 |
Grįžau per šventes namo. Panevėžyje tenka apsilankyti gana retai. Tačiau kiekvieną kartą grįžus viskas atrodo taip, kaip palikta. Tačiau šįkart grįžau į pasikeitusį miestą. Prieš pat šv. Kalėdas anapilin iškeliavo mūsų kaimynė iš antrojo aukšto. Buvo jai jau 91. Per kelis mėnesius tai jau antras mūsų laiptinės senosios gvardijos žmogus, baigęs savo žemiškuosius nuotykius.
Išeina ypatinga karta, kuri kūrė visą mano kiemo aurą. Jie iš tos kartos, kai kaimynai puikiai pažinojo vieni kitus, gyveno vieni kitų džiaugsmais ir rūpesčiais, dalinosi skaitomais laikraščiais (net dėl prenumeratos tardavosi, kad to paties neprenumeruotų), iškeptais gardėsiais (prieš Kūčias mano senelis pasirūpindavo, kad niekam kalėdaičių nepritrūktų ir net persikėlęs kitur duodavo man misiją su kalėdaičiais kaimynus artimiausius apeiti).
Mes vaikystėje kartais ta gvardija ir pasiskųsdavome vadindami juos kiemo policininkais. Žiūrėk, tik kokią išdaigą iškrėtei ir jau girdi, kad viskas bus raportuota mamai. Ir dar taip subtiliai per sąžinę užgrodavo: „Manėme, kad Donatėlis tai geras vaikas, o va, pasirodo...“
Nenusivalei kojų įėjęs į laiptinę ir, žiūrėk, jau gausi velnių, kad esi nevala ir nesirūpini tvarka. Ir kaip jos viską sužvalgydavo? Narvelio VSD, ne kitaip.
Tačiau tai smulkmenos. Jau vėliau visada buvo labai smagu grįžti ir sutikti ką nors iš tos senosios gvardijos, nes taip lengvai nepraleisdavo. Visad tekdavo papasakoti, kaip sekasi mokslai, ar neplanuoju pagaliau žmonos susirast, o gal į kunigėlius eisiu. Kartais pakomentuodavo gyvai ir tai, ką per radiją kur pašnekėjau ar ką prirašiau. Žodžiu, jų dėka jaučiausi įsišaknijęs savo kieme, o kiekvienam iš jų išėjus, tos šaknys pamažu nyksta.
Taip, dabar jas kurti turi jaunoji karta, kuri name po truputį keičia senuosius. Jaunoji karta dažnai šabloniškai apdainuojama kaip nauja viltis, kaip kažkokios geresnės ateities pažadas. Ne viskas taip paprasta. Ta senoji gvardija gal ir nebuvo labai aktyvi politiškai. Jie veikiau įprato tvarkytis nepaisydami politikos – pasidarykime patys kaip įmanoma geriau, nes nieko čia nesulauksi.
Galime ginčytis dėl tokių nuostatų, tačiau labai svarbu tai, jog ta karta tarpusavyje sukūrė tokius tvirtus saitus, kad drauge būtų galėję ištverti bet ką. Mūsų karta tuo tarpu bent iš pažiūros yra žymiai aktyvesnė viešojoje erdvėje, politikoje, nors dėl to dar irgi būtų galima pasiginčyti. Tačiau mano kartai jau trūksta tų tvirtų tarpasmeninių tinklų, kurie daugiabutį pavertė tikra bendruomene, o ne formaliai popieriuje registruota bendrija. Ana karta nekalbėjo apie dideles užmačias pakeisti Lietuvą, tačiau nuostabiai keitė savo aplinką. Taip jie smarkiai pakeitė ir Lietuvą.
Mūsų karta tuo tarpu dažniau kalba apie visokias idėjas Lietuvai, komentuoja, kas, ką ir kaip turėtų padaryti, tačiau, rodos, menkiau geba keisti savo artimiausią aplinką. Va tada ir susimąstau apie tuos išeinančiuosius – jie mums palieka didelę pamoką, kad veikti reikia pradėti čia ir dabar, nes Lietuvos keitimas visų pirma prasideda nuo savo aplinkos, savęs keitimo.
Ilsėkis ramybėje, Valerija. Žiauriai liūdna, kad kulniuodamas laiptine į ketvirtąjį aukštą jūsų nebesutiksiu. Bet visada prisiminsiu ir praeidamas pro jūsų buto duris mintyse jums papasakosiu apie tai, kaip gyvenu, ko išmokau ir ką labiausiai myliu.