 |
| Rytas Marcinkonių bažnyčios šventoriuje. Brolių Černiauskų nuotr. (2005 m.). |
Lapkričio 6-oji
Išvažiavo iš Aušrinės kaimo versliškai burzgianti „Dzūkijos medienos“ technika ir savo šiukšlių neišsivežė. Sugadino, žinoma, ir Bitinų keliuką, vedantį prie Krūčiaus ištakų. Gal tą kelelį jie dar pataisys, bet šiukšles jau išnešiojo ir išplatino mano Gauronas. Kas nors dabar teiksis man pasakyti, kad nuolatinė kiemsargio vieta yra prie būdos, betgi nuo seno vienkiemiuose ir viensėdžiuose tokie taikūs lenciūginiai visada būdavo paleidžiami vėlų vakarą pabėgioti ir niekam žalos nepadarydavo. Jausdavosi laimingesni už tuos dabartinius „tarnybinius“ aviganius, dieną naktį narvuose prie sodybų benirštančius.
Tiesa, mano tėviškėje buvo viena kiemsargė keistu vardu Cicyla, kuri nakčia iš kaimynų kiemų atnešdavo į savo valdas šluotražių, kauptukų geležčių, pančių ir vaikiškų žaislų. Dabar gi mano Gaurono kontrabanda – tiktai plastikinė „Vištyčio karštai rūkytų vištienos gaminių“ pakuotė, prikimšta cigarečių nuorūkų. Paskleidė šunelis kieme įspūdingą kancerogeninį turtą, gal du šimtus nučiulptų nuorūkų... Ir žiūri džiugiai: gerai padariau, ar ne? Aišku, kad blogai padarei, Gauronai, bet tie medkirčiai pasielgė dar bjauriau, jeigu sukišo savo šiukšles ir paslėpė po samanomis. Tavo snukelis visai švarus, nežemėtas, suprantama, kad ne paežerės smiltyną šniukštinėjai. Nedidelė tavo kaltė – jeigu ne tu, tai šernas būtų visa tai iš po samanų savo jautriu šnipu išvertęs, vištienos likučius jis užuodžia labai gerai.
Du kartus kalbėjausi su tais medienos vilkikų vairuotojais, aiškinau, kad čia Dzūkijos nacionalinio parko plotai, be to – ir Liškiavos landšaftinis draustinis, tad svetimų šiukšlių mums nereikėtų, bet nepaklausė manęs, nors kalbėjosi lietuviškai. Mano įtarimas dabar lieka toks: jeigu Vištyčio krašto vištienos produkcija atsirado Aušrinės kaime, visai netoli Liškiavio ežero, tai gali būti, kad šitie „Dzūkijos medienos“ subrangovai neseniai traukė medieną net iš Suvalkijos kirtaviečių, pirko ir valgė tenykštę karštai rūkytą vištieną, o pakuotę, prigrūstą apčiulptų cigarečių, atvežė mums.
Taip tikrai galėtų būti, nes toks „mokslinis“ darbo organizavimas dabar juk ir klesti, tokia tobula logistika. Visai neseniai čia juodalksnyno biržę netoli Krūčiaus upelio kirto vyrai net iš Mažeikių. O medienos ištraukėjai tada buvo atvažiavę iš Kaišiadorių... Tai štai kaip dovaningai viena nedidelė medkirčių brigada gali mūsų Dzūkijos nacionalinį parką suartinti kad ir su Vištyčio regioniniu parku, nors mums gerokai pasiekiamesni vietiniai Veisiejų ir Metelių parkai.
Legenda sako, kad dangumi lekiančio ežero vardas buvo laiku atspėtas – taip ir nusileido ant žemės Vištyčio ežeras. Dėl to, žinia, tose Suvalkų moreninėse aukštumose ir įsikūręs Vištyčio regioninis parkas. Nusileido debesis lyg cypsintis vištytis. Tas iš kažkur atpūstas perkūndebesis atrodė grėsmingas tik tol, kol nebuvo lemtu vardu pavadintas, o kai nusileido – tapo švelnus, ramus, auksiniais vištyčio pūkeliais suraibuliuojantis.
