Praėjusių metų birželio mėnesį 24 sielovadoje dirbantiems žmonėms iš įvairių valstybių, tarp jų ir t. Gintarui Vitkui, SJ, Romoje buvo įteikti Grigaliaus universiteto kursų diplomai. Kun Gintaro teiravomės, kuo šie kursai buvo naudingi.
Kursus organizavo jėzuitų vadovaujamo Grigaliaus universiteto Psichologijos instituto įsteigtas Vaiko apsaugos centras. Jų tikslas – parengti Bažnyčiai žmones, galinčius rūpintis vaikų apsauga. Dėstytojai buvo iš Kanados, JAV, Didžiosios Britanijos, Belgijos, Indijos, Afrikos valstybių. Kai kurie skaitė paskaitas nuotoliniu būdu. Mes buvome antrasis kursas, baigęs universiteto ir Švietimo kongregacijos patvirtintą programą, kuri ilgainiui turėtų tapti licenciato programa. Prieš keletą metų buvo pradėta panaši nuotolinio mokymo programa įvairiomis kalbomis. Kursai prasidėjo 2012 m. Miunchene, vėliau persikėlė į Romą. Į juos dažniausiai kviečiami žmonės iš tų šalių, kur dar nėra išaiškinta skandalingų vaikų lytinės prievartos atvejų, kad rengtų jų prevenciją. Tie kraštai, kur bėdos įvardintos, jau organizavo psichologinę, sielovadinę pagalbą, rengė specialistus, jų prevencija sustiprėjo. Kitur dar nesuvokiamas problemos mastas. O ji yra bendražmogiška ir gali kilti bet kur.
Paskutinių dešimtmečių įvykiai JAV, Airijoje, Australijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, o dabar jau ir Lenkijoje, atskleidę, kad dalis kunigų, naudodamiesi savo galia ir žmonių rodomu pasitikėjimu, seksualiai išnaudoja vaikus, sukrėtė visuomenę. Nors ši problema tiesiogiai nesusijusi su kunigyste ar celibatu, nes ir kituose kolektyvuose ar šeimose vyresnieji, kuriais vaikai pasitiki, gali juos nuskriausti naudodami lytinę prievartą, tačiau nusikaltimas, kurį įvairiuose pasaulio kraštuose padarė kunigai ir vienuoliai, ne tik sugriovė kai kurių žmonių gyvenimus, bet atitolino juos nuo Bažnyčios ar netgi nuo Dievo, o kitus papiktino ir nuvylė. Šie nusikaltimai turi baisių padarinių, o padaryti dvasininkų – juo labiau.
Lytinių nusikaltimų statistika labai netiksli, tiek kalbant apskritai, tiek vertinant, kiek jų gali būti padaryta Bažnyčios aplinkoje. Prieš keletą metų Indijos vyriausybės užsakymu atlikti tyrimai parodė, kad daugiau kaip 50 proc. mergaičių ir šiek tiek mažiau berniukų yra patyrę lytinę prievartą. Europos mastu – apie 20 proc. mergaičių ir 8–10 proc. berniukų. Tačiau policijos užregistruoti atvejai yra tik ledkalnio viršūnė. Dėl to dirbantiems su vaikais būtina išmokti atpažinti galimos prievartos ženklus, nes lytinio išnaudojimo atvejais jauni žmonės dažniausiai apie tai nekalba, kartais ir nesugeba įvardinti arba nenori įduoti juos skriaudžiančio žmogaus. Kartais net nelaiko to skriauda, ypač jei skriaudikai rodo išskirtinį dėmesį ar nuperka įvairių dovanų tam, kad įgautų pasitikėjimo, o paskui vaikais galėtų pasinaudoti. Kartais prireikia daug metų, kad žmogus suvoktų, kas vyko.
Grigaliaus universitetas stengiasi organizuoti institucijų sistemą visame pasaulyje, kad ši problema būtų tiriama, tikslinama statistika ir ieškoma būdų, kaip tinkamai moksliškai organizuoti prevenciją. Universitetas tai daro skatinamas Šventojo Tėvo ir Popiežiškosios vaiko apsaugos komisijos, siekiančios, kad Bažnyčia taptų išties saugia vieta.
Universiteto kursų programa sudaryta iš 8 dalių, kuriose aptariami esminiai žmogaus raidos etapai, ypatumai, susieti su patologija (pedofilijos problematika), nagrinėjant, kaip vyksta žmogaus emocinis ir lytinis vystymasis, koks kultūros vaidmuo formuojant požiūrį į vaiką, nes nuo to priklauso, kokių teisių vaikas gali turėti. Kursuose svarstėme, kaip galime keisti asmens savęs pažinimo kultūrą, jo santykius su artimiausiais žmonėmis, taip pat šeimos santykius su mokykla ir visuomene. Ir kaip ji žvelgia į dalykus, susietus su lytiškumu ir seksualumu, kaip įvairios žinybos bendradarbiauja aiškindamosi, kas vyksta institucijose ir šeimose. Tai nelengva, nes paprastai stengiamasi išsaugoti „gerą vardą“ ir nusikaltimai dangstomi, o žinybos, deja, informacija tarpusavyje dalijasi neefektyviai.
Kalbant apie pedofilus – asmenis, jaučiančius lytinį potraukį vaikams, jaunesniems nei 13 metų, reikia pasakyti, kad ne visi tokį sutrikimą turintys žmonės tampa nusikaltėliais, dalis jų suvaldo savo potraukį. Tačiau kyla klausimas, kaip atpažinti tokią patologiją turinčius asmenis ir sukliudyti jiems dirbti ugdymo įstaigose, nes čia jų potraukis tiesiogiai provokuojamas. Kaip atpažinti, kur yra rizikos faktoriai ir kaip tinkamai reaguoti? Ir ką daryti