Autorius priklauso „Dešiniosios minties centrui“.
Prasidėjusi valstybių skolų krizė privertė ES institucijas galbėti pietines euro zonos valstybes, o gelbėjimo kainą pajautė visos ES gyventojai. Krizė ir jos sprendimo būdai išjudino diskusijas dėl ES politikos, o ypač tolesnės ES ateities. Atrodytų, tokie procesai turėtų prasidėti ir Lietuvoje, tačiau bent kol kas pokyčių viešojoje analitinėje erdvėje nėra.
Dar didesnį nerimą kelia mūsų politikų elgesys, kai ES sprendimai Lietuvoje sutinkami kaip vienareikšmis gėris, jų išsamiai neaptarus, o kartais net su jais nesusipažinus. Tai pasakytina ir apie naujausią ES integracijos kryptį – Bankų sąjungą.
Šis projektas pradėtas 2012 m. gruodžio mėnesį vykusio Europos vadovų tarybos susirinkimo metu, kai buvo sutarta, kad nuo 2014 m. kovo Europos centrinis bankas (ECB) pradės vykdyti centralizuotą euro zonos bankų priežiūrą, į kurią įeis „bankai, kurių turtas viršija 30 mlrd. eurų, arba lygus ne mažiau negu 20 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, bet ne mažesnis nei 5 milijardai eurų, ir tie, kurie gauna europinę paramą“.
Lietuva šiam sprendimui irgi pritarė, tačiau ar prieš tai atsakėme į klausimą, ką tokia glaudesnė integracija gali reikšti Lietuvai. Be abejo, griežtiesnė bankų kontrolė turėtų sumažinti bankų krizių pavojų, tačiau vis dar neaišku, kaip ES Bankų sąjunga atrodys. Todėl toks Lietuvos žingsnis, regis, yra pernelyg skubotas. Juk mes dar nesame euro zonos nariai, todėl norėtųsi atsakymo, kodėl nebuvo galima sulaukti, kol paaiškės galutiniai Bankų sąjungos kontūrai.
Kas ta Bankų sąjunga?
Numatytuose planuose ES Bankų sąjunga susidarys iš keturių pagrindinių elementų: bendros bankų priežiūros (dėl kurios jau sutarta gruodžio mėnesį), vienodų taisyklių, taikomų visiems bankams, už kurių priežiūrą bus atsakingas Europos centrinis bankas (ECB), bendro fondo, skirto žlungančių finansinių institucijų gelbėjimui, bei bendros indėlių garantijų sistemos. Kol kas sutarta tik dėl pirmojo ramsčio. Dėl kitų žadama derėtis šiais metais. Gali būti, kad svarbiausi susitikimai derėtis dėl kitų Bankų sąjungos elementų bus antroje šių metų pusėje Lietuvai pirmininkaujant ES.
Verta pabrėžti, kad jei ne ši ES ekonominė ir finansinė krizė, turbūt tokios integracijos bent jau kol kas būtume išvengę. Euro kūrimo procese jau buvo matomos šios valiutinės sąjungos ateities problemos, kurios kažkodėl taip ir liko neišspręstos iki šiol. Nors ir buvo sukurtas Europos centrinis bankas, turėjęs užtikrinti sėkmingą euro egzistavimą, jis buvo sukurtas su tramdomaisiais marškiniais. Ne paslaptis, kad seniausia centrinių bankų funkcija bei galimybė suvaldyti krizes yra finansinės institucijos, kaip paskutinio skolintojo, vaidmuo. Finansų sistemoje turi būti veikėjas, kuris atsakingas už finansų sistemos stabilumą ir jos priežiūrą. Todėl centriniams bankams ir buvo suteikta atsakomybė gelbėti sistemoje veikiančius bankus, kai kiti veikėjai to padaryti jau nebegali ir tam neturi pakankamai išteklių.