Bet ir Dzūkijoje šitaip buvo ne vieną kartą atsitikę. Pakilo andai audra netoli Senosios Varėnos, ir mergos jau skubinosi ginti savo jaučius namo, ypač ragindamos nerangų jautį Glėbą... Ir kai sudavė Uršulė jam vytine ištardama jo vardą – tai ir nusileido į pievą didžiulis ežeras Glėbas. Pratyvuliavo šimtai metų, o tas daugybę gražių pievų taip dangiškai apglėbęs ežeras ir dabar išsiskiria iš kitų šio dzūkų krašto vandenų, tai todėl čia ir įkurtas Glėbo hidrografinis draustinis.
Visada žmogus norėjo kaip nors pasiaiškinti ir grėsmingus, ir malonius Gamtos reiškinius, viską savo vardais pavadinti. Kai kurie vardai primena jau išnykusias gentis – jotvingius, skalvius, sėlius, kuršius. Įvairus ir savitas yra kiekvieno etnografinio regiono vardynas. Dzūkijoje šaltiniai alma ir zurlena, o Žemaitijoje bliurba kaip tikri Bliurbinai. Atrodo, kadaise mūsų protėviai viską darė su meile, įsiklausydami ir gyvai pajausdami tai srūvančią, tai verdančią savojo krašto dvasią, o dabar to panteistinio sakralumo vis mažiau. Nesusimąstantis žmogus darosi ne tiktai pasyvus kosmopolitinių įvykių stebėtojas, bet ir globalių reiškinių daugintojas. Ir dažniausiai pats tokio savo vaidmens net nesuvokia.
O juk užtenka vienos vienintelės agresyvaus invazinio augalo sėklelės, prilipusios prie to kepto vištyčio riebaluotos pakuotės – ir dzūkų sengirėje, kertamoje už šimto kilometrų nuo Vištyčio, atsiras baisiausias, greit plintantis augalas Sosnovskio barštis. Beje, botanikai jau suskaičiavo, kad didžiausios šio kenksmingo augalo kolonijos šiuo metu yra būtent Suvalkijoje. Ir negalvokime, kad šitokio platinimo galimybė (viena prie nuorūkos prikibusi sėklelė) yra tiktai teorija. Kaipgi aš sužinojau, kad vištienos pakuotę su nuorūkomis medkirčiai paslėpė po samanomis? Ogi prie tos pakuotės, kurią Gauronas atnešė į mano kiemą, buvo prilipusi viena žalia samanėlė. Mūsų kieme samanų nėra, tik pamiškyje, kur stūksojo kurį laiką tas medkirčių vagonėlis.
Kai gyveni Parko paribyje, kai esi ne tiktai savanoris misionierius – pamokslautojas, bet ir žuvų bei skruzdėlynų tylos sergėtojas, ir pėdsekys, visokios teorinės galimybės labai dažnai tau priartėja kaip tikriausia gamtožvalginė praktika. Nesu dar toks senas, kad neprisiminčiau, kaip prieš pusę amžiaus apie globalinį medžiagų pernešimą pirmas prakalbo mokslininkas, kraštovaizdžio specialistas Gediminas Pauliukevičius. Jis labai kruopščiai tyrė geocheminės erozijos reiškinius skirtinguose mūsų krašto landšaftuose, dirbo lokaliai, o mąstė apie globalius, neišvengiamus planetos pokyčius. Gal tada ir atsirado toks geras pamokymas: veikti reika lokaliai, o mąstyti globaliai. Blogiausia, žinoma, kai lokaliai slepiant savo šiukšles po samanomis, nieko geresnio nepamąstoma.
 |
| Kirtavietė pakeliui į Subartonis. Brolių Černiauskų nuotr. (2014 m.). |
Lapkričio 7-oji
Šiandien sukanka lygiai šimtas metų nuo vadinamosios Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos. Dabar demokratiškai nusiteikę pasaulio politikai ir politologai tą revoliuciją vadina bolševikiniu perversmu. To nuožmaus judėjimo centras buvo Peterburge, bet subruzdo ir Maskva, ir provincija. Apie laikinosios vyriausybės laikotarpį, kai niūriai griaudėjančiuose kaimuose jokio realaus valdymo nebuvo, kai valstiečiai puotavo skersdami dvarininkų gyvulius ir plėšdami samagonų bravorus, vaizdingiausiai rašė rusų literatūros klasikas Ivanas Buninas.
