Kai užmezgame artimą santykį su Dievu ir mėginame kitiems padėti patirti tą patį, lengva maldingumą klaidingai palaikyti tikru atliepu, kurio iš mūsų nori Dievas. Tai matome daugelyje Šventojo Rašto vietų. Pvz., Evangelijoje pagal Luką po stebuklingai gausios žūklės Petras puola prieš Jėzų ant kelių, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš esu nusidėjėlis!“ Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai tinkamas atliepas, nuostabiai pamaldus savo menkumo ir nevertumo pripažinimas Dievo gerumo apstybės akivaizdoje. Tačiau Jėzus Petro atliepą pavadina kitaip ir kviečia jį kam kitam. Kam gi?
Petro atsakymas rodo nuoširdų pamaldumą, tačiau jis yra „baimingai klaidingas“. Patyręs Dievo artumą, Petras ima drebėti ir parkrinta žemėn, apkabindamas Jėzui kojas. Jis nepriima pilnatvės, tarsi nuo jos atsitraukia. Vargu ar tokio atliepo laukia Jėzus. Jis ragina Petrą nebijoti. Užuot baiminęsis, pasinaudodamas savo patirtimi, Petras turėtų padėti ir kitiems patirti tą patį. Pagautas Jėzaus, jis turi „gaudyti“ kitus. Jėzus kviečia Petrą įveikti baimę ir panirti į gilesnius artumo ir Dievo apstumo vandenis.
Tokį pat atvejį matome ir Pirmoje Samuelio knygoje (žr. Sam 21,1–6). Vieną rytą, išalkęs ir neturintis maisto, karalius Dovydas atvyksta į šventyklą. Jis prašo kunigą penkių kepaliukų duonos. Kunigas atsako neturįs įprastos duonos, o tik pašventintos, kurią galima valgyti tik po tinkamo pasninko ir atlikus tam tikras apeigas. Nepaisant to, Dovydas, žinodamas, kad iš jo kaip karaliaus-dievo žemėje, tikimasi, jog jis veiks sumaniai ir nesibaimindamas, prašo tos duonos ir ją valgo, ką kitomis aplinkybėmis pats draustų daryti.
Kokia ši istorija svarbi, parodo Jėzaus atsakymas ginče su Rašto aiškintojais: jis sako, kad Dovydas pasielgė teisingai. Tiems, kurie piktinosi, kad jo mokiniams stinga Dievo baimės, Jėzus patvirtina, kad Dovydo poelgis buvo teisingas. Dovydas pripažino Dievo artumą ir drąsiai į jį atsiliepė elgdamasis sumaniai ir taip parodydamas, jog baimė įveikiama. Jėzus teigia, kad „šeštadienis padarytas žmogui, o ne žmogus šeštadieniui“. Šią aksiomą galima perteikti ir taip: Dievas nėra įstatymas, kuriam reikėtų aklai paklusti. Santykio iš mūsų laukiantis Dievas yra mylintis, kūrybingas Buvimas, kuris mus kviečia į artumą ir suteikia paskatą mums būti kūrybingesniems.
Prieš keletą metų jauna motina man pasakojo, kad jos šešerių metų sūnus, dabar jau lankantis mokyklą, nuo mažų dienų buvo mokomas kiekvieną vakarą atsiklaupęs prie lovos garsiai sukalbėti keletą maldų („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, maldą į Angelą Sargą, dar keletą maldų už tėvus, brolius, seseris). Vieną vakarą, pačioje mokslo metų pradžioje, kai motina palydėjo į jo kambarį, sūnus iš karto, nesimeldęs įsiropštė į lovą. Mama paklausė: „Kas nutiko? Kodėl nepasimeldei?“ – „Daugiau nesimelsiu, nes mokykloje mokytoja vienuolė mums pasakė, kad reikia ne melstis, o kalbėtis su Dievu, bet šį vakarą aš pavargęs ir neturiu ką pasakyti.“ Iš esmės tai yra karaliaus Dovydo atsakymas prašant kunigą pašventintos duonos. Šis berniukas intuityviai jautė, kad Dievas nėra įstatymas, kuriam reikia paklusti, o artimas Buvimas, kuris mus palaiko.
Nemažai iškilių krikščionių mistikų mokė, kad, giliau įaugdami į santykį su Dievu, pamažu tampame drąsesni, nes baimė vis labiau užleidžia kelią artumui, įstatymo laikymasis – pagarbai, teisimas vis dažniau tampa priėmimu, o toks pamaldumas, kuris, kaustomas mūsų nuodėmingumo, skatina apkabinti Jėzui kojas, pagaliau leidžia džiugiai ir laisvai atlikti mums pavestą misiją.
Žinoma, pamaldumas yra svarbus. Sveikas pamaldumas ir sveikas nuolankumas yra Šventosios Dvasios dovanos, tačiau jos mūsų neparalyžiuoja nesveikomis baimėmis, užkertančiomis kelią gilesniam, džiugesniam ir artimesniam santykiui su Dievu. Dovydas buvo sveikai pamaldus ir santykyje su Dievu tai jam nesukliudė veikti drąsiai ir kūrybingai. Jėzus taip pat buvo sveikai pamaldus, net jei jis nuolatos ir piktindavo greta buvusius pamaldžiuosius.
Mes neretai nesveikas baimes palaikome tikru pamaldumu. Taip darome visada, kai baimę naiviai laikome dorybe. Vis dėlto tikro artumo ženklas niekada nėra nuogąstavimas. Tai įkvepianti drąsa ir džiugesys. Sveikiausią dvasingumą iš jums pažįstamų religingų žmonių turintys rodo būtent tokią drąsą ir džiaugsmą, o ne perdėtai baimingą pamaldumą.
JIVAN, 2016 m. sausis
Iš anglų k. išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ
LAIŠKAI BIČIULIAMS, 2017 ruduo-žiema