 |
Aš, nors ir būdamas labai užimtas žmogus, vis dėlto mačiau šiek tiek transliacijų, susijusių su skandalu, kilusių dėl Rūtos Vanagaitės. Mačiau jos visuotinę kritiką, kilusią po jos pastabų apie Lietuvos laisvės kovotojo Adolfo Ramanausko-Vanago tariamus ryšius su KGB ir jo mirtį. Girdėjau, kad R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ buvo išimta iš pardavimo bei sunaikinta.
Aš matau, kad susijaudinimas jūsų šalyje nesiliauja ir kuo toliau, tuo labiau tampa problemiškas. Perskaičiau visą A. Ramanausko-Vanago knygą „Daugel krito sūnų“ ir pastebėjau, kad mažai kas apie šią knygą kalba. O joje galima perskaityti visą Lietuvos laisvės partizanų dramą ir tragediją. Iš karto noriu pasakyti, kad šioje knygoje (daugiau nei 430 puslapių) su viena išimtimi nėra antisemitinių teiginių. Joje iš viso žydai beveik neminimi. Neminimi taip pat ir naciai (praktiškai visiškai neminimi).
Knygoje labai aiškiai skaitome tai, kad A. Ramanauskas-Vanagas tikrai dirbo Lietuvos politinės nepriklausomybės atkūrimui. Jis stropiai viską organizavo taip, kad vėliau galėtų didžiuotis tvarkingumu, uolumu, teisingumu (kaip jis teisingumą suprato).
Didžiausią neapykantą A. Ramanauskas-Vanagas jautė lietuviams istrebiteliams (jis juos vadina tautos išgamomis). Šie istrebiteliai buvo jo pagrindinis taikinys, nors buvo nušauta ir nemažai rusų kilmės enkavedistų – tiesa, žymiai mažiau negu lietuvių. Aišku, kad A. Ramanauskas yra išprusęs ir ieško sau padėjėjų išsilavinusiųjų gretose. Vienas pagrindinių šios knygos herojų yra Kazimieraitis – anksti nužudytas antisovietinių partizanų vadas. Kazimieraitis yra aprašomas labai širdingai. A. Ramanauskas taip pat aiškiai sako, kad jo priešiškumas rusams iš esmės kyla iš to, jog jie likvidavo privatų ūkį ir masiškai trėmė lietuvius į tolimą ir šaltą Sibirą. Bet svarbiau negu trėmimai jam buvo nusikalstamas sovietų įvykdytas privačios nuosavybės atėmimas. Tai buvo pagrindinis jo neapykantos šaltinis.
A. Ramanauskas neslepia, kad daug (ne keli, bet daug) partizanų apiplėšinėjo lietuvių kaimiečius. Ir jis pasakoja, jog nemažai tokių partizanų jis pats (po karo lauko teismo) nuteisė myriop.
Bet pagrindinė jo knygos jėga ir tiesa sukaupta paskutiniuose puslapiuose, kur A. Ramanauskas-Vanagas aiškiai parodo, kad Vakarų pasaulis jį apgavo ir leido sovietams pasmaugti Lietuvos laisvės kovą. Jis šventai tikėjo, jog amerikiečiai puls sovietus 1946–1947 metais ir taip išlaisvins Lietuvą. 1955-aisiais, kada A. Ramanauskas-Vanagas rašė paskutinę trilogijos dalį, jam jau viskas buvo aišku. Pasikeitė ir jo tonas. Iš esmės jis suprato, kad buvo labai apsirikęs, savo nuoširdžiausiai tikėdamas žmonių padorumu – mat jis girdėjo Vakarų radijo transliacijas (kartu su Kazimieraičiu) ir tiesiog siurbė pažadus greitai ateiti ir išlaisvinti Lietuvą. Paskutiniai puslapiai yra nepakeliamai sunkūs skaityti, nors A. Ramanauskas-Vanagas ir lieka santūrus bei tvarkingas (niekad negėrė ir niekada nerūkė).
Žmonės, kurie neskaitė jo knygos, man atrodo nesupranta Lietuvos XX amžiaus tragedijos prigimties. Prieš būdamas apgautas Vakarų, A. Ramanauskas-Vanagas buvo apgautas ne ko kito, bet Antano Smetonos. Reikia pasiklausyti Smetonos kalbos Lietuvai „atgavus“ Vilnių (tiksliau sakant, gavus Vilnių iš Stalino rankų po Lenkijos išdraskymo). Ši kalba (https://www.youtube.com/watch?v=9Hu8zPSDa7E) yra kupina meilės Stalino Rusijai (reikia pasiklausyti, nes kitaip sunku patikėti). A. Smetona atėmė iš Lietuvos jos ankstesnį liberalizmą, uždraudęs visa, kas politiškai ir ideologiškai skiriasi nuo jo požiūrio. Jis visiškai nesuvokė, kad beveik pusė Lietuvos žmonių labai simpatizavo sovietinei santvarkai ir norėjo modernaus socializmo, kaip ir daug kitų žmonių, subrendusių per Stolypino laikus carinėje Rusijoje. A. Smetona nesuprato, kad būtent tas simpatizavimas rodė daugiau nepriklausomybės energijos negu jo paties nelemtos vyriausybės.
A. Smetona galėjo pabandyti išgelbėti Lietuvą (nors ir simboliškai), jeigu pats būtų vykęs į Maskvą derėtis su Stalinu, o ne pasiuntęs vargšą Juozą Urbšį. Kadangi 14 metų autoritarizmo Lietuvoje susaistė nepriklausomybę su A. Smetona, toks tyras žmogus kaip A. Ramanauskas-Vanagas negalėjo įsivaizduoti kitokios Lietuvos. Tai paveikė visą jo galvoseną. Jeigu Lietuva 1926 metais būtų likusi demokratinė, ji vis vien butu okupuota sovietų, nacių ir vėl sovietų, bet be Salomėjos Neries ir Petro Cvirkos važiavimo traukiniu į Maskvą. Išvarius nacius, A. Ramanauskas-Vanagas būtų galėjęs eiti į pogrindį turėdamas visiškai kitą tikslą – leisti nepriklausomą spaudą, o ne kariauti. Gal sovietai jį būtų vis tiek nukankinę, bet daugelis iš jo draugų būtų galėję išlikti ir sukurti pirmąją atgautos nepriklausomybės vyriausybę.
Tarp kitko, Vytautas Landsbergis padarė didžiulę klaidą, kai suformulavo Lietuvos valstybingumo atkūrimą kaip aktą, atkuriantį Lietuvos 1940 m. birželio 13 dienos statusą. Jis turėjo atkurti Lietuvos 1926 metų gruodžio 15 dienos statusą. Ir tada būtų buvę aišku, kad buvusioje Lenino aikštėje turėtų stovėti A. Stulginskio ir K. Griniaus biustai.
Ir viskas eitų be pykčio, ir žmonės nekovotų su R. Vanagaitės knygomis, ir visiems būtų geriau…
Zecharia Plavin yra muzikas, visuomenininkas