Sukanka 60 m., kai 1957 m. gruodžio 25-osios rytą vyskupas Teofilius Matulionis (palaimintasis) Birštone, savo koplyčioje, asistuojant kan. Juozapui Andrikoniui ir kan. Jonui Joniui, vyskupu konsekravo Kauno kunigų seminarijos prof. kan. Vincentą Sladkevičių .
„Primicijų ženklas – baltai nukloti tėviškės laukai ir takas į bažnyčią“
Per Guronių kaimą vingiuojanti sidabrinė upelio juosta veda į tviskantį Žaslių ežerą. Rytiniame jo krante lyg į dangų iškeltos rankos atsiveria du grakštūs Šv. Jurgio bažnyčios bokštai. Metrikų knygoje randama, jog buvo pakrikštytas 1920 m. rugpjūčio 20 d. Guronyse, Mykolo ir Uršulės Sladkevičių šeimoje, gimęs Vincentas. Tarp Žasliuose vaikystėje patirtų įspūdžių Jo Eminencija pirmiausia išskyrė Pirmąją Komuniją ir pirmąją išpažintį. Kita, širdyje vaiskiai tviskanti diena – 1944 m. balandžio 10-oji -pirmosios šv. Mišios: „Primicijų dieną, žvilgtelėjęs pro gimtųjų namų langą, nudžiugau pamatęs sniegą. Iš karto prisiminiau šventąją Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę ir jos džiaugsmą, kad jos vienuolinių įžadų sudėjimo dieną ėmė snigti. Ir aš pagalvojau, jog malonus mano primicijų ženklas – baltai nukloti tėviškės laukai ir takas į bažnyčią.“
 |
| Vysk. Vincentas Žasliuose. Kl. S. Tamkevičiaus (arkiv.) fotografuota nuotr. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyv. |
Ar sningant, ar lyjant, ar saule žeme ritinėjantis, kun. Vincentas, viešėdamas tėviškėje, visada tuo pačiu keliu žingsniuodavo į Žaslių Šv. Jurgio bažnyčią. „1957-aisiais, pasibaigus mokslo metams, vasarą atostogavau Paparčiuose, kur klebonavo kun. Albinas Dumbliauskas, ir nuvažiavau į kaimyninėje Žaslių parapijoje vykusius atlaidus, – pasakojo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. – Juose dalyvavo ir kun. V. Sladkevičius. Vėliau sužinojau, kad ten yra jo tėviškė. Žaslių klebonas kun. Jonas Kaušyla paprašė, kad jį savaitei kun. Vincentas pavaduotų. „Lik savaitei, kartu pagyvensim“, – pasiūlė mane pamatęs prefektas. Pasilikau. Tada jis nusivedė mane į savo tėviškę, netoli esantį Guronių kaimą. Pirmą kartą pamačiau, kur mūsų mylimas kunigas gyvena. Prie Žaslių ežero aš jį nufotografavau. Išliko įdomi nuotrauka. Tą savaitę kun. Vincentui talkinant Žaslių bažnyčioje ir su juo artimai bendraujant, jis užsiminė nežinąs, ar rudenį besugrįš į seminariją. Ir iš tiesų, rudenį atvykęs į seminariją mokytis, prefekto kun. V. Sladkevičiaus jau neradau. Tų pačių metų gruodžio pradžioje mane paėmė į kariuomenę. Neilgai trukus gavau iš pažįstamų klierikų laišką, kuriame buvo parašyta, jog prefektas tapo vyskupu...“
Pirmakursių klierikų prepozitu (auklėtoju-ugdytoju) paskirtas Vincentas Jalinskas džiaugėsi, jog seminarijoje prasidėjo tikra pažintis, tikras bendradarbiavimas su dėstytoju, dvasios tėvu ir prefektu kun. V. Sladkevičiumi. „1957 metais prieš šv. Kalėdas savo mylimam dvasios tėvui kunigui Vincentui padėjau pasiruošti kelionei į Birštoną. Aš jam lagaminą sudėjau, tądien šv. Mišioms patarnavau ir po jų išgirdau gilų atsidūsėjimą: „Važiuoju. Man padirbdino didelį kryžių, kuris labai sunkus. Važiuoju pasimatuosiu tą kryžių.“ Tada aš supratau, jog nuvilnijusios kalbos, kad mūsų dėstytojas kun. Vincentas gali tapti vyskupu, yra tiesa. Tai greitai paaiškėjo.