O po Spalio perversmo 1917 metais (lapkričio 7 dieną pagal naująjį kalendorių) Rusijoje prasidėjo tokie įvykiai, kuriuos turbūt teisingiausiai atskleidė Borisas Pasternakas. Antrą kartą skaitau šio talentingo rašytojo daugiasluoksnę epopėją „Daktaras Živaga“ ir surandu tai, ko iki šiol lyg ir nebuvau pastebėjęs.
Kaip gyvai ir dokumentiškai tiksliai ano laikotarpio grožinės literatūros herojaus daktaro Živagos gyvenimas liudija tai, ką šiandien mums atvirai konstatuoja Svetlanos Aleksijevič publicistika: perversmų ir nepatikimos valdžios dienomis visu ūgiu pakyla klajokliški ir banditiški tautų gaivalai, o nuoširdus dirbančio žmogaus abejojimas ir nežinojimas, ką toliau daryti, tuoj pat kvalifikuojamas kaip nusikaltimas valstybei.
Kiek talentingų Rusijos žmonių žuvo tais revoliucijos ir pilietinio karo metais! Žuvo arba liko suluošinti. Egzistenciniai (būti ar nebūti) klausimai visiems tada iškilo kaip esminiai, bet ir tokiomis sąlygomis daktaras Živaga neprarado tikro kūrybos džiaugsmo, o kartais net gebėjo sugrįžti į palaimingą, beveik atavistinį būvį: „Naktį jie išmiegojo užsikloję kailiniais, nenusirengę, palaimingai ir saldžiai, kaip miega per dieną nusilakstę ir išsidūkę vaikai.“
Šitaip miegančių žmonių (Jurijaus Živagos, Laros Antipovos ir jos dukters Katios) tikroji būklė buvo labai nesaugi – juos, pabėgusius iš miestelio ir pasislėpusius apleistoje Vakarų Sibiro kaimo pirkioje, galėjo suimti naujoji raudonųjų valdžia, o vilkai, supantys kaimą ir atrodantys kaip tikriausi priešiškos jėgos simboliai, karo metais darėsi ypač pikti. Bet šitoks užmigimas, matyt, vis tiek stebuklingai sugrąžino daktarą į žmonijos vaikystę, vis tiek raminamai kuždėjo apie tai, kad žmogus privalo išlikti žmogumi, nors aplinkui nesuvaldomai liejasi kraujas ir neteisybė. Tai liudija ir kiti knygos puslapiai, kai daktaras Živaga atkuria ir užrašo dingusius savo eilėraščius.
Perskaitęs įtaigų Boriso Pasternako sakinį apie palaimingą miegą šaltoje pirkioje, aš ilgai galvojau, ką man toks meninis vaizdas primena. Ir prisiminiau. Juk yra tokia Leonardo Gutausko novelė, rodos, galiu pakartoti net tuos pačius ar labai panašius žodžius: šaltame pelėsiais dvelkiančiame kambaryje jo miegas buvo be sapno ir gilus kaip šulinys... Leonardo Gutausko aprašytas miestietis žvejys užklysta į pirkią prie Merkio, sutinka čia vienišą dzūką, šis iškepa jo sugautas žuvis, dar ir samane pavaišina, o miegoti palydi į negyvenamą kambarį, prigriozdintą visokių rekybalų, ir būtent čia tas iš miesto pabėgusio žmogaus miegas darosi gilus kaip šulinys.
