„Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ – taip pavadintas pirmą kartą Katalikų Bažnyčios istorijoje vyksiantis susitikimas, vyskupų sinodas. Ta proga buvo parengtas įvadinis dokumentas, kurį toliau publikuojame ir Bernardinai.lt puslapiuose. Pirmoje dalyje apžvelgiama socialinė ir kultūrinė aplinka, kurioje auga bei priima sprendimus šių dienų jaunimas. Antrosios dalies skyriuose aptariami pašaukimo įžvelgimo ir palydėjimo tarpsniai.
Jūsų dėmesiui – pirmieji trečiosios dalies skyriai, pateikiantys jaunimo sielovados gaires.
Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.
III. PASTORACIJA
Ką reiškia Bažnyčiai padėti jaunuoliams priimti kvietimą į Evangelijos džiaugsmą, ypač laikais, paženklintais netikrumo, laikinumo, nesaugumo?
Šio skyriaus tikslas – išryškinti, ką reiškia rimtai traktuoti pastoracijos ir pašaukimo įžvelgimo iššūkį atsižvelgiant į subjektus, vietas ir turimas priemones. Šiuo atžvilgiu, neišleisdami iš akių skirtumų, pripažįstame abipusį jaunimo pastoracijos ir pašaukimų pastoracijos ryšį. Pateikiame ne išsamią panoramą, bet tik gaires, papildytinas remiantis kiekvienos vietinės Bažnyčios patirtimi.
1. Keliauti išvien su jaunuoliais
Norint jaunuolius lydėti, būtina atsisakyti iš anksto parengtų schemų ir susitikti su jais ten, kur jie yra, prisitaikyti prie jų laiko bei ritmo; tai taip pat reiškia atsižvelgti į jų sunkumus suvokti tikrovę, kurioje gyvena, ir priimtąjį skelbimą paversti veiksmais ir žodžiais, kasdienėmis pastangomis konstruoti savo istoriją ir daugiau ar mažiau sąmoningai ieškoti savo gyvenimo prasmės.
Kiekvieną sekmadienį krikščionys atmena mirusį ir prisikėlusį Jėzų susitikdami su juo per Eucharistijos šventimą. Daug pakrikštytų vaikų įtraukiami į Bažnyčios tikėjimą ir žengia įkrikščioninimo keliu. Tačiau tai dar neprilygsta brandžiam apsisprendimui tikėjimo gyvenimo naudai. Norint to pasiekti būtina kelionė, kartais vedanti netikėtais ir nuo įprastinių bažnytinės bendruomenės vietų tolimais keliais. Todėl, kaip priminė popiežius Pranciškus, „pašaukimų pastoracija reiškia mokyti Jėzaus stiliaus – Jėzaus, kuris ateina į kasdienį gyvenimą, neskubėdamas sustoja ir, gailestingai žvelgdamas į brolius, veda juos į susitikimą su Dievu Tėvu“ (Kreipimasis į pašaukimų pastoracijos tarptautinės konferencijos dalyvius, 2016 10 21).
Keliaujant drauge su jaunuoliais kuriama visa krikščionių bendruomenė.
Keliaujant drauge su jaunuoliais kuriama visa krikščionių bendruomenė. Kaip tik dėl to, kad kreipiamasi į jaunuolių laisvę, brangintinas kiekvienos bendruomenės kūrybiškumas teikiant pasiūlymus, gebančius atsižvelgti į kiekvieno savitumą ir prisidėti prie jo vystymosi.
Dažnai prireiks mokytis suteikti realios erdvės naujovėms nepasiduodant pagundai viską įsprausti į iš anksto nustatytas schemas: pašaukimų sėkla neduos vaisių, jei liksime tiesiog užsisklendę „patogiame pastoraciniame kriterijuje taip visada daryta“, nesiryšime „drąsiai ir kūrybiškai iš naujo apmąstyti savo atitinkamos bendruomenės tikslų, struktūrų, evangelizacijos stiliaus ir metodų“ (Evangelii gaudium, 33).
Struktūruoti šį pastoracinį stilių mums padeda trys žodžiai, Evangelijose žymintys Jėzaus susitikimo su savo meto žmonėmis būdą, – išeiti, regėti, pašaukti.