Pirmąją Kalėdų dieną kan. Stankevičius katedroje pareiškė: „Mūsų kun. Vincukas tapo vyskupu.“ Tylėjau ir laukiau sugrįžtant. Naujai konsekruotą vyskupą mes, jo mokiniai, nuoširdžiai sveikinome, bet mačiau, kad jo akys nelinksmos. Tvyrojo nežinia, vyskupiškų pareigų eiti neturi teisės, seminarijoje dėstyti taip pat daugiau negali. Teko ieškoti vietos, kur galvą priglausti. Vienas per kitą radome gydytojos Teresės Jusionienės namą Žemaičių gatvėje. Rami, patogi vietelė.
Ten vyskupas Vincentas drauge su kun. Albinu Jaudegiu apsigyveno. Savo kambarėlyje jis įsirengė koplytėlę, ten aukodavo šv. Mišias. Dažniausiai aš jam patarnaudavau. Tada asmeninėje koplytėlėje turėjau progą iš arčiau pamatyti gilų vyskupo Vincento dvasingumą. Atrodydavo, jog kiekviena jo veido gyslelė, kiekvienas jos trūktelėjimas kalba apie gilų tikėjimą, apie Švenčiausiojo Sakramento tikrovę. Man, kaip kunigui, buvo didelė Dievo dovana būti šalia tokio dvasininko, turėjau progos daug ko iš jo pasimokyti...“
Tais pačiais 1952 m. mokslo metais, kai į Kauno kunigų seminariją įstojo šilutiškis Leonardas Jagminas, čia dėstyti dogminę teologiją atvyko ir kun. Vincentas Sladkevičius. „Įspūdį mums darė jo kuklumas. Penktadienį būdavo galima nuo kitų dienų atskirti ne iš valgyklos patiekalų, o iš kun. V. Sladkevičiaus laikysenos – jo gilaus Kristaus kančios išgyvenimo. Jautėme mūsų dvasią palaikantį jo maldingumą,- pasakojo kun. L. Jagminas SJ. – Kažkas šnipštelėjo, kad Sladkevičius bus vyskupas. Negalėjau patikėti. Žinojome, kad jis valdžios nemalonėje, kad iš seminarijos teko išeiti.
 |
| Kauno arkikatedros zakristijoje su buvusiais auklėtiniais, 1958 m. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka |
Pagaliau paaiškėjo, kaip yra iš tikrųjų. Mūsų buvęs dėstytojas konsekruotas vyskupu. Ši naujiena ir džiugino, ir jaudino. Supratome, kokios sunkios jam dienos. Arkikatedros šoniniame altoriuje vyskupas Vincentas aukodavo šv. Mišias. Kartą su bičiuliu kun. Kazimieru Gaščiūnu jį aplankėme Žemaičių gatvėje, kur jis nuomojosi butą. Nedejavo, nesiskundė. Matyt, tą susitikimo valandą mudu su bičiuliu buvome labai susijaudinę, kad pamiršome palaiminimo paprašyt. Tik išėję atsiminėme, kad taip apsižioplinome. Bet klaidą ištaisėme kitą kartą. Tuo metu kun. Gaščiūnas intensyviai mokėsi italų kalbos, todėl sužinoję, kad ir vyskupas jos irgi mokosi, jam padėjome. Aš parūpinau itališkų knygų, kitas kunigas, žinau, irgi krūvelę atvežė. Mes, jaunesni dvasininkai, jautėme didelę pagarbą ką tik konsekruotam vyskupui, gėrėjomės jo oria laikysena.“
