Image may be NSFW.
Clik here to view.
Prievarta nutildyti sakraliniai Vilniaus pastatai pamažu atgauna žadą. Neseniai dėmesio sulaukė ir gražioji vienabokštė Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus gatvėje. Nors prieš porą metų miesto menininkai buvo pirmieji, pravėrę duris į sandėliu paverstos šventovės vidų, šiandien Vidaus reikalų ministerija imasi ambicingo projekto – atgaivinti bažnyčią paverčiant ją dvasiniu traukos centru visam miestui. Ateitis išauga iš praeities šaknų, tad susipažinkime su turtinga, bet vingiuota šio neeilinio pastato istorija.
Laidų ciklą kūrė žurnalistė Saulena Žiugždaitė, operatorius Gediminas Šulcas. Ypač dėkojame už bendradarbiavimą gidui Donatui Jokūbaičiui ir architektui Alvydui Babraičiui.
Dėkojame už pagalbą Lietuvos dailės ir Vilniaus universiteto muziejaus darbuotojams.
I. Sužeista Motina
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvon grįžusi sovietų valdžia įnirtingai uždarinėjo bažnyčias. Ne išimtis ir Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčia – ji buvo viena pirmųjų sąraše. Skaudžiausias po uždarymo smūgis ištiko 1967 m., kai vidinė bažnyčios erdvė buvo suskaidyta betoninėmis pertvaromis, pritaikant pastatą sandėlio funkcijai. Tuo laikotarpiu negrįžtamai sunyko bažnyčios altoriai, vargonų erdvė buvo uždengta siena. Brutalumo puotoje dar ryškiau suspindi „maži“ žmogiškumo žybsniai: panašu, kad žmogus, tiesęs perdangas, stengėsi pastatą sužeisti kuo mažiau... Šiandien mums prireiks nemenkų pastangų atkurti pirminį pastato grožį.
II. Unikalus augustijonų pėdsakas
Marijos Ramintojos bažnyčia – paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko ženklas Vilniuje, atsiradęs 1746–1768 metais. Bažnyčios architektūra – unikali. Tai vienintelė Vilniuje vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia, turinti tik vieną bokštą. Ji buvo pastatyta Vilniaus augustijonų bendruomenei, nusprendusiai įsikurti ir pradėti veikti šiame mieste.
Augustinų kelias į Vilnių nebuvo tiesus. Dar XVII a. pradžioje juos į Vilnių kvietė Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius. Dėl nežinomų priežasčių jie neatvyko. Tik 1671 m. augustijonų generolas tėvas Dominykas iš Milano davė sutikimą įkurti Vilniuje vienuolyną. Turiningą švietėjišką ir akademinę ordino veiklą nutraukė Napoleono žygiai.
III. Toli besudriekiantys spinduliai
1852 m. carinė valdžia uždarė bažnyčią, paversdama ją Šv. Andrejaus cerkve. Interjeras buvo pritaikytas stačiatikių liturgijai, tad patyrė rimtų nuostolių. Katalikams bažnyčia grįžo tik 1919 metais.
Kaskart uždarant bažnyčią, jos dalelės pasklisdavo po Vilnių. Taip nutiko ir ją paverčiant stačiatikių cerkve. Tuo metu iš bažnyčios į Vilniaus katedrą buvo išneštas Vytauto Didžiojo paveikslas, ten esantis ir dabar.
Vytautas Didysis – neeilinis žmogus LDK augustijonų gyvenime. Jo dėka XV a. pradžioje pirmieji augustijonai atvyko į Lietuvos Brastą ir įkūrė pirmąjį augustijonų vienuolyną.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Vytautas Didysis – neeilinis žmogus LDK augustijonų gyvenime. Jo dėka XV a. pradžioje pirmieji augustijonai atvyko į Lietuvos Brastą ir įkūrė pirmąjį augustijonų vienuolyną. Nežinomas Lietuvos dailininkas. Lietuvos dailės muziejaus fondas |
Į Katedrą iškeliavo ir bažnyčios vargonai.
Manoma, kad Šv. Jonų bažnyčioje atsidūrė didžiausia vertybė – altorinis Mergelės Ramintojos paveikslas. Tačiau yra spėjimų, jog paveikslas priglaustas Baltarusijoje.
Vladas Drėma knygoje „Vilniaus Šv. Jono bažnyčia“ teigia: „Paslaptingumu ir neaiškiu likimu mus labiausiai domina Marijos paguodos paveikslas. Visuose Šv. Jono bažnyčios inventoriuose jis minimas kaip centrinis altorinis šiltosios koplyčios paveikslas. Lenkų dailės istorikas A. Fridrichas plačiai aprašo šį paveikslą ir papildo graviūra. Jo aprašymas žymiai skiriasi nuo mūsų pateiktojo, kaip ir nuo Šv. Jono bažnyčioje atrasto pakaitalo“.
Nėra žinių, kur šiuo metu yra kiti altorių paveikslai.
IV. Atgimimas
Šiandien Bažnyčia ima rūpintis Vidaus reikalų ministerija, siekianti bendradarbiauti su Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija. Ar pavyks išniekintam ir subjaurotam pastatui grąžinti orumą?