 |
| Knygos „Sibiro haiku“ viršelio fragmentas |
Lina Itagaki turi du aukštojo mokslo diplomus, augina paauglį sūnų, dėsto japonų kalbą, dirba VDA ir laisvai samdoma dizainere, iliustruotoja, veda komiksų dirbtuves, vasarą Palangoje piešia šaržus ir svajoja būti keliaujančiu ir piešiančiu Indiana Jonesu. Taip pat ji ką tik baigė iliustruoti „Sibiro haiku“, savo pirmąją komiksų knygą – kartu su rašytoja Jurga Vile sukurtą vaikams apie tremtį patyrusį berniuką.
Prieš keletą metų iškeitusi Vilnių į Klaipėdą, kompiuterinių žaidimų įmonės vadovės užsiėmimą – į piešimą, sako, kad jai patinka matyti dieną, o dirbti sutemus, ir vien dėl to nebenorėtų grįžti į darbą biure. Su savo paaugliu sūnumi ji kalba visomis temomis – taip pat ir apie tremtį, kurią teko patirti abiem tautoms, iš kurių jis kilęs – lietuviams ir japonams.
Lina, „Sibiro haiku“ – pirmoji tavo iliustruota knyga. Esi Japonijoje studijavusi tarptautinę ekonomiką, dirbusi kompiuterinių žaidimų įmonėje – kaip tavo gyvenime atsirado piešimas?
Mano kelias iki piešimo – pilnas atsitiktinumų ir ilgas. Vaikystėje labai mėgau skaityti knygas apie indėnus. Kai reikėjo rinktis specialybę, maniau, kad man labiausiai tiktų archeologija – tada galėčiau išvažiuoti į Ameriką pas indėnus. Bet kai nuėjau į atvirų durų dienas, iš dėstytojo išgirdau, kad merginos jiems nereikalingos, nes archeologo specialybei svarbi fizinė jėga. Tuo metu lankiau karatė, buvau stipri, pasiutau – ir specialiai nestosiu! Įstojau į anglų, nes nereikėjo nieko papildomai ruoštis, ir su dideliu užsidegimu studijavau japonų kalbą kaip pasirenkamą dalyką. Po dvejų metų išvažiavau į Japoniją pagal apsikeitimo programą, ten ėmiau uždarbiauti pas vieną amerikietį, kuris mane, humanitarę, vežiojosi po seminarus ir visaip traukė į IT verslą – nes tai ateities verslas. Prabėgus metams, nusprendžiau likti studijuoti Japonijoje, pasirinkau tarptautinę ekonomiką ir verslo administravimą, o vėliau, grįžusi į Lietuvą, dirbau įmonėje, kuri kūrė kompiuterinę grafiką žaidimams. Aš ten laikinai ėjau direktorės pareigas – buvau vienintelė, kuri įmonėje nepiešė: Excell, Word, elektroniniai laiškai, o mane labai traukė tai, ką darė kolegos. Ketverius metus mokiausi piešimo privačiai, vėliau iš sportinio intereso – moku jau piešti ar ne? – stojau į Vilniaus dailės akademiją ir man pavyko. Tuo pat metu sūnus įstojo į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Abu kartu tapome pirmokais. Pusę metų mums pavyko suktis, bet supratau, kad viskam laiko nepakanka – nei dirbu, nei į paskaitas spėju, nei vaiko matau – reikia pokyčių. Tuomet mūsų įmonę uždarė, aš tapau tik studente.
Tavo gyvenime komiksai atsirado studijų metu?
Akademijoje per paskaitas turėdavau du sąsiuvinius – viename konspektuodavausi, kitame piešdavau. Užsirašydavau įdomią nugirstą frazę ir ką nors pagal ją nupiešdavau. Tie piešiniai su tekstais pamažu tapo komiksais. Studijuojant dėstytojai vis sakė, kad ir ką dariau, tai labai iliustratyvu. Pagalvojau, jei jau taip viskas išeina, tai ir rinksiuosi iliustraciją.
Kai skaitydavau mangą Japonijoje, nepriėmiau jos kaip meno rūšies, „normalios“ knygos man buvo įdomesnės. Tos meilės istorijos, kurias ten skaičiau, skirtos merginoms studentėms, manęs neužkabino, tuomet dar nežinojau, kad komiksai gali pasakoti ir rimtas istorijas. Per šiuos keletą metų perskaičiau daug komiksų knygų, lengvų ir rimtų, ir mane žavi, kaip šis žanras padeda lengvai suvirškinti rimtas, politines, socialines temas ir kokių įvairiausių piešimo stilių galima komiksuose atrasti, kurių nesutiksi vaikams iliustruotose knygose.