„Tuomet dar negalėjome klausytis Vatikano radijo, plačiais kanalais informacija nesklisdavo, ką pamatydavai bažnyčioje, tą sužinodavai, – atsiminimais dalijosi vysk. Jonas Boruta. – Nustebimas, atsimenu, buvo didžiulis. Pamaldesnės moterys, jam einant per Katedrą, siekdavo nors vyskupo sutanos kraštą pabučiuot. Šis įvykis veikė ir vyresnę kartą, taip pat ir mus, moksleivius, aš tada buvau tik paauglys, 8 klasės mokinukas. Mėgdavau pas jį eiti išpažinties. Klausykla būdavo šalia Pažaislio Marijos altoriaus. Visada nusidriekdavo eilės prie jo klausyklos. Matyt, buvo pats mylimiausias nuodėmklausys Kaune.“
1958-ųjų dienos ir mėnesiai slinko atnešdami liūdnų nemalonių žinių. Sausio mėnesį mirė vyskupas K. Paltarokas, vasarį – nuteistas kan. J. Jonys, rudenėjant vysk. T. Matulionis ištremtas į Šeduvą. Kas laukia vyskupo V. Sladkevičiaus? Nepavykus vysk. V. Sladkevičiaus priversti bendradarbiauti su KGB, Domarkas prie agento Gedimino 1959 m. sausio 30 d. pranešimo rašė: „Kadangi vysk. Sladkevičiaus tolesnis buvimas Kaune netikslingas, pagreitinti numatomą jo perkėlimą į tolimą kaimo parapiją, bet ne į Šeduvą ar Palūšę (kur jis pageidavo kalbėdamas su agentu Gediminu – V. S.), o geriausiai – į Biržų rajoną prie Latvijos, kur gyventojai nevienalyčiai: katalikai ir reformatai.“ Numatoma: „Organizuoti Sladkevičiaus sekimą naujoje vietoje. Tam panaudoti Nemunėlio Radviliškyje gyvenančius agentus Stasiūną ir Gruodį.“ „Jaučiuos niekam nereikalingas. Matyt, gerasis Dievas nelaiko manęs tokiu, jei dar laiko šiame pasaulyje, – 1959 metais rašyta vyskupo dienoraštyje. – Kiekviena tuštuma šaukiasi būti užpildyta. Mano siela šaukiasi Kristaus. Jis yra tai, ko man stinga, kad būčiau tikru žmogumi, kad būčiau laimingas ta laime, kuriai mane skyrė Kūrėjas. Tiesa pasiekia savo išsiskleidimą, tada pražysta, kai dėl jos kenčiama, kai už ją mirštama. Tai tiesos triumfas…”
,,Maniau, reformatų krašte, skersai į mane bus žiūrima, bet nieko panašaus nebuvo“
Ūžavo 1959-ųjų pavasaris. Jau buvo sukrauti alyvų žiedai, kai išaušo vyskupo Vincento Sladkevičiaus atsisveikinimo su Kaunu diena. Žemaičių gatvėje, prie gydytojos Teresės Jusionienės namo, kur antrame aukšte drauge su kun. Albinu Jaudegiu jis buvo prisiglaudęs, sustojo Kunigų seminarijos atsiųstas sunkvežimis. Vairuotojui padėjus sukrauti kuklią asmeninę mantą, knygas, 39-uosius metus tada ėjęs vyskupas įsėdo į sunkvežimio kabiną. Prieš akis tolimas kelias Šiaurės Lietuvon.
Kas besurikiuos į priverstinę tremtį traukusio aukšto katalikų dvasininko mintis penkias valandas trukusioje kelionėje? Melstasi, medituota. Į Nemunėlio Radviliškį, prie Nemunėlio ir Apaščios upių esantį Šiaurės Lietuvos miestelį, atvykusio vyskupo V. Sladkevičiaus niekas nelaukė ir niekas nepasitiko. Reformatų kraštan aukštą katalikų dvasininką siuntusi valdžia tikėjosi, kad jis čia „apsamanos“.
