 |
Nekenčiu ideologinės lyrikos ir prie įsimintinų datų pritemptos „pakazūchos“, nors Sausio 13-oji man svarbi, net pati svarbiausia iš visų mūsų pergalių. Gal dėl to, kad labai gerai pats ją pamenu. Tad ilgai laužiau galvą, kaip pritempti muzikinę apžvalgą, savo šeštadieninį rašinį, ar to išvis reikia... Ir kuo stipriau timptelėdavau, tuo netikriau man tai atrodydavo. Tada redaktorius Donatas pasakė: „Nereikia, tiesiog rašyk apie muziką, Sausio 13-ajai temų turėsime užtektinai.“ Nusiraminęs supratau, kad galiu grįžti prie savo pirminio plano – pristatyti jums 10 geriausių praėjusių metų albumų. Mano labai neobjektyvia galva.
Jai atrodo, kad praėję metai nebuvo labai ypatingi, išskirtiniai muzikos požiūriu. Palyginti su 2016-ųjų derliumi, davusiu visą krūvą tiesiog istorinės reikšmės albumų, 2017-ieji – kuklūs ir net nuobodoki. Turiu pripažinti, dešimtys mano perverstų ir perklausytų užsienio spaudos „geriausiųjų“ sąrašų pasirodė išskirtinai nykūs. Gal kam išskirtinai nykus pasirodys ir manasis, bet jis bent jau kitoks. Ir aš bent jau ramus, kad visus 10 albumų išgyvenau savo kailiu, jie nuolat sukosi, tebesisuka mano grotuve.
Šįkart apsiribokime tik vadinamosios populiariosios muzikos scena. Nors terminas sąlyginis ir pernelyg dažnai vartojamas visiškai nesusimąstant apie epiteto „populiarioji“ absurdiškumą XXI amžiaus muzikos situacijos, jos pasiekiamumo ir sklaidos kontekste. Visai gali būti, kad dalies šios „populiariosios“ muzikos nebūsite girdėję. Visai gali būti, kad kiekvieną dieną ką nors labai „populiaraus“ pražiopsau ir aš. Tebūnie.
Kitą rašinį paskirsiu geriausiems praėjusių metų džiazo ir akademinės muzikos leidiniams. Kodėl toks atskyrimas? Šiaip jau jis nėra geras. Visa savo veikla, tai yra tauškalais ir rašliavomis apie muziką, siekiu suartinti dirbtinai atskiriamus neva elitinius ir populiariuosius arba madinguosius pasaulius, juoba kad ir jie patys seniai nebėra atsitvėrę sienomis vieni nuo kitų. Šį kartą taip tiesiog patogiau ir man, o galbūt ir jums – juk nesinori, kad visa ši muzika paskęstų vienoje ilgoje paklodėje.
 |
Tom Rogerson and Brian Eno
Finding Shore
„Three Trapped Tigers“ lyderis Tomas Rogersonas susitiko su Brianu Eno visiškai atsitiktinai šalia vyrų tualeto. Iš pradžių persimetė keliais juokeliais, lyg tarp kitko pasidalijo keliomis kūrybinėmis idėjomis ir... Ir štai jūsų dėmesiui – gruodžio mėnesį pasirodęs vienas gražiausių metų albumų. Jo kūrybinis procesas labai paslaptingas. Kalbama, kad abu kūrėjai eksperimentavo su klavišiniais instrumentais ir infraraudonaisiais spinduliais bei tuo, kaip šie spinduliai (o gal klavišiniai instrumentai?) lūžta.
