Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“.
Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriant dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.
1 Jn 5, 5–13: Dvasia, vanduo ir kraujas
Ps 147, 12–13. 14–15. 19–20. P.: Šlovink, Jeruzale, Viešpatį. / Aleliuja.
Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD
Trumpoje Evangelijos pagal Morkų ištraukoje vėl sutinkame Joną Krikštytoją. Jis gyveno labai asketiškai ir skelbė žmonėms: „Po manęs ateina galingesnis už mane; aš nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio“ – taip sužinome apie Jėzų. Girdime, kad Jėzui išbridus iš vandens po krikšto prasivėrė dangus ir Dvasia tarsi balandis nusileido ant Jo, o iš dangaus nuskambėjo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus.“
Įstabi patirtis! Ir mes per Krikšto malonę esame Tėvo mylimieji, mumyse taip pat gyvena Dvasia. Kokia nepaprasta Krikšto dovana – tai mūsų amžinojo gyvenimo pradžia. Kuomet užaugame ir senstame, daugybė kitų dalykų, objektų gviešiasi mūsų dėmesio ir galime lengvai užmiršti šią nuostabią akimirką, kai tapome brangiu Dievui vaiku, kuriuo Jis rūpinasi ir kurio meilė bei globa niekuomet mūsų neapleidžia. Mūsų krikšto diena yra tikrai ne mažesnė šventė nei mūsų gimtadienis, nes, kaip girdime pirmajame skaitinyje iš Pirmojo Jono laiško: „Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą.“
Dėkokime Dievui už tą gyvenimo dovaną, už Jėzų, Mariją, Juozapą; už Šventosios Dvasios dovaną per mūsų krikštą, už Eucharistiją ir visas gėrybes bei malones, kurias Dievas, mus mylėdamas, kiekvieną dieną išlieja mums.
Bernardinai.lt