Knygos idėja ir istorija yra rašytojos Jurgos Vilės. Koks yra bendradarbiavimas, kai prisijungi? Kokia tavo dalis?
 |
| Knygos „Sibiro haiku“ ištrauka |
Jurgos, kuri parašė istoriją, remdamasi savo tėčio išgyvenimais ir prisiminimais, mąstymas labai kinematografinis. Kartais pagalvodavau, kad ji rašė lyg filmo scenarijų, o ne knygą. Pavyzdžiui, „Algiukas kosėdamas paduoda laišką žąsinui“ – sukdavau galvą, kaip nupiešti kosėjimą. Dirbau nuolat susirašinėdama su Jurga. Tikslindavausi tekstą, prašydavau vaizdinės medžiagos. Siųsdavau iliustracijas nedidelėmis porcijomis, kad ji turėtų laiko pastebėti klaidas, o aš – jausčiau ritmą ir įsipareigojimą. Pasitaikė ir kuriozų – sumaišiusi vardus nupiešiau ne tą veikėją arba dialoge sumaišiau žodžius, todėl pagal piešinius kartais buvo keičiamas ir tekstas. Manau, išėjo įdomi knyga – nei komiksas, nei paprasta iliustruota knyga, junginys, labiausiai tikęs Jurgos parašytam tekstui.
J. Vilė rašė istoriją, remdamasi savo tėčio atsiminimais. O koks tavo santykis su tremtimi?
Mano senelis buvo ištremtas. Jis buvo felčeris, yra gydęs partizanus, mokėjo lotynų, vokiečių, rusų kalbas ir buvo nusamdytas kaip vertėjas. Tai jam padėjo išgyventi, bet jo sveikata buvo sugadinta, ir jis mirė gana anksti.
Atsiradus tau, knyga ne tik tapo komiksu, bet ir tekstas buvo perrašytas ranka? Turėjai daug kūrybinės laisvės?
Gražiai iliustruotose lietuviškose knygose man visada kliūva bet kaip sumestas tekstas. Vaizdas ir tekstas turi susijungti į visumą. Mačiau, kad ši knyga nebus grynas komiksas ir būtų sunku parinkti derantį kompiuterinį šriftą, todėl nusprendžiau viską rašyti ranka.
Kurdama tikrai turėjau labai daug laisvės – galėjau daryti taip, kaip noriu. Kaip suprantu, paprastai užduotys dailininkams būna konkretesnės, bet ir leidėja, ir rašytoja sutiko. Patyrusi akis pastebės, kad pirmuosiuose knygos skyriuose dar nebuvau užtikrinta, kaip viskas atrodys, bet bepiešiant toliau stilius tobulėjo ir išsigrynino. Piešdama ieškojau istorinės medžiagos, klausdavom kai kurių detalių Jurgos tėčio, nes tikrai sunku įsivaizduoti, kaip ten viskas atrodė. Tai viena iš priežasčių, kodėl dažnai matysite tik žmones be aplinkos – skaitytojas galės pats mintyse nusipiešti trūkstamas detales.
Kuriozų kuriant buvo: kartą piešiau dešimt rūkančio vienarankio pozų – tris kartus nupiešiau ne tą ranką. Kartą geltonplaukę knygos veikėją paverčiau brunete. Kelis kartus vienarankei mokytojai nupiešiau abi rankas, bet laiku susizgribusi nereikalingą ištryniau... Bet šioms detalėms labai atidi Jurga – viską pataisėme.
 |
| Lina Itagaki ir Jurga Vilė „Sibiro haiku“ pristatyme/Feel photo nuotr. |
Spėju, kad kūrybinis procesas buvo labai įtraukiantis?
Kai piešiu emociją, turiu ją pavaizduoti savo veide – sėdėdama rimtu veidu negaliu nupiešti šypsenos. Jaučiu, kad jei kas nors mane piešiančią filmuotų, būtų juokinga. Rudenį lankiausi Italijoje – buvau susiplanavusi piešti, bet negalėjau, nes reikėjo piešti scenas apie mirtį, o aplink mane – pica, saulė ir ledai. Negalėjau įsijausti, perteikti emocijos. Beieškodama medžiagos, pavyzdžių piešimui prisižiūrėdavau baisių nuotraukų iš tremties, Antrojo pasaulinio karo, žydų genocido – žiūrėdama galvodavau, kad jei istorija pasikartotų, aš tikriausiai neišgyvenčiau. O labiausiai nenorėčiau, kad tai patirtų mūsų vaikai. Tos nuotraukos labai sugadindavo nuotaiką, bet padėjo įsijausti į knygos istoriją.
Kas šioje ištremto berniuko istorijoje tave pačią labiausiai jaudina ar stebina?
