Augusieji sovietiniais laikais tikriausiai prisimena dainelę apie žirafą, kuri įsimylėjo ir pasielgė neįprastai. Dėl to sunerimo visa gyvūnų bendruomenė, tačiau atsirado vienas paukštelis, kuris garsiai sušuko nuo savo šakos: „Žirafa didelė, jai geriau matyti!“ Ir žirafa išėjo kurti savo gyvenimo. Dainelės pabaigoje žirafa lieja ašaras jau dėl savo dukros dar keistesnio pasirinkimo. O pamokymas toks: nors žirafa klydo, visgi kaltas tas, kuris šaukė nuo šakos: „Žirafa didelė, ji geriau mato!“
Gyvename pasaulėžiūrų fermentacijos proceso metu. Įvairiausių, net priešingų idėjų ir nuotaikų sklando ore, jos įsikūnija sprendimuose, santykiuose, jaunimo nusiteikime. Daug panašumų su mūsų laikmečiu galime atrasti XX amžiaus pradžios istorijoje. Štai per Pirmąjį pasaulinį karą įvyko neeilinis dalykas: trijų kariaujančių tautų kalėdinis susitaikymas tiesiog mūšio lauke. Tai buvo paprasti kariai, deja, vėliau nukentėję dėl šio ko gero pirmojo europiečių žingsnio tikros vienybės link. Pagaliau ilgus amžius puoselėta viltis apie žmonių bendrystę pasitvirtino. Tačiau ir dabar, ir prieš šimtą metų Vakaruose sklido ir visiškai priešingos nuotaikos, kurių esmę labai suprantamai išreiškė menininkai futuristai. Jų idėjos vėliau įgavo ir konkrečią politinę išraišką.
Futuristo F.T. Marinetti intuityvaus „nušvitimo“ esmė tokia: nauja galima sukurti tik sugriovus ir sunaikinus sena, tradicijos, racionalus mąstymas, anot jo, yra džiaugsmo ir energijos priešai. Ką siūlė futuristai? Jie šlovino technikos pažangą, dinamiškumą, greitį, riziką, narsą. Todėl naujasis menas iš tiesų negalėjo būti niekuo kitu, kaip prievarta, žiaurumu ir neteisingumu. Futuristai, ateities garbintojai bei kūrėjai ir visuomenės gyvenime taip pat pasisakė už karą, agresyvumą, įžūlumą, maištą: „Karas – vienintelė pasaulio higiena.“ Jie siekė „išsiveržti iš supuvusio sveiko proto kevalo, kad būtų daugiau ir be to neaprėpiamos beprasmybės. Logika neleidžia žmogui susilieti su būtimi. Išlaisvinus žodį, įsiskverbus į reiškinių esmę, nebebus priešiškumo tarp žmogaus ir jį supančios realybės“. Ar turėtume manyti, kad menininko idėjoms netaikomos jokios taisykles, svarbu, kad siūlytų naujų būdų kūrybos, taip pat socialinėms, ekonominėms problemoms spręsti?
Tai labai svarbu suprasti, nes Lietuvos, kaip ir kitų šalių mene, politikoje, švietime vėl plinta šios nuotaikos, beje, pateikiamos su didele pretenzija, kaip toje dainelėje: „Žirafa didelė, jai geriau matyti“. Nėra paprasta apibendrinti, tačiau atrodo, kad menininkas futuristas nusprendžia konfliktą perkelti iš savo vidaus į išorę, t. y. į tarpusavio santykius, bendrabūvį su kitais žmonėmis. Todėl futuristiniai teatrai buvo tokie renginiai, kuriuose žiūrovus stengtasi kuo labiau suerzinti garsais, vaizdais, įvairiomis provokacijomis ir laikyta tikra sėkme, kai žmonės imdavo mėtyti daržoves ir šaukti iš pykčio. Ir politikoje tuo metu plito dvi tarpusavyje prieštaraujančios, bet panašiai bendražmogiškas vertybes neigiančios pasaulėžiūros: fašizmas ir komunizmas.
Ar galime vertinti idėjas pagal tai, kiek jose egzistuoja paprasto žmoniškumo? Pažiūrėkime, kaip jos įsikūnija gyvenime. Aiškiausiai tai atskleidžia sociopatijos fenomenas. Šis reiškinys pradėtas tyrinėti XX amžiaus pradžioje. Psichologai teigia, kad sociopatinių bruožų turime beveik kiekvienas, tačiau vienas iš šimto žmonių turi „kritinį“ jų derinį. Šie žmonės formaliai yra sveiki, bet dėl fiziologinės priežasties jiems pasireiškia negebėjimas užjausti, suprasti kitą, t. y. būti autentiškame santykyje. Žemas nerimastingumo lygis lemia tai, kad asmuo patiria tik negilias, tiesiogines, trumpalaikes reakcijas į išorines aplinkybes, jie neišgyvena gilių jausmų. Sociopatiški žmonės nesugeba laikytis socialinių normų. Jie gali būti labai gerai išsilavinę, bet kadangi nepatiria vidinių konfliktų ir tiesiog neturi sąžinės, taigi neturi ir jokių moralinių orientyrų, vadovaujasi tik naudos ir malonumo motyvais. Susitelkia tik į tai, kas jiems patinka, iki kraštutinumų, kadangi nuolat yra kankinami nuobodulio, jaučia stiprių pojūčių poreikį. Daugelis tokių žmonių įgyja įvairių priklausomybių, pasižymi seksualiniu palaidumu, mėgsta riziką.
