Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.
Jis sakė jiems: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite.
Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne,- sugrįš pas jus.
Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums prisiartino Dievo karalystė'!“
Kiti skaitiniai: 2 Tim 1, 1–8; Ps 96
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis
Na, iš pirmo žvilgsnio misija atrodo neįmanoma ir tikrai nežavinti. Ypač šių laikų žmogui, kada net pereiti per gatvę baisu be mobilaus telefono, o kur dar krūva įvairiausių technikos stebuklų, be kurių sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą, o juolab darbą.
Mokinys siunčiamas lyg avinėlis tarp vilkų, tai reiškia, kad visada netoliese bus tų, kurie į jį žiūrės kaip į grobį. Taip pat ir be piniginės, be krepšio, be autuvo ir kelyje nesilabinti. Be šitų dalykų jokia kelionė ar misija yra praktiškai neįmanoma. Tačiau Jėzus kažkodėl nori, kad būtent taip mokiniai elgtųsi. Ir galbūt dėlto, kad Jis pats nori pasirūpinti savo mokiniais, nes tai pirmiausiai yra Jėzaus misija, o ne mūsų. Ir todėl nereikėtų per daug sielotis, jei kažkas nepavyksta. Dievas žino, ką daro. Pirmiausia ir svarbiausia, ko Jėzus prašo, tai būti regimu ženklu, liudytoju, kad Jis netrukus ateis, kad prisiartino Dievo Karalystė. O kai Jis ateis, tuomet viską ir sutvarkys. Tai jau ne mūsų rūpestis.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