Išeiti
Pašaukimų pastoracija šiuo aspektu reiškia priimti popiežiaus Pranciškaus kvietimą išeiti, pirmiausia iš sustingimo, darančio Evangelijos džiaugsmo skelbimą mažiau įtikimą, iš schemų, į kurias žmonės jaučiasi įsprausti, ir iš buvimo Bažnyčia būdo, dėl kurio ji kartais atrodo anachronistiška. Išeiti taip pat yra vidinės laisvės nuo įprastinių reikalų bei rūpesčių, leidžiant jaunuoliams būti pagrindiniams veikėjams, ženklas. Krikščionių bendruomenė jiems atrodys juo patrauklesnė, juo jie labiau patirs, kad jų konkretus bei savitas indėlis yra priimamas.
Regėti
Norint išeiti į jaunimo pasaulį, reikia nusiteikimo leisti laiką su jais, klausytis jų istorijų, džiaugsmų ir vilčių, liūdesio ir baimių ir visa tuo dalytis: štai šitaip įkultū- rintina Evangelija ir evangelizuotina kiekviena kultūra, įskaitant jaunimo. Evangelijose pasakojant apie Jėzaus susitikimus su jo meto vyrais ir moterimis, kaip tik ir išryškinamas jo gebėjimas su jais pabūti ir susižavė- jimas, išgyvenamas to, kuris sutinka jo žvilgsnį. Toks žvilgsnis būdingas kiekvienam ganytojui, pajėgiančiam neįkyriai ir neišgąsdinant įžvelgti širdies gelmes. Tai – tikras įžvelgimo žvilgsnis, kuriuo nesiekiama už- valdyti kito sąžinės ar, remiantis savomis schemomis, iš anksto nustatyti Dievo malonės kelio.
Pašaukti
Evangelijų pasakojimuose Jėzaus meilus žvilgsnis virsta žodžiu – pašaukimu į naujybę, kurią reikia priimti, ištirti ir statydinti. Pašaukti pirmiausia reiškia sužadinti troškimą, išvesti žmogų iš to, kas jį blokuoja, arba iš patogumų, kuriuose jis būna atsipalaidavęs. Pašaukti reiškia kelti klausimus, į kuriuos nėra gatavų atsakymų. Būtent tai, o ne reikalavimas laikytis normų skatina žmones leistis į kelią ir sutikti Evangelijos džiaugsmą.
2. Subjektai
Visi jaunuoliai be išimties Pastoracijai jaunuoliai yra subjektai, o ne objektas. Visuomenėje į juos dažnai žiūrima kaip į nenaudingus ar nepatogius: Bažnyčiai nevalia atkartoti tos nuostatos, nes visi jaunuoliai be išimties turi teisę būti lydimi.
Kiekviena bendruomenė, be to, pašaukta dėmesį pirmiausia skirti neturtingiems, marginalizuotiems ir atskirtyje esantiems jaunuoliams ir padaryti juos pagrindiniais veikėjais. Būti artimiems jaunuoliams, gyvenantiems didelio skurdo ir nepritekliaus, smurto ir karo, ligos, neįgalumo ir kančios sąlygomis, yra ypatinga Dvasios dovana, leidžianti suspindėti „išėjusios“ Bažnyčios stiliui.
Pati Bažnyčia pašaukta mokytis iš jaunuolių: daug šventų jaunuolių patys šviesiai liudija visiems ir yra įkvėpimo šaltinis.
Atsakinga bendruomenė
Visa krikščionių bendruomenė turi jaustis esanti atsakinga už užduotį auklėti jaunąsias kartas, ir turime pripažinti, jog to imasi daug krikščionių, pradedant tais, kurie darbuojasi bažnytiniame gyvenime. Pagirtinos ir pastangos tų, kurie Evangelijos Gerąją Naujieną ir džiaugsmą liudija kasdienio gyvenimo aplinkoje. Galop brangintinos galimybės jaunuoliams įsitraukti į diecezinės ir parapinės bendruomenės struktūras, pradedant nuo pastoracinių tarybų, kviečiant juos prisidėti savo kūrybišku indėliu bei priimant jų idėjas, kurios kartais atrodo provokuojančios.