Aš ničnieko nenusimanau apie tokius dalykus, kad ir kiek skaičiau, nesugebėjau suprasti, kaip tie spinduliai veikė muziką, bet kažkaip, matyt, paveikė. Ir visai gali būti, kad jie dabar veikia mane, besimėgaujantį visu garsu grojančiu „Finding Shore“. Šiaip jau tai labai Eno stiliui būdingas ambient stilistikos darbas, savotiškas žaidimas erdvėmis. Tačiau T. Rogersono laisvos improvizacijos pianinu jį priartina dar ir prie akademinės minimalistinės muzikos ir paverčia gerokai skaidresniu, šviesesniu nei pastarieji soliniai B. Eno darbai. Pasimėgaukite juo visu, ne smulkiomis dalimis, ir, pažadu, albumas jus įsiurbs į savo erdves.
 |
Karine Polwart With Pippa Murphy
A Pocket Of Wind Resistance
Dar vienas metų pabaigos albumas – škotų folk muzikos atlikėjos Karine Polwart ir kompozitorės Pippos Murphy bendras darbas „A Pocket Of Wind Resistance“. Vienas gražiausių folk muzikos grynuolių per daugelį metų. Visas albumas išties yra dainos iš spektaklio „Wind Resistance“, sukurto apie vieno XX amžiaus pradžios Vidurinio Lodiano (sritis Škotijos centrinėje dalyje) poeto likimą.
Iš esmės tai liūdnos vietinės reikšmės istorijos, tarytum laikraščių žinutės, o tai iš esmės ir vadintina keltų bardų muzika, jei apie tokį muzikinį-žurnalistinį žanrą galvosime iš istorinės perspektyvos. Temos – klajonės, vaiko gimimas, peizažo ir vietos arealo įtaka kūrybai. Tačiau tiesiog pasakiškos aranžuotės ir Karine balsas šias temas paverčia kažkuo neįtikimai, tiesiog kosmiškai universaliu, nepavaldžiu laikui. Tai pavyzdinis albumas, kaip tradicinė muzika gali skambėti paprastai, jaukiai ir šiltai be jokios „pakazūchos“, dirbtinio sureikšminimo ar patoso. Ko gero, taip, kaip ji kadaise skambėdavo paprasto po dienos darbų pavargusio žmogaus lūpose.
 |
Kettenkarussell
Insecurity Guard
Šią grupę ir šį albumą jau esu minėjęs. Kai pasakau, kad tai house muzikos albumas, ne vienas draugas, prašęs ką nors parekomenduoti, susiraukia it atsikandęs neprinokusios citrinos. Bet išklausęs paprastai sutinka, kad tikėjosi blogiau.
„Insecurity Guard“ priskirtinas prie minimalistinės, atmosferinės, kartais sakoma – lengvo klausymo (yra toks terminas easy listening), muzikos kategorijos, turint galvoje, kad ji dažnai naudojama fonui. Šis albumas praslydo labai menkai pastebėtas, jo neradau jokiuose geriausiųjų sąrašuose, ir apskritai informacijos apie „Kettenkarussell“ nėra jau tiek daug. Aišku tik, kad tai vokiečių duetas (Leafaras Legovas ir žmogus slapyvardžiu Herr Koreander), kuriantis ir leidžiantis panašius albumus visiškai nesivargindamas jų „prominti“.
Su dueto veikla siejama nedidukė Veimare įsikūrusi leidybos kompanija (label) „Giegling“, publikuojanti menkai žinomus ambient, house, dubstep stiliaus vardus ir retkarčiais džiazą. Jų politika – kas mėgsta tokią muziką, patys susiras! Aš labai džiaugiuosi, kad susiradau. Nes „Insecurity Guard“ yra oazė išties gana blankioje, vienodoje minimal house dykumoje. Ataidi čia kažkas lyg ir iš Nicolaso Jaaro ar „Boards of Canada“, o tai jau savaime yra kokybiškos elektroninės muzikos ženklai.
 |
Charlotte Gainsbourg
Rest
Mane bene labiausiai nustebinęs albumas. Gal dėl to, kad visiškai nieko nesitikėjau iš šios madingos prancūzų aktorės ir dainininkės. Pastarasis jos paklausomas darbas buvo 2009 metų albumas IRM. Ir šiaip, na ne visai mano tai muzika. Tačiau jau po pirmų akordų pakėliau antakius. Po priedainio pasigarsinau ir atsilošiau. Po trečio kūrinio susiėmiau už galvos negalėdamas patikėti, kokios kokybės muziką girdžiu. Pabrėžiu žodį „kokybės“.