O „Svobodos“ radijas šiandien kalba apie tai, kad senieji komunistai Maskvoje dar tebešvenčia savo revoliucinį, labai jau nutolusį, labai efemerišką laimėjimą. Prezidentas Vladimiras Putinas lyg ir nešvenčia, jam labiau rūpi, kaip kovoti su nauju ekstremistiniu judėjimu – „Artpodgotovka“.
 |
| Dirbtuvėse. Brolių Černiauskų nuotr. (1985 m.). |
Lapkričio 28-oji
Kiekvieną pirmadienį dešimt minučių per radiją kalba šiandienį Lietuvos gyvenimą preciziškai vertinantis politologas, ir visada išklausau, ką jis taip futurologiškai porina. Dažnai ir pasiginčiju mintyse, kai norom ar nenorom jo pasisakymuose sumenkinami kaimo žmonės. Savotiškai sumenkina visus – tartum nežinodamas, kad kaime yra ir vietos tamsuomenė, ir vietos šviesuomenė. Taip pat juk, kaip ir mieste.
Derėtų prisiminti, kad Ožkabalių kaimo vaikas Jonas Basanavičius studijų metais Maskvoje, neretai susitikdamas su irgi kaime užaugusiu Mikalojumi Katkumi, šitaip kalbėjo: gyventi reikėtų valstybės pakrašty, gal Prūsijoje, ir iš ten siųsti nepriklausomos Lietuvos idėjas. Tai dviejų lietuvių kaimiečių šviesaus studentavimo pavyzdys dar iki 1904 metų, kai Rusijos caras draudė lietuvišką spaudą. Atmintino pokalbio epizodas išspausdintas toje pačioje Mikalojaus Katkaus knygoje, kurioje skaitome ir garsiąją „Balanos gadynę“. Reikėtų tai prisiminti ir 2018-aisiais, kai minėsime Vasario 16-osios akto šimtmetį: Jonas Basanavičius ir Mikalojus Katkus buvo cariniais laikais Maskvoje studijavusieji anuomečio kilniamintiško Lietuvos kaimo atstovai.
Kartais norisi pasiginčyti ne tiktai dėl mūsų praeities ir dabarties kaimo esminių apibūdinimų, ne tiktai dėl to, kas yra Lietuvos pakraštys, o kas tasai įsivaizduojamas centras. Štai vieną kartą išgirstu, kaip garbus kalbėtojas šių dienų efemeriškus politikos ekscesus bando mums paaiškinti visiems žinomu vaizdu iš „Baltaragio malūno“. Palyginimas, žinoma, geras – ir čia, ir ten nebesugebamam laiku sustabdyti arklių! Tačiau iš konteksto aiškėja, kad radijo klausytojams primenamas tik tas sutrumpintas, „adaptuotas“, o ne Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“.
Na, tegul ir apie muzikinę Velnio nuotaką kalbant, tegul ir paviršutiniškai ieškant populiaresnio palyginimo, kažkodėl pirmiausia pasirenkamas hiperbolės ir vaizdo efektas, o ne tai, ką turėtume ir galėtume kur kas giliau suvokti. Kuo mums taip filosofiškai ar politologiškai parankūs, kuo gi vertingi tie originalų literatūrinį pasakojimą kine ar scenoje pagreitintu būdu įvaizdinantys perdirbiniai? Juk ne kinas ir ne miuziklas, pasižiūrėtas ir išklausytas per pusantros valandos, o būtent žodžio meistro Kazio Borutos knyga taip meniškai įtaigiai primena mums, kas yra tikroji Lietuva. Todėl išdrįsčiau teigti, kad Lietuvos kaimiškosios ir miestiškosios egzistencijos tyrėjai bei aiškintojai privalėtų labai atidžiai skaityti mūsų lietuviškąją pasakojamąją prozą.
Tereikia tik pagalvoti, kiek būta bandymų sukurti lietuvišką epą. Ir Kristijoną Donelaitį, ir Antaną Baranauską, ir Kazį Borutą, ir netgi Pulgį Andriušį skaityti turėtume ne dvi ir ne tris valandas. Skaityti reikia ilgai – vis aiškiau ir asmeniškiau pajaučiant laisvos ir išdidžios tautos siekį bei tragizmą. Pasibaidę žirgai ir velnio triumfas „Baltaragio malūne“ tėra kiekvienam konfliktui būdingas padarinys. O juk giliau įsiskaitant tuose puslapiuose, kur aprašoma graži, taikinga Paudruvės kaimo byla, nesunku pajusti šventaragiškąjį tragizmą. Ypač tada, kai visą apysaką per Lietuvos radiją skaito aktorė Rūta Staliliūnaitė...