Pirmieji žingsniai Bankų sąjungos link (kuri teoriškai turėjo atsirasti kartu su euro gimimu) rodo, kad ECB funkcijos gali pasikeisti. Ši krizė parodė, jog norint, kad pinigų sąjunga veiktų, būtinas finansų sistemos reguliuotojas ir prižiūrėtojas su atitinkamomis galiomis. Šios krizės metu ECB veikia daugiau kaip probleminių valstybių obligacijų pirkėjas, tokiu būdu veikdamas kaip bet kuris kitas rinkos veikėjas. Neturėdamas paskutinio skolintojo funkcijos, ECB probleminiams bankams paskolas teikia per tų šalių vyriausybes, todėl ECB yra neįgalus kontroliuoti, kaip elgiamasi su skolintais pinigais, be to, neturi konkrečios informacijos apie tikslią padėtį probleminiuose bankuose.
Gruodžio mėnesį pasiektas Europos vadovų susitarimas dėl centralizuotos bankų priežiūros yra žingsnis, vedantis į pokyčius, kurie gali ECB paversti Euro zonos centriniu banku su visomis funkcijomis, kurias turi atskirų valstybių centriniai bankai. Kartu taip būtų kovojama su finansinio nacionalizmo reiškiniu, kuris daugiausia pasireiškė per šią krizę. Motininiai bankai per krizes verčiami persipumpuoti kuo daugiau kapitalo iš savo filialų kitose valstybėse, daugiausia iš probleminių, taip pat jie skatinami kuo mažiau skolinti užsieniui ir taip išlaikyti kapitalą vietos rinkoje.
Bankų sąjunga ne tik leistų ECB tapti visaverčiu centriniu banku, tačiau atneštų ir kitokios naudos. Ji pagelbėtų nesusiformuoti tokioms valstybių skolų problemoms, kokios jos yra dabar dėl didelės bankų ir valstybių tarpusavio priklausomybės. Atsiradus bankų sektoriaus problemoms, atskiros euro zonos valstybės nebeturėtų tiek skolintis bankų gelbėjimui, nes tai būtų jau kartu visos euro zonos problema. Viršnacionalinė priežiūros institucija (ECB) įgalintų priežiūrą po vienu stogu su vienodomis taisyklėmis.
Ką Bankų sąjunga reikštų Lietuvai?
Kol Lietuva nepriklauso euro zonai, mes, be abejo, negalime būti visateisiais Bankų sąjungos nariais. Tačiau šalys, neturinčios euro, galės savanoriškai prisijungti prie ECB priežiūros sistemos. Mums turbūt svarbiausia bus Švedijos pozicija, kadangi dauguma Lietuvoje veikiančių bankų yra švediško kapitalo. Bent kol kas Švedija nesirengia jungtis prie būsimos Bankų sąjungos. Tokia šalies pozicija kilo dėl to, kad Švedija, kaip ir Lietuva, neturi euro, todėl būsimoje Bankų sąjungoje tokioms šalims nenumatyta balsavimo teisė, o Švedijos mokesčių mokėtojų pinigai gali būti panaudojami gelbstint kitos šalies bankus be Švedijos sutikimo. Šiuo atveju ir Lietuvai reikėjo palaukti galutinių planų, kaip atrodys visa Bankų sąjunga, nes šiuo metu dar yra daug kas neaišku, ypač kalbant apie ne euro zonos šalis.
Kodėl Bankų sąjunga gali nebūti veiksminga?
Nors atrodytų bendras priežiūros mechanizmas yra geras žingsnis į priekį, vis dėlto to tikrai nepakanka, kad Bankų sąjunga egzistuotų. Rimtas integracijos procesas skatina daryti apgalvotus ir neskubius sprendimus, nes kitu atveju pasekmės gali būti nepronozuojamos. Kadangi Europos lyderiai sutarė tik dėl vieno iš keturių Bankų sąjungos elemento, reikia atsakyti, kuo yra svarbūs kiti likę.