Visur pasaulyje yra parapijų, vienuolių kongregacijų, asociacijų, sąjūdžių ir bažnytinių įstaigų, gebančių suplanuoti ir pasiūlyti jaunuoliams tikrai reikšmingos augimo bei įžvelgimo patirties. Planuojant kartais paliekama erdvė improvizacijai ir nekompetencijai: nuo tokio pavojaus apsisaugotina vis rimčiau žvelgiant į užduotį, kaip reikėtų deramai, nuosekliai ir veiksmingai apgalvoti, konkretizuoti, koordinuoti ir įgyvendinti jaunimo pastoraciją.
Taip pat kyla ugdytojų ypatingo ir nuolatinio rengimo poreikis.
Asmenys, į kuriuos orientuojamasi
Kiekvieno žmogaus brendimo ir pašaukimo įžvelgimo kelyje esminis vaidmuo tenka pasitikėjimo vertiems suaugusiesiems, su kuriais užmezgami teigiami santykiai. Čia praverstų autoritetingi tikintieji, išsiskiriantys aiškia žmogiškąja tapatybe, tvirta priklausomybe Bažnyčiai, regimomis dvasinėmis savybėmis, didele pedagogine aistra ir giliu gebėjimu įžvelgti.
Tačiau kartais nepasirengę ir nebrandūs suaugusieji linksta elgtis savininkiškai ir manipuliatyviai, kurdami neigiamą priklausomybę, keldami didelių nepatogumų ir teikdami tikrą antiliudijimą. Visa tai gali priartėti iki piktnaudžiavimo ribos.
Kad būtų patikimų žmonių, pirmiausia būtina juos išugdyti ir palaikyti, suteikiant jiems daugiau pedagoginės kompetencijos. Tai pirmiausia galioja tiems, kuriems patikėta užduotis lydėti pašaukimų į įšventinamąją tarnybą bei pašvęstąjį gyvenimą įžvelgimo kelyje.
Tėvai ir šeima: kiekvienoje krikščionių bendruomenėje pripažįstamas nepamainomas auklėjamasis tėvų ir kitų šeimos narių vaidmuo. Šeimoje pirmiausia tėvai meile, siejančia juos su jų vaikais, kasdien išreiškia Dievo rūpinimąsi kiekvienu žmogumi. Šiuo atžvilgiu vertingos gairės, popiežiaus Pranciškaus pateiktos viename Amoris laetitia skyriuje (plg. 259–290).
Ganytojai: susitikimas su kunigais, gebančiais iš tiesų įsitraukti į jaunimo pasaulį skiriant tam laiko bei pastangų, taip pat dosnus pašvęstųjų moterų bei vyrų liudijimas esmingai prisideda prie naujų kartų augimo. Popiežius Pranciškus primena: „Pirmiausia kreipiuosi į Bažnyčios ganytojus, vyskupus ir kunigus: jums tenka pagrindinė atsakomybė už krikščioniškuosius bei kunigiškuosius pašaukimus ir tos užduoties negalite perleisti biurokratinei tarnybai. Jūs irgi išgyvenote susitikimą, pakeitusį jūsų gyvenimą, kai kitas kunigas – klebonas, nuodėmklausys, dvasinis vadovas – leido jums patirti Dievo meilės grožį. Lygiai taip pat ir jūs, išeidami, įsiklausydami į jaunuolius – tam reikia kantrybės! – galite padėti atpažinti jų širdies judesius ir kreipti jų žingsnius“ (Kreipimasis į pašaukimų pastoracijos tarptautinės konferencijos dalyvius, 2016 10 21).
Mokytojai ir kiti auklėtojai: daug mokytojų katalikų įsitraukę į liudijimą visokio rango bei pobūdžio universitetuose ir mokyklose; darbuojasi kompetentingai ir su užsidegimu; politikoje daug tikinčiųjų mėgina būtina teisingesnės visuomenės raugu; civilinės savanorystės srityje daug kas deda pastangas dėl bendrojo gėrio ir aplinkos apsaugos; daugelis pakiliai ir dosniai įsitraukę į laisvalaikio bei sporto sritį.
Visi jie liudija gautus ir sąžiningai veikliai įgyvendinamus žmogiškuosius bei krikščioniškuosius pašaukimus, žadindami tų, kurie juos mato, troškimą elgtis lygiai taip pat – dosniai atsiliepti į savo pašaukimą yra pirmutinis pašaukimų pastoracijos būdas.
Laukite tęsinio.