 |
| Poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis. |
Vytautas V. Landsbergis „Iš gyvenimo laumių“. Vilnius: „Dominicus Lituanus“, 2017 m.
Perskaitę knygą „Iš gyvenimo laumių“ jos autorių atspėtumėt iš karto. Gal net neatspėtumėt – jis būtų aiškus vos po pirmo sakinio: namai, ežeras, Anykščiai… Ar tai reiškia, kad žmogus užsistovėjo vietoje? Ne, nereiškia.
Vytautas V. Landsbergis savo naujausioje knygoje išlieka savimi. Jis nebando sekti paauglių gyvensenos ar literatūros madų, viršelio nepuošia rėksmingi reklamos užrašai, o viduje nėra nieko, ko būtų per daug. Jokio papildomo ir visiškai nereikalingo bagažo. Kaip mokytojas, kuris moko tyliai, ramiai, nedaugžodžiaudamas, bet kartu – pasakydamas daug daugiau, negu šaukiantis užvis garsiausiai.
V. V. Landsbergis savo naujausioje knygoje išlieka savimi. Lietuviška magija, magija Lietuvoje, magija čia ir dabar, magija be jokių pompastikų – tiesiai mums po nosimi. Mitologija gyvena ne šalia, o čia. Ar mitas, ar realybė – jokio skirtumo. Viskas yra čia. Dar atsiverkite ir kiek ankstesnes jo „Anupro kupras“.
V. V. L. savo naujausioje knygoje išlieka savimi. Tiksliau, knygos viršelyje, kuriame paslapties, magijos ir kažin kokio neįprasto laukimo yra ne ką mažiau, negu puslapiuose už viršelio.
V. V. savo naujausioje knygoje išlieka savimi. Jis ir toliau myli Anykščius, jam nereikia keliauti kažkur toli ar sugalvoti įmantrių išgalvotų pavadinimų. O kam? Viskas čia pat. Laumės čia pat. Šventos ir magiškos vietos – irgi.
V. savo naujausioje knygoje išlieka savimi. Jam puikiai pavyko persikūnyti ne tik šeštojoje savo poezijos knygoje, bet ir naujausioje. Tarp žmogaus ir laumės, tarp paauglio ir motinos, tarp laumiuko ir žmogžudžio.
Kai rašytojas sugeba išlikti ištikimas sau bet kokiomis aplinkybėmis – kad ir literatūrai po truputį popsiškėjant ar bandant prisivilioti skaitytoją jam pataikaujant – tokio rašytojo kūryba galima pasitikėti. Tokiu žmogumi – tuo labiau.
P. S. Galima pasitikėti ir šiuo tekstu bei aprašytą knygą atsiversti. Labai tinka prie arbatos ar prie kokio medžio, kai atšils.
Tomas Dirgėla