Piešdama ieškojau nuotraukų, norėdama atkurti, kaip galėjo atrodyti tuometiniai žmonės ir aplinka. Kas mane nustebino, tai, kad beveik visose nuotraukose jie šypsosi. Nors vargsta ir badauja, fotografuodamiesi sunkaus fizinio darbo vietose šypsosi.
Man atrodo labai vertinga, kad ši istorija papasakota vaiko akimis – nesusifokusuojant tik ties baisumais, bet prisimenant ir paprastus dalykus, ir tai, kas džiugino ir padėjo išgyventi. Buvo ir tiesiog miegas, darbas, meilė, maistas. Be to, knygoje yra ir smagių istorijų. Įdomu, kad galima papasakoti tokią jautrią ir sudėtingą istoriją taip poetiškai, lengvai ir paprastai, kad vaikas galėtų ją priimti, per daug neišgąsdinant, bet ir nenutylint ten įvykusio siaubo.
Ilgą laiką gyveni ta pačia tema. Nesapnuoji košmarų?
Visko būdavo. Sunkias, detalias scenas piešdavau namie, o prieš miegą paskaitydavau knygą ir nuo istorijos atsiribodavau. Piešiau paprastu pieštuku ant popieriaus, vėliau skenavau, karpiau, tvarkiau ir spalvinau kompiuteriu. Lengvesnes scenas, tarkim, dialogus, piešiau visur: Smiltynėje prie jūros, Palangos J. Basanavičiaus gatvėje, tarpuose tarp šaržų paišymo – bibliotekose. Į Latviją, Estiją, Italiją – visur vežiausi su savim.
 |
| Knygos „Sibiro haiku“ ištrauka |
Kai kurios iliustracijos yra su aplinkos detalėmis – kaip jas atkurdavai?
Šeimos nariai, kurių nuotraukas davė Jurga, yra pagal jas ir perpiešti – tik stilizuoti. Kitų knygos veikėjų portretus sukūriau pagal tremtinių nuotraukas ar šiaip atsitiktinius išraiškingus veidus, rastus internete. Galbūt pasirodys keista, kad pagrindinių veikėjų veidai labai stilizuoti, o rečiau pasirodančių – realistiškesni. Žinojau, kad pagrindinį veikėją Algiuką man reikės piešti labai daug kartų, todėl reikia sukurti lengvai atkartojamą, paprastą portretą, kad būtų paprasčiau išlaikyti panašumą. Atpažinti, kas yra kas, skaitytojams padės koks nors elementas – plaukų spalva, šukuosena, skarelė ar kepurė.
Kai būdavau netikra, kaip kas atrodė, prašydavau, kad Jurga klaustų tėčio patarimo. Kokie buvo jų barakai – mūriniai ar mediniai? Arba maniau, kad vaikai namo grįžo su tais pačiais gyvuliniais vagonais, nes visur jie tėra minimi, o, pasirodo, ne – grįžo normaliu traukiniu. Gerai, kad Lietuvos geležinkelio muziejus surado ir atsiuntė nuotraukų. Bet apskritai nėra išlikę daug medžiagos. Iliustruojant man tikrai padėjo tai, kad didelė dalis piešiamo pasaulio yra berniuko fantazija.
Lietuvių ir japonų draugystė Sibire ir tavo ryšys su Japonija labai įdomus.
Pirmą kartą apie tai, kad japonai irgi buvo tremiami į Sibirą, sužinojau, rodos, 2004-aisiais vertėjaudama spektaklyje „Sakura vėjyje“ apie lietuvės ir japono meilę tremtyje. Lietuviai ir japonai turi kažką bendro. Pasakojama, kad ir Sibire jie gerbė savo gyvenamąją vietą, įeidami į baraką nusiaudavo batus, apsišluodavo (o pas rusus būdavo labai nešvaru). Tiek jie, tiek mes esame santūrūs ir kuklūs, panašios senosios religijos, kurios myli ir gerbia gamtą.
Tiesa, norėdama, kad knygoje nebūtų su Japonija susijusių netikslumų, pakeičiau keletą dalykų – tarkim, buvo paminėta, jog viena herojė į plaukus yra įsikišusi virbalus – iš kažkur yra atsiradęs toks stereotipinis japonių įsivaizdavimas. Vietoj jų nupiešiau gėlę. Nes, nors japonės ir nešiodavo įvairių, tarp jų ir pailgų, įsmeigiamų plaukų papuošalų, tai tikrai nebuvo virbalai. Taip pat man buvo svarbu, kad knygoje nebūtų sulietuvinant iškraipomi japoniški pavadinimai. Sutarėme su kalbos redaktore, kad paliksime „origami“. Noriu pamokyti, kaip teisingai tarti knygos pavadinimą: japonų kalboje nėra garso h, yra tik ch, kuris sutartinai lotyniška abėcėle yra rašomas kaip h. Taigi, haiku reikia tarti chaiku, minkštai, kaip choras.