 |
| Edwin Andrade/Unsplash.com nuotr. |
Lietuvos Kolpingo draugija, katalikiška nevyriausybinė organizacija, kartu su Vokietijos ambasada lapkričio 30 d. surengė „Lietuvos religinių bendruomenių forumą už taiką ir pilietinę visuomenę“. Renginys tapo unikalia galimybe susitikti Lietuvoje veikiančioms religinėms bendruomenėms ir visiems, kurie jas palaiko.
Forumo metu buvo aptariama religinių bendruomenių pozicija besikeičiančiame geopolitiniame kontekste, diskutuojama apie tikinčiųjų požiūrį į valstybės ir religinių bendruomenių tarpusavio santykius bei pilietiškumą.
Lietuvos religinių bendruomenių forumo dalyvius pasveikinęs Vokietijos ambasados Vilniuje atstovas linkėjo intensyvių pokalbių, atvirų mainų ir forumu neapsiribosiančio dialogo. Pasak diplomato, forumas yra sektinas pavyzdys, kaip gvildenti tokias temas kaip pilietinės visuomenės stiprinimas ir bendradarbiavimas siekiant sumažinti tikslinės dezinformacijos ir spaudimo plitimą bei efektyvumą.
Kolpingo draugijos valdybos pirmininkas kun. Saulius Filipavičius, sakydamas įžanginę kalbą, pabrėžė, jog dialogas nėra vienas iš galimų kelių – dialogas yra vienintelis teisingas kelias. Kun. S. Filipavičius taip pat susirinkusiems priminė popiežiaus Pranciškaus žodžius, kad „Dievo vardas niekada negali pateisinti smurto. Šventa yra tik taika, o ne karas!“ Popiežius yra ne kartą pabrėžęs, kad skirtingos religinės tradicijos neturi tapti priešiškumo, polemikos ar atsiribojimo priežastimi. Todėl pontifikas ragina melstis ne vieni prieš kitus, kaip, deja, yra buvę istorijoje, bet vieni šalia kitų ir vieni už kitus – priminė ir palinkėjo Kun. S. Filipavičius.
Ne veltui Lietuvos religinių bendruomenių forumas pradėtas šiais žodžiais – jais Šventasis Tėvas Pranciškus dalijosi tarptautiniame tarpreliginiame susitikime, skirtame paminėti 30 metų nuo pirmosios pasaulio religijų lyderių bendros maldos, kuriai į Asyžių kadais pakvietė popiežiaus Jonas Paulius II. Anuomet, dabar jau šventuoju paskelbtas, Jonas Paulius II sakė, kad „kaip niekada istorijoje šiandien visiems tapo akivaizdus neatsiejamas ryšys tarp autentiško religingumo ir didžiojo taikos gėrio“. Tokia dialogo ir taikos siekio dvasia buvo pradėtas ir šiame tekste pristatomas forumas.
 |
| Helena Lopes/Unsplash.com nuotr. |
Pranešimą tema „Taikos samprata skirtingose religijose ir pastangos ją išlaikyti“ skaitė religijotyrininkė, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro docentė dr. Aušra Pažėraitė. Mokslininkė aptarė taikos, bendruomenės, visuomenės santarvės sampratas skirtingose religijose, pasitelkdama kultūrologinį pjūvį, kuris atskleidžia dialektinį santykį tarp taikos/socialinės santarvės ir prievartos/konflikto.
A. Pažėraitės teigimu, dialektinis santykis ryškėja pirmiausia iš šventųjų raštų, kuriuose šalia idėjų ir idealų, kviečiančių socialiniam jautrumui, atsiranda eilutės, kviečiančios nesitaikstyti, karui, priešpriešai. Kaip paaiškino prelegentė, galima prisiminti ir istorinius krikščionybės vardu vykdytos prievartos faktus (kryžiaus žygius, inkviziciją), ir šiuolaikines Islamo pasaulį krečiančias žydynes ir net budistus, įsivėlusius ar įveltus į smurto veiksmus. A. Pažėraitė savo pranešime aiškinosi šią dialektiką, siekiant atskleisti nevienareikšmišką taikos ir visuomenės/bendruomenės susitaikymo, santarvės prigimtį. Anot mokslininkės, ją ypač gerai atskleidžia žydų išminčių, rabinų naudojama machloket (konflikto „vardan dangaus“) samprata.
Lietuvos religinių bendruomenių forume pranešimą taip pat skaitė Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Milda Ališauskienė. Mokslininkės pranešimo tema: „Religijos ir politikos santykių įvairovė Rytų ir Vidurio Europos Valstybėse: beieškant gerųjų praktikų“. M. Ališauskienė apibendrino, kad sovietiniu laikotarpiu vykusi modernizacija palietė individualųjį religingumo lygmenį. Pasak jos, valstybės lygiu vykdyta sekuliarizacija veikė religijos dalyvavimą viešajame gyvenime ir apribojo kolektyvinę bei viešą religijos raišką. Tuo tarpu religijos atgimimas pokomunistiniu laikotarpiu reiškėsi religinio tikėjimo ir praktikų išaugimu, kurį vėliau keitė religinio individualizmo tendencijos. M. Ališauskienės teigimu, nors liberalios religijos laisvės nuostatos buvo įtvirtintos daugelyje pokomunistinių valstybių konstitucijų, tačiau praktikoje jos liesdavo tik individualią religijos laisvę, buvo ir lieka ribotai taikomos kolektyviai.
„Religijos politika pokomunistinėse visuomenėse dažniausiai priklauso nuo vyraujančios religinės daugumos ir jos santykių su tauta. Religijos santykiui su tauta įtaką turi religinės bendruomenės pozicija sovietinio režimo atžvilgiu“, – forume sakė profesorė dr. Milda Ališauskienė.
Forumas apibendrintas darbo grupėse. Katalikų, judėjų, stačiatikių, protestantų, evangelikų reformatų, anglikonų, vaišnavų ir bahajų religinių bendruomenių atstovai visi kartu įvardino juos siejančias vertybes ir įsipareigojo bendrai veikti ateityje: įsteigti oficialų organą bendrai veiklai koordinuoti; internetinėje erdvėje organizuoti „idėjų banką“, kuris padėtų skatinti bendravimą ir generuoti naujas idėjas; organizuoti bendrą renginį religinių bendruomenių atstovams, pavyzdžiui, piligriminį žygį; bendrai rengti religinių bendruomenių atstovų atvirų durų dienas; dalyvauti kitų bendruomenių renginiuose, svečiuotis draugiškose organizacijose; kartu užsiimti labdaringa veikla.