Ir kai šiandien be paties Kazio Borutos sutikimo toks romantiškai tragiškas epas, tegul ir talentingai miuzikliškai sutrumpintas, pritaikomas dabarčiai, kad masinių arenų žiūrovai prie to velniško epilogo būtų atvedami pagreitintu šokio žingsniu, ar pagalvojame, kiek daug mes prarandame. Mes atsisakome ir lietuviško skaitymo malonumo, ir savarankiško supratimo. Sumenkiname gyvo žodžio kaimiškąją stiprybę. Nusigręžiame nuo filologijos mokslo. Prasivardžiuojame lietuvaičiais. Taip ir tampame ta vis gudrėjančių komentatorių atvirai menkinama kaimo ir miesto tamsuomene. Argi mums, savo gimtųjų kaimų vis dar neišsižadantiems lietuviams, būdingas tiktai triukšmo, apkalbų, elitinių pramogų mentalitetas?
Todėl galvoju dabar apie tokį rudeniškai mąslų utopinį teatrą, kuriame žilas išminčius pasakoja ilgą, labai gūdžią ir gilią tautos istoriją, o jį gerbiantys žiūrovai klausosi ir jaudinasi kartu su pasakotoju, ir niekas neišsinešdina lauk nesulaukęs pabaigos. Ir nereikia jokių efektingų dekoracijų, jokios širdį plėšiančios muzikos, sustiprinančios dramatizmą, nes viskas ir taip savaime suprantama.
Būdavo šitokie žodžio meno teatrai. Toks per kaimus keliaujantis pasakotojas Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnyje“ – ne utopija. O ir Motiejaus Valančiaus aprašyti siuvėjai buvo tikri intelektualai. Ir į mano gimtąjį Kalniškių kaimą ateidavo keliaujantis siuvėjas Feliksas. Pirmiausia jis ir pasibelsdavo į mūsų pirkią, nes mes turėjome vokišką siuvimo mašiną „Singer“. Kažkodėl jis ateidavo naktį. Siuvėjo beldimą į virtuvės langą ir jo sutartinę dainelę „Jonai, Jonai, atidaryk dureles, aš sušalau kojeles...“ išgirsdavau pirmas, nes miegodavau virtuvėje, ir apsidžiaugdavau, kad tai jis, nes tuomet pasitaikydavo ir kitokių nekviestų svečių. Feliksas ilgai sėdėdavo vakarais prie šviesios, dešimto numerio žibalinės lempos, siūdavo ir pasakodavo, ką matė tolimiausiuose kaimuose.
Ypač gerai atsimenu, kaip mano tėvas, nusipirkęs ir parsivežęs iš Užvenčio knygyno keturis Viktoro Hugo „Vargdienių“ tomus, atsidėjęs skaitė juos labai ilgai ir atidžiai. Tai buvo 1960 metų pavasarį, kai ruošiausi brandos atestato egzaminams, kai už lango žydėjo mamos godotieji balti narcizai, o ant tėvo stalelio šalia didžiulio radijo aparato, kaitinamo baterijomis, vis toje pat vietoje buvo saugomi „Vargdieniai“.
Sodininkystės ir bitininkystės knygos kaip visada glaudėsi mūsų senovinėje etažerėje, o keturtomis Paryžiaus epas visą vasarą gulėjo atskirai. Tėvas sodininkavo, bitininkavo ir šienavo kaip visada, bet beveik kasdien atsiversdavo „Vargdienius“. Labiausiai jam patiko antrasis, pats storiausias, tomas, kur pasakojama apie mergaitę Kozetę. Gal todėl, kad mūsų šeimoje nebuvo mergaitės, augome trys broliai.
 |
| Bevardis miško ežerėlis Bingelių miške. Brolių Černiauskų nuotr. (2013 m.). |
 |
| Kelias į Subartonis. Brolių Černiauskų nuotr. (2015 m.). |