Akivaizdu, kad sociopatiški žmonės linkę save griauti. Nors sugeba manipuliuoti žmonėmis, tačiau nepajėgia palaikyti santykių. Be to, laiko save išrinktaisiais ir nuolat konfliktuoja su aplinkiniais, gali įskaudinti be priežasties. Jie nesupranta, kodėl yra nemėgstami, mano, kad pasaulis prieš juos nusiteikęs. Kadangi nemato ryšio tarp savo poelgių ir jų pasekmių, negeba prisiimti jokios atsakomybės. Kasdienėje praktikoje šeimos, kuriose yra sociopatiško būdo asmuo, mokomos jį palaikyti, bet leisti pačiam patirti savo elgesio pasekmes, apsaugant nuo jų kitus šeimos narius. Aplinkiniams patariama sociopatų siūlomas idėjas lyginti su savomis vertybėmis ir nesileisti įkalbamiems jų atsisakyti. Šaržuojant būtų galima apibūdinti šių žmonių pasaulėjautą kaip koordinačių sistemą, neturinčią vienos ašies, kuri žymėtų atjautos, kito supratimo lygį. Deja, specialistai teigia, kad kuo toliau, tuo labiau sociopatinės vertybės ir elgesys tampa priimtini daugeliui.
Ar galėtume atpažinti sociopatinių vertybių ženklus? Gal atpažintume iš to, kad, pavyzdžiui, į istorijos įvykius žvelgsime negatyviai, nesigilindami į aplinkybes, papročių raidą, matysime visur tik sociopatines asmenybes, motyvus ir poelgius? Nebebus svarbūs nei tautos didvyriai, nei jų pasiaukojimas. Žiniasklaidai nerūpės saugoti trapų vaiko pasaulį. Medikams uždrausime patarinėti pacientui, tarsi tai pažeis laisvą apsisprendimą ir tuo jam labai pakenks. Mene tikrovę vaizduosime nykiai, beviltiškai, bet su didžiule pretenzija. Laikysime tikros demokratijos apraiška, kai menininkas eksponuoja panardintą į šlapimą Nukryžiuotąjį, o už parodos durų su plakatais stovi nelaimingi krikščionys. Arba bus niekinamai vaizduojamas Mahometas, norint žūtbūt įtvirtinti menininko teisę į laisvą raišką. Jei menininkas savo kūryboje išniekina žmoniškumą ir taip kuria naują realybę, ar pasinėrimas į šią patirtį yra tikrai reikalingas ir mūsų negriauna?
Tas pat ištinka ir filosofijoje, pasaulėžiūroje. Pavyzdžiui, žmogaus teises matant be santykio perspektyvos gali pasirodyti, kad visi aplinkiniai siekia tik savo naudos kitų sąskaita. Tada teks kurti įstatymus, kurie turėtų apsaugoti kuo didesnę individualią laisvę, nepaisant jokių sveiko proto apribojimų, o į tradicines visuomenės struktūras žiūrėti kaip į potencialiai siekiančias pavergti ir išnaudoti individą. Tad nieko keisto, kad jaunimas Vakaruose didžiausiu blogiu pavadina valdžią ir religiją. Tenka matyti jaunuolių, kurie dėl laisvo nuo moralės, veržlaus, kritiško tradicijoms auklėjimo nebetiki nei žmonėmis, nei idealais, ima reikštis jų provokuojamas elgesys, negatyvumas. Naujos socialinės programos, auklėjančios Vakarų jaunimą tokia dvasia ir atitinkami įstatymai iš tiesų pajėgūs ne tik ardyti žmonių psichiką, tarpusavio pasitikėjimą, bet ir bendro (su)gyvenimo struktūras.
Ar ši prarastoji santykio dimensija lemia ką nors svarbaus? Taip, nes ji tiesiogiai susijusi su dvasinėmis vertybėmis, kaip tai parodo šie maldos žodžiai: „Mes norime nešti taiką, kur neapykanta leisk sėti meilę, kur įžeidimas – atlaidumą, kur abejonė – tikėjimą“. Visi turime įgimtą meilės troškimą giliai širdyje. Kai pažinimas, naujos technologijos, komunikacijos, idėjos taip greitai kinta, tuo pačiu nevystome santykių, nepraplečiame širdies galimybei mylėti. Pakito daugelis gyvenimo sferų, bet nėra pakankamai išsivystęs dvasinis santykių aspektas. Ne tik tarp žmonių, bet ir santykis su gamta, darbu, mokslu. Įsivaizduokime, kokį impulsą tai duotų visoms sritims, kurios išgyvena didžiulę krizę ekonomikoje, politikoje, švietime, kultūroje, šeimoje. Gal politinės partijos pajėgtų susitarti bent dėl svarbiausių dalykų? Pirmiausia tai reiškia davimo ir taikos kultūrą, naują santykių lygmenį. Kokybiniai pokyčiai priklauso nuo vidinių. Kurdami, atkurdami ir puoselėdami pozityvius tarpasmeninius santykius turime galimybę išlikti kaip asmenys ir kaip bendruomenė kartu tobulėti, vystytis.
Vaida Garnienė
Laima Valterienė