Mane sužavėjo ne tik harmonijos, tobulos aranžuotės, orkestro instrumentuotės, bet ir pats skambesys. Prisiminiau, kad kažką panašiai kokybiškai pagaminto girdėjau, ko gero, tik epiniame, tiesiog istoriniame „Daft Punk“ albume „Random Access Memories“. Ir išties – „Daft Punk“! Nagi kažkas čia yra...
Tučtuojau ėmiau ieškoti, kas gi Charlottei sukūrė šį albumą. Kai akys atsimušė į pavardes, vos nenugriuvau nuo kėdės: nagi aišku, Guy-Manuelis de Homem-Christo (niekas nežino, ar tai tikras vardas), kuris yra pusė „Daft Punk“ dueto, su duetu, taip pat „Beasty Boys“ dirbantis elektroninės muzikos kūrėjas SebastiAn. Man jau to būtų užtekę. Bet ne, gitara, klavišais ir net kai kur mušamaisiais albume groja Paulas McCartney, orkestrą aranžavo Owenas Pallettas. Ir dar lyg to būtų maža – visa postprodukcija užsiėmė Brianas Burtonas, geriau žinomas „Danger Mouse“ slapyvardžiu. Nuoširdžiai pasakysiu: man labai pavydu. Tai aukščiausias kokybės standartas iš amato pusės ir stačiai puikios, labai asmeniškos Ch. Gainsbourg dainos apie mirtį. Jos sesers, jos legendinio tėvo Serge'o, kurio šešėlis ją visada persekioja muzikos erdvėje. Geriausias dainininkės albumas, be menkiausios abejonės. Ir tikrai vienas metų geriausių.
 |
Juana Molina
Halo
Gegužės mėnesį rašiau, kad „Halo“ mano ausims, protui, visoms juslėms yra gana aiškus pretendentas į metų geriausiuosius. Tai septintas argentiniečių dainininkės, dainų autorės, aktorės viešas pareiškimas. Pacituosiu save: „Tiesiog yra visi kiti albumai, jie egzistuoja kažkur savo pasaulyje, o šis yra iš visai kitos, paralelinės, erdvės. Nieko panašaus šiemet man dar neteko girdėti, sakau tai labai atsakingai.
Imkite šį albumą (kad ir „Spotify“ platformoje) ir perklausykite VISĄ, be pertrūkių. Pažadu, jų ir nesinorės daryti. Tai albumas, kuris pagrobia it ateiviai iš Holivudo sci-fi. Net nežinau, negaliu galvoje surinkti tų kelių raktinių žodžių, kurie galėtų praskleisti bent kraštelį šios paslaptingos muzikos skraistės. Įsivaizduokite indėnišką ritualą, kurį elektroniniais instrumentais, sintezatoriais ir mušamaisiais atlieka argentiniečiai šamanai, prisiklausę minimalistinio atmosferinio krautrock. Grodami jie šoka, bet taip, kad jų kojos vos liečia jauną žolę.
Įsivaizduojate subtilumą? Ne? Na, kitų žodžių aš nerandu. Skambu, patosiška, perdėm sureikšminta? Galbūt, bet ir dabar neatsisakau šių epitetų, palyginimų. Vienas labiausiai klausytų metų albumų, kurio tiesiog neturiu su kuo palyginti.
 |
The War on Drugs
A Deeper Understanding
Mano artimi draugai, su kuriais kalbamės apie muziką, žino, kad „The War on Drugs“ yra viena mano mėgstamiausių grupių. Jų albumą „Lost in a Dream“ laikau nežemiškų jėgų sukurtu šedevru, vienu geriausių XXI amžiaus roko muzikos albumų apskritai. Tad jie tikrai nenustebs pamatę šiame sąraše „A Deeper Understanding“. Nors pastarąjį Adamo Granducielio (o jis ir yra „The War on Drugs“) leidinį prisijaukinau ne iš karto.
Iš pradžių jis man pasirodė lyg rinkinys to, kas nepateko į „Lost in a Dream“. Gerai, bet jau kaip ir tikėčiausi ko nors nauja? Tačiau įsiklausęs supratau, kad Adamas teisus, o aš klystu, Adamas protingas, o aš kvailas. Tai tiesiog monolitinio vientisumo ir sumanymo albumas. A. Graducielis savo bute pabandė sukurti tai, kas neįmanoma – tyrinėdamas savo sąmonę, emocijas, išgyvenimus jis sugalvojo pabandyti sukonstruoti autorinį albumą be lašelio ego. Grandiozinis, ko gero, neįgyvendinamas Sizifo uždavinys.