 |
| Nemunėlio Radviliškyje, šalia vyskupo – kun. V. Cukuras. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka |
Būta sunkių dienų, slogių minčių, bet dar daugiau – vidinio nušvitimo: „Neturiu galimybės laikyti Sumos, sakyti pamokslų, – įrašyta dienoraštyje. – Neprivalau dėl to nusiminti. Čia man nėra jokios skriaudos, nes pačios gražiausios ir reikšmingiausios pamaldos – tai Dievo meilės aktai, tai malda, kylanti į Dievą iš mylinčios širdies. Šitokias pamaldas visuomet galiu laikyti. Jose dalyvaus ne paprasti žmonės, bet visas dangus. Juk tikrasis pamaldų tikslas – Dievą pagarbinti, o ne žmonėms pasirodyti. Kas iš to, jei laikyčiau pačias iškilmingiausias pamaldas, pamokslą sakyčiau net Romos Šv. Petro bazilikoje, bet mano siela nebūtų Dievo malonėje, argi su pasigėrėjimu Dievas žvelgtų į mane?“
„Iš pradžių, kai sužinojome, kad Nemunėlio Radviliškin atvyko vyskupas, manėme nemokėsią su tokiu dideliu žmogumi apsieit, – pasakojo Irena Gaigalienė. – Ir aš pirmą kartą pas jį eidama jaudinausi, bet iš tolo pamatęs jis pats užkalbino, nereikėjo galvot, ką sakyt, kaip elgtis. „Nemunėlio Radviliškyje jutau ne tremtį, o savotišką Dievo palaimą, – 1999 metų rudenį yra kalbėjęs kardinolas V. Sladkevičius. – Pajutau, ką reiškia žmonių gerumas. Maniau, Šiaurės Lietuvoje, reformatų krašte, skersai į mane bus žiūrima, bet nieko panašaus nebuvo.“
Rudenėjant vieną dieną vyskupas pamatė sukrautą malkų stirtą, kuri, kaip paaiškėjo, skirta jo būstui šildyti. Į mišką malkauti bėrio traukiamu vežimu buvo nudardėję kaimynystėje gyvenantys katalikai ir reformatai. Atrodo, ne kažin koks įvykis, o nepamirštamas. Įsiminė kiekvienas gerumu spindėjęs veidas. Nemunėlio Radviliškio žmonės pamilo pasaulietinės valdžios nepripažintą vyskupą ir visokeriopai jį rėmė. Žiūrėk, Daugiai prieangy stovi su iškeptos naminės duonos kepalu, o Taurai ant stalo deda šviežio pieno ąsotį. Paslaugi ir pasitarnaut visada pasirengusi buvo Šernų šeima.
 |
| Viduryje – vysk.V. Sladkevičius, už jo – kun. V. Cukuras, pirmas iš dešinės – kun. P. Našlėnas, trečias – kun. S. Tamkevičius, antras iš kairės – kun. J. Zdebskis. Nemunėlio Radviliškis, 1975 m. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka |
„Bažnyčia, šulinys, namelis – kiek to Nemunėlio Radviliškio, – kalbėjo kunigas Vilius Cukuras. – Iš pradžių, kai tik atsikėlė, vyskupas gyveno mažame kambarėlyje, paskui išsikėlė į didesnę trobą ant Apaščios kranto. Atsimenu, kartą mus, šv. Mišioms patarnaujančius berniukus, išsikvietė valdžios žmonės ir liepė parašyt, kad neva vyskupas liepia eit į bažnyčią. Atvažiavo kažkokie, mums atrodė, rūstūs dėdės, suskirstė į atskirus kambarius ir reikalavo rašyt: „Vyskupas liepė...“ Nieko tada nerašėme, klausėme: „Kodėl vyskupas?“ Juk yra klebonas, yra zakristijonas. Mus tada pralaikė iki vakaro. Norėjo sufabrikuoti bylą. Mes pas Vyskupėlį eidavome išpažinties. Jis buvo labai švelnus, mus suprasdavo, niekada nebardavo, nebūdavo šiurkštus. Gal kad mus gerai pažinojo. Niekada tiesmukai nėra manęs raginęs stoti į Kunigų seminariją. Galbūt širdyje to norėjo, bet neparodė.“
