imantas Precas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Lėlė man yra darbo įrankis. Nieko daugiau. Nėra taip, kad pasidėčiau ją ir melsčiausi kaip stabukui. Nors, žinoma, šizofrenijos šioje profesijoje reikia, ir jos yra.