 |
Gruodžio 28 d. minime Nekaltųjų vaikelių, kankinių, šventę. Tai dviejų metų ir jaunesni Betliejaus apylinkių vaikai, kuriuos išžudė Erodas, sužinojęs iš Rytų išminčių apie naujo žydų Karaliaus gimimą. Taip Erodas stengėsi sunaikinti galimą savo konkurentą.
Kai pasauliui gimė Jėzus Kristus, Judo Betliejus buvo Idumiečio Erodo valdžioje. Erodas buvo labai pavydus ir bijojo, kad valdžia nebūtų iš jo atimta. Tai jis ypač pajuto, kai iš Rytų šalies į Jeruzalę atvyko išminčiai ieškodami naujai gimusio pasaulio Atpirkėjo, Žydų Karaliaus. Šį įvykį šv. Matas aprašo taip:
"Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs:
Ir tu, Judo žemės Betliejau,
anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų,
nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.
Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“. Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų.
Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apvylė, baisiai įniršo ir, pasiuntęs [kareivius], išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.(Mt 2, 1-16)"
Nežinome, kiek vaikelių tada žuvo, bet jie buvo pirmieji kankiniai už Kristų, pirmos nekaltos aukos, šventieji. Tyrinėtojai tvirtina, kad vaikų skaičius galėjo būti tarp 6 ir 25. Nekaltieji Vaikeliai kankiniais laikomi todėl, kad jie mirė ne tik už Kristų, bet ir vietoje Jo. Ši šventė Vakaruose minima jau nuo IV a. Jų kulto teologinę ir humaniškąją dalis ypač išvystė šv. Augustinas ir poetas Prudencijus.
Švęsdama Nekaltųjų Vaikelių šventę Bažnyčia pamini visus, mirusius kūdikiškame amžiuje.