Praėjus kokiam pusmečiui nuo atvykimo į Nemunėlio Radviliškį dienos, vyskupas buvo iškviestas į miesto vykdomąjį komitetą, kur laukė J. Rugienis ir kitas nepažįstamas pareigūnas. „Tai ir čia pradėjai nerimą kelti, manėm, kad susitvarkysi“, – išdrožė J.Rugienis. – „Kuo pasireiškia tas mano keliamas nerimas?“ – klausimu į klausimą atsakė vyskupas. Girdi, pas vysk. T. Matulionį važinėja, Kaišiadoryse lankosi, Kauno neaplenkia. Tada V. Sladkevičius paaiškino: „Mane konsekravusį vyskupą Matulionį jaučiu pareigą aplankyti ir švenčių progomis pasveikinti. Kaišiadorių vyskupijoje gyvena mano mamytė, aš jos pamiršt ir išsižadėt negaliu. O Kaune turiu medicininių reikalų.“ Bet J. Rugienis neatlyžo, vis reikalavo įsakymo klausyt, o kur nors važiuojant jo leidimą gaut.“ Tačiau vyskupas draudimo nepaisė, į Šeduvą kiekviena proga pas arkivyskupą Matulionį važiuodavo. Vieno paskutiniųjų apsilankymo metu arkivysk. Teofilius savo įpėdiniui ištiesė raštelį: „Pašventink. Petras Našlėnas.“
1946 m. jis įstojo į Kauno kunigų seminariją, tačiau beveik po dvejų metų kartu su klierikais Alfonsu Svarinsku ir Jonu Čeponiu buvo iš jos pašalintas, areštuotas ir nuteistas. 1956 m. grįžęs iš lagerio zakristijonavo Kulautuvoje ir, gavęs leidimą, savarankiškai tęsė studijas seminarijoje. „Vienas vyskupas šventimų teikt negali, – kalbėjo JE V. Sladkevičius, – reikia kito kunigo, kad jis būtų liudininkas. Pagalvojau, jog geriausia tam reikalui tiktų Lentvaryje klebonaujantis tėvas marijonas Vaclovas Aliulis. Jam parašiau, kokiu reikalu kreipiuosi. Jis, aišku, sutiko. Pavakare į Lentvarį mudu su Našlėnu nuvažiavę susiruošėme šventimų apeigoms. Staiga girdim triukšmą. Pasirodo, kažkas pasistatęs kopėčias žiūri pro bažnyčios langą. Ką daryti? Galim šventinamą asmenį nemalonėn įklampint ir patys nukentėt. Nutarėm Lentvarį tuoj pat palikti. Onuškio parapijoje gyveno artimas mano bičiulis, kraštietis kun. Pranciškus Gerbutavičius. Išskubėjome ten, nieko iš anksto nepranešę. Jis mielai sutiko ir kuo greičiau Petrui Našlėnui suteikiau kunigystę.“
Kasdienybės ritme, kiekviename žingsnyje įžvelgiant gėrį ir grožį, tirpo patirtos pasaulietinės valdžios nemalonės. Tačiau draudimas vykdyti vyskupo pareigas buvo lyg juodas neišsisklaidantis debesis, ir niekada nežinojai, kada prapliups lietus. Sužinojęs, jog Amžinybėn iškeliavo Biržų vicedekanas kun. Vladislovas Kupstas, dažnas jo svečias Nemunėlio Radviliškyje, Jo Ekscelencija išsirengė į laidotuves. Ruošiantis šv. Mišioms, staiga lyg kirtis žinia – negalima. Kas ir kodėl aukštam katalikų dvasininkui galėtų drausti atlikti savo pareigą? Septintajame dešimtmety, deja, toks klausimas likdavo be atgarsio. Kartėlį tekdavo nuryt, iškęst, tačiau dvasioje prievartai nepasiduot ir ieškot kitų Dievo duotos tarnystės būdų.
„O aš noriu būt Lietuvoj“
Lietuvos pakraštys, prie Latvijos sienos prisiglaudęs mažas miesteliukas XX a. septintąjį–aštuntąjį dešimtmetį tapo ypatinga, savo paslaptį turinčia vietove. Pasak mons. Vincento Jalinsko, tik puse lūpų ištarus „Nemunėlio Radviliškis“, būdavo žinoma, apie ką sukasi kalba. Vyskupas džiaugdavosi kiekvienu jį aplankiusiu žmogumi, o senais jaunų dienų bičiuliais ypač. Į Nemunėlio Radviliškį su lauknešėliu atvažiuodavo kartu Kauno kunigų seminarijoje dirbęs kun. Laimutis Feliksas Blynas, tėvai marijonai Vaclovas Aliulis, Pranciškus Račiūnas. Vyskupo V. Sladkevičiaus konsekracijos liudininkas, Videniškėse klebonavęs kun. Jonas Jonys atbirbdavo motociklu. Kaišiadorių vyskupijos kunigai Juozapas Matulaitis (vėliau vyskupas) ir Juozapas Čeberiokas taip pat motociklą dažnai „pasibalnodavo“.