Ypač svarbu atkreipti dėmesį į bendrą fondą, iš kurio bus gelbėjami bankai, ir bendrą indėlių garantijų sistemą. Kai kurie politikai mato Bankų sąjungą be šių komponentų, kas, anot daugelio analitikų, būtų nelogiška. Egzistuojant tik centralizuotai bankų priežiūrai ir esant tik nacionaliniams indėlių draudimo schemoms ir gelbėjimo fondams, dalis valstybių gali susidurti su nemokumo problema, jei didžiausi jų skolintojai susidurtų su finasiniais sunkumais, tokiu atveju bankų klientai prarastų savo indėlius, ir valstybė, neturėdama lėšų, būtų nepajėgi grąžinti prarastas klientų santaupas. Tai puikiai iliustruoja, kad, esant didelei vietos bankų ir valstybės priklausomybei vienas nuo kito, bendros euro zonos ar ES masto indėlių draudimo sistemos bei bendri bankų gelbėjimosi fondai leistų tiek bankų klientams, tiek patiems bankams ir valstybėms jaustis saugiau.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog jei centralizuota bankų priežiūra ir paskutinio skolintojo funkcija būtų ECB rankose, o kiti du minėti elementai išliktų prižiūrimi nacionalinių institucijų, tada ir bankų priežiūra netektų jokios prasmės, nes indėlininkai, kurie būtų suinteresuoti bankų priežiūra, reikalautų šią funkciją grąžinti į nacionalinį lygmenį. Jiems visada svarbu, kad priežiūra vyktų tuo pačiu lygiu, kaip ir indėlių draudimo sistema. Indėlininkų požiūriu, jei nėra bendros euro zonos indėlių sistemos, tai nereikia ir centralizuotos bankų priežiūros. Bendras gelbėjimosi fondas irgi yra neišvengiamas. Valstybės turi būti apsaugotos nuo galimos bankų krizės, nes be gelbėjimosi fondo situacija gali paaštrėti iki skolų krizės, kai skolų našta taps nebepakeliama. Tokio fondo vaidmenį gali atlikti Europos stabilumo mechanizmas, kuris buvo įkurtas siekiant užkirsti kelią skolų krizėms, ypač paaštrėjus situacijai Graikijoje.
Reikia nuolat prisiminti, kad Bankų sąjungos likimas priklauso ne tiek nuo ES institucijų, bet labiau nuo atskirų didžiųjų valstybių valios. Kaip matėme ir paskutiniame Europos vadovų susitikime, centralizuotas bankų priežiūros mechanizmo likimas bei jo apimtis buvo nuspręstas derybose tarp dviejų didžiųjų valstybių – Vokietijos ir Prancūzijos. Orginialiame pasiūlyme buvo numatyta, jog bankų priežiūra apims visus euro zonoje veikiančius bankus, tačiau, Vokietijai su tuo nesutikus, buvo priimtas kompromisinis sprendimas reguliuoti tik didžiausius euro zonos bankus. Toks scenarijus reiškia, kad mažieji bankai ir toliau liks nacionalinių centrinių bankų priežiūroje, todėl jiems nebus prieinama ir ECB pagalba ištikus sunkumams.
Dėl to ir valstybių skolų problema gali išlikti ir toliau, jei nebus įtraukti visi bankai. Be to, dabartiniame susitarime nėra nieko sakoma apie ECB galimą paskutinio skolintojo vaidmenį. Kaip jau minėta, tokia funkcija yra privaloma kiekvienam centriniam bankui, todėl jei ir toliau tokia funkcija nebus priskirta ECB, galimas dalykas, kad Bankų sąjunga nebus pakankamai efektyvi užtikrinti finansų sistemos stabilumą. Kadangi kol kas yra sutarta tik dėl vienintelio Bankų sąjungos elemento – bendros bankų priežiūros – labai sudėtinga matyti visus Bankų sąjungos kontūrus. Kiti Bankų sąjungos elementai yra tik Europos Komisijos planuose, o ar jie virs realybe ir kaip jie realybėje atrodys, – sunku prognozuoti.
Kaskart prasidėjus naujam integracijos etapui visada kyla diskusijos, kokia integracija naudinga vienai ar kitai valstybei. Dažniausiai tokios diskusijos vyksta visoje ES, išskyrus Lietuvą. Todėl reikia tikėtis, jog, artėjant Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungai, Lietuvos viešoji erdvė bus užpildyta konkrečiomis vizijomis, kokia Bankų sąjunga būtų naudinga Lietuvai, kokios šio projekto stipriosios ir silpnosios pusės.