Tačiau atvirai jums sakau, „A Deeper Understanding“ yra kažkoks stebuklas. Didelės, tiesiog grandiozinės grupės skambesys, kurį tarp keturių sienų sukuria vienas pavargęs 38 metų žmogelis! Žmogelis, visiškai nesiekiantis šlovės. O taip, visas šis albumas, kurio fanais prisipažįsta esantys daugybė pramogų pasaulio (ne tik muzikos) žvaigždžių, albumas, kurio kūriniai skamba brangiuose Holivudo filmuose ir kompiuteriniuose žaidimuose yra nuo A iki Z gimęs viename Niujorko bute, vieno žmogaus valios ir talento pastangomis. Aš negaliu tuo nesižavėti.
 |
Thundercat
Drunk
Ko gero, vienas labiausiai įsiminusių praėjusių metų darbų. Kai kas prašo: „Na, pasakyk, kas geriausio išėjo septynioliktaisiais“, paprastai iškart paminiu Thundercat. Išskirtinis, savitas albumas, ženklinantis pastaraisiais metais ypač ryškias džiazo ir alternatyviosios hip-hop muzikos scenų suartėjimo tendencijas Amerikoje. Thundercat sceninį slapyvardį esu ne kartą minėjęs, rašydamas apie vieną išradingiausių Kalifornijos eksperimentinio hip-hop scenos kūrėjų Flying Lotus.
Tačiau bosistas Stephenas Bruneris-Thundercat nėra šiaip sesijinis muzikantas. Ir tokie džiazo grandai kaip Stanley Clarke'as, ir reperis Kendrickas Lamaras (beje, daugelio nuomone, pernai išleidęs fantastišką albumą DAMN, kuris manęs iki galo neįtikino, bent jau ankstesnių šedevrų kontekste) žino: jei savo įraše nori ne tik sodraus virtuoziško boso, bet ir muzikos vizionieriaus prisilietimo, skambink Thundercatui!
Tai trečias solinis S. Brunerio albumas, kuriame meistriškai pinamas r‘n‘b, „Parliament“ stiliaus funk (vadinamas p-funk) su virtuoziškais džiaziniais solo, elektronika ir dar vienu dedamuoju, kurio nusakyti negaliu, tačiau jis primena Franką Zappą. Iš esmės „Drunk“ – albumas, netelpantis į jokius rėmus (dėl savo pavadinimo gal ir nereklamuotinas lietuviškos kovos su alkoholiu, pabrėžiu su alkoholiu, o ne girtavimu akivaizdoje), net tokiuose epitetuose kaip „šiuolaikinis“ ar „senamadiškas“, jis tiesiog visoks.
 |
Jane Weaver
Modern Kosmology
Žinoma, neatsimenate, aš ir pats pamiršau. Bet, pasirodo, nors beveik pusmetį tylėjau, Jane Weaver taip pat pernai suspėjau aprašyti ir išgirti (aš nesu muzikos kritikas, aš esu muzikos gyrėjas!). Anokia žvaigždė Europoje, bet štai Jungtinėje Karalystėje (paklauskite bet kurio anglo – tai jokia Europa!) dainininkė, gitaristė, dainų autorė Jane Weaver yra jei ne labai populiari, tai bent jau puikiai pažįstama tiems, kurie seka muzikos vyksmą.
Jos dainų ištraukas naudojo „Coldplay“, jos atvaizdą ant viršelio užsidėjo „Badly Drawn Boy“, Jane yra rašiusi dainas įvairiausiems atlikėjams. Tačiau pati ji visada paslaptingai išlieka toliau nuo didžiojo spaudos dėmesio, nuošaliau populiariosios muzikos įvykių centro. Kodėl? Galbūt atsakymas yra septintas per dešimtmetį Jane albumas „Modern Kosmology“. Tokia muzika, toks priėjimas prie muzikos įmanomas tik esant nuošaliau ir leidžiant sau visiškai laisvai žaisti muzikiniais stereotipais, įvaizdžiais, formomis, stiliais.