 |
| Vysk. V. Sladkevičius, „LKB kronikos“ krikštatėvis , 1972 m. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka |
Pirmą kartą į Nemunėlio Radviliškį vos vos iki vakaro „atsikratęs“ kun. L. Jagminas SJ vyskupą Vincentą surado bažnyčioje: „Žiūriu, pats žvakes degioja. Specialaus reikalo tada neturėjau, norėjau tik aplankyt, pasikalbėt. Ekscelencija nuoširdžiai papasakojo, aprodė, kaip įsikūręs. Baldelius buvo pats pasidirbdinęs, dalijosi įspūdžiais apie neseniai buvusią kratą. Buvo toks atviras, savas, kad man reikdavo nepamiršti jį pavadinti „Ekscelencija“. Prabėgus septyneriems metams nuo vysk. Sladkevičiuas išvykimo iš Kauno, Vilniaus universitete studijavęs Jonas Boruta jį susitiko Biržuose, kur klebonavęs dekanas Antanas Strazdas pasikviesdavo vyskupą Sladkevičių į atlaidus sakyti pamokslų, vesti rekolekcijų. „Klebonijoje jį susitikęs turėjau progos pabendrauti. Labai įspūdingi buvo vyskupo pamokslai. Jaunatviškas balso tembras. Dekanas juos užrašydavo, mes persirašydavome ir jais dalydavomės. Kai kurie pamokslai įsiminė visam gyvenimui. Sužinojęs, kad svajoju apie kunigystę, kad negalėjau į seminariją įstoti, patarė turėti kantrybės, laukti, gal greitai bus galima ne tik oficialioje seminarijoje rengtis kunigystei. Jis man tada Jis man tada paliko savo paskaitų apie kunigystę užrašus. (Tos paskaitos dabar yra jėzuitų archyve.)“
„Po 1957-ųjų kažkiek metų mes su vyskupu Vincentu nesimatėme, jo, buvusio seminarijos dvasios tėvo, pasigedau sugrįžęs iš kariuomenės, – pasakojo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. – Nuotaika seminarijoje jau buvo nebe ta, nebuvo atramos, viskas pasikeitę į blogą pusę. 1962 m. pradėjęs dirbti vikaru Alytuje, radau progą aplankyti vyskupą Sladkevičių Nemunėlio Radviliškyje. Pretekstas tam buvo mūsų rengiamas naujas tikybos pirmamokslis, dėl kurio leidimo reikėjo pasitarti su vyskupu. Šiaip be jokio ypatingo reikalo buvo nepatogu jį trukdyt.
Niekur kitur, nė prie vieno hierarcho širdis taip netraukė kaip prie vyskupo Sladkevičiaus. Oficialiai su hierarchais ryšį nelengva buvo palaikyt: kurijos buvo pilnos slaptų mikrofonų. O ten, Nemunėlio Radviliškyje, žinojom, galima apie viską kalbėti. Kelionės pas jį būdavo nelengvos, net varginančios. Kadangi iš Kauno autobusu Biržus pasiekdavau tik apie 12 valandą nakties, atvažiavus reikėdavo ieškot, kur galvą priglaust. Vieną kartą, atsimenu, nakvojau viešbutyje. Vėliau susiradome nuolatinę vietą zakristijono namuose. Jis buvo net raktą davęs, naktį atvažiavęs atsirakindavau kambario duris, kelias valandas nusnausdavau, o anksti ryte autobusas iš Biržų važiuodavo Nemunėlio Radviliškin. Vyskupas visada priimdavo labai šiltai, tėviškai. Būdavo, kokias tris valandas pasišnekėdavom, kas sekasi, kas ne, aptardavome Bažnyčios reikalus. Laikas greit prabėgdavo, ir vėl tas pats kelias atgal.
Blogėjantys reikalai Kunigų seminarijoje visus labai jaudino. Nutarėme, jog reikėtų rašyti bendrą laišką, kad visai neužgniaužtų. Kas jį pasirašys? Gal vyresnės kartos dvasininkai? Jiems pavojus gal mažesnis? Bet pagaliau nutarėme, jog reikia rinkti parašus – kuo daugiau, tuo geriau. Po visą Suvalkiją važinėjom dvi savaites. Pasirašytą laišką įteikėme vyskupijų valdytojams. Greitai prisistatė saugumiečiai, išsikvietė, tardė. Atsimenu, RRT įgaliotinis Rugienis, su kuriuo ir vyskupas Sladkevičius 1957 metais turėjo įsimintiną pokalbį, taip rėkė, kad net sienos drebėjo. „Niekada daugiau nekunigausi!“ Buvo tokie laikai: atima kunigo registravimo pažymėjimą, ir viskas. Taip atsitiko ir man.
Iš klebonijos teko išsikraustyti, viena senutė Vilkaviškyje kambarėlį išnuomojo. Gerai žinojau to meto tvarką, galėjo būti pritaikytas įstatymas, baudžiantis už veltėdžiavimą, todėl nuėjau į rajono vykdomąjį komitetą ieškoti kokio nors darbo. Įdarbino metalo gamykloje. Gaudžiančiame ceche teko presuoti detales. Sąlygos buvo nelengvos – triukšmas, dulkės. Praėjus kelioms savaitėms, netikėtai gaunu vyskupo Sladkevičiaus rašytą laišką. „Mielas kun. Sigitai, nuoširdžiai dėkoju už malonų velykinį sveikinimą. Jis man labai brangus, nes aš Jus šiandien ypač gerbiu bei Jumis didžiuojuos. Ne užuojautą – tik brolišką susižavėjimą bei padrąsinimą Jums siunčiu. Užuojautos verti tie mūsų konfratrai, kurie, turėdami visus popierinius pažymėjimus, neturi, deja, kunigiškos dvasios. Vienintelė registracija, kuri svarbi, tai Viešpaties registracija.“
Tokie žodžiai buvo tikra paguoda. Juk tuomet net tarp kunigų pasitaikydavo tokių, kurie mano veiklai nepritarė. Buvo manančių, kad reikėtų veikti tyliai, padaryti tik tai, kas leidžiama. Todėl dvasią keliantis vyskupo laiškas labai pradžiugino. Dabar aš dar geriau suprantu, ką reiškia laiku ir vietoj pasakytas paguodos žodis. 1972 metais kunigams nutarus leisti pogrindinį leidinį nė minties nebuvo, kad darbą būtų galima pradėt nepasitarus su vyskupu Sladkevičiumi, negavus jo leidimo ir palaiminimo... Taip vyskupas Sladkevičius tapo „LKB Kronikos“ krikštatėviu.
Ir vėliau jam nuveždavome leidinio numerį, iškilus sudėtingesniam reikalui, pasitardavome. Tačiau dažnai ten stengdavomės nesirodyti: nenorėjome vyskupui užtraukti papildomos bėdos, nujautėme, kad galime būti sekami. Tais metais kunigams J. Zdebskiui, P. Bubniui, A. Šeškevičiui dėl vaikų katechizavimo buvo surašyti aktai, iškeltos bylos. 1972 metais toks pavojus iškilo ir vyskupui Sladkevičiui. Nemunėlio Radviliškio partinė valdžia buvo pradėjusi gana aršiai jį pulti, kad vaikus katechizuoja, grasino nemalonumais. Buvo pagrįstai nerimaujama, jog ir vyskupas gali būti suimtas. Todėl jam leidus, visą surinktą medžiagą įdėjome į „Kroniką“. Nežinau, ar tas padėjo, tačiau bylos nekėlė, nerimas atslūgo.“
Pranciškonės, širdietės, kazimierietės, eucharistietės – beveik visų kongregacijų seserys lankydavosi Nemunėlio Radviliškyje, kviesdavo vyskupą V. Sladkevičių vesti rekolekcijas. 1947 m. jo artimo bičiulio kun. Pranciškaus Masilionio SJ pastangomis pogrindyje įkurtos Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresnioji sesuo Ksavera Julija Kuodytė pasakojo: „Vieną kartą, tada Ekscelencija Sladkevičius gyveno Pabiržėje, mus kaip visada džiaugsmingai sutikęs, pasiguodė: „Šiandien turėjau didelį džiaugsmą ir didelį skausmą. Džiaugsmas, kad buvo atvažiavęs vyskupas Labukas, o skausmas, – jis atvyko valdžios siunčiamas. Norėjo, kad drauge su vyskupu Poviloniu važiuočiau į Filadelfijoje vyksiantį Eucharistinį kongresą. Kalbino mane vyskupas, kalbino, bet nieko jam negalėjau padėt. Kaip galėčiau ten važiuoti? Jei nuvykęs pasakysiu tiesą, negalėsiu Lietuvon sugrįžt, o jei tylėsiu – išduosiu draugus. O aš noriu būt Lietuvoj.“