Tai moderni pusiau elektroninė psichodelika, šiuolaikinis krautrock aidas su dream-pop, freak-folk priemaišomis, vietomis skambantis taip keistai ir žavingai senamadiškai, kad koks paauglys hipsteris pasakytų: „Mūsų laikų garsas!“ Ne jūsų, bičiuli. Jūsų laikai savo garso, deja, jau nebeturi. Bet neverta nusiminti, retrofuturistė Jane Weaver nuskraidins tave ten, kur viską pamirši.
 |
Slowdive
Slowdive
Ilgai galvojau, įtraukti šį mano jau aprašytą albumą į metų geriausius ar ne. Viena vertus, klausytas ir nuklausytas, kita vertus, ar jis patektų į užpraėjusių metų bent jau trisdešimtuką? Daviau jam dar vieną šansą. Užsidėjau. Užsimerkiau. Po dešimties sekundžių supratau, kad neišjungsiu, kad nenoriu nieko daugiau pasaulyje, tik pasilikti su šia muzika čia ir dabar.
„Slowdive“, aišku, žino, kaip sukurti atmosferinę, kosminio ilgesio nuotaiką, kuri tiesiog negali neveikti jautrios sielos. „Dreampop“, kaip pavadintų kritikas, apskritai yra savotiškas gudravimas begaliniais aidais ir labai primityviomis, nuolat pasikartojančiomis, nuspėjamomis, bet veikiančiomis harmonijomis. Tai pirmasis grupės darbas po 22 metų tylos. Po jo ši nuostabi Berkšyro grafystės Redingo miesto grupė išsiskirstė kas sau. Dabar susiėję vėl jie sukūrė tai, kas retam pavyksta: vientisą, sapnišką, melodingą, gražų ir giliai į mišką senutę sąmonę karučiu išvežantį albumą.
 |
LCD Soundsystem
American Dream
Viena iš grupių, parodanti mums nemirtingą ir neišmatuojamą „Talking Heads“ įtaką šiuolaikinei muzikai, yra „LCD Soundsystem“. Vietomis net gali suklysti, ar tik ne kokį „Talking Heads“ albumą klausai. Įsijunkite kad ir antrą albumo „American Dream“ kūrinį „Other Voices“. Beje, ir paties grupės lyderio Jameso Murphy vaidmuo kolektyve prilygintinas Davido Byrne'o vaidmeniui „Kalbančiose galvose“ – abu aiškūs lyderiai, aiškūs kūrybiniai varikliai, tačiau abiem reikalinga grupė ir tam tikros aplinkybės šedevrams rastis.
Nuo 2002 metų kurianti „LCD Soundsystem“ sugėrė daug įtakų ir visas jas panaudojo labai išmaniai, nesislėpdama už jų, bet aiškiai parodydama, kokioje muzikinėje paradigmoje egzistuoja, kuria žaisdama su šiomis įtakomis. Pastarasis albumas primena apie daug kadaise ypač įtakingų vardų – nuo „Suicide“ iki Davido Bowie. Kai kas „American Dream“ vadina net atsisveikinimo albumu su mus beveik lygiai prieš dvejus metus palikusiu (palikusiu?) Bowie.
Reikalas tas, kad J. Murphy buvo neblogas Bowie bičiulis, ir pastarasis taip žavėjosi „LCD Soundsystem“ skambesiu, kad net kreipėsi į J. Murphy, kad šis prodiusuotų „Blackstar“. J. Murphy atsisakė ir apsiribojo keliomis perkusinėmis partijomis, kurias įgrojo Tony Visconti studijoje. Vėliau, regis, gailėjosi praradęs progą paskutinį kartą padirbėti su viena iškiliausių visų laikų muzikos pasaulio asmenybių. „Amerikietiška svajonė“ tikrai nėra vien apie tai – tai greičiau nuojautos, paskirų eilučių siunčiami signalai galingame, savitame vienos geriausių electro-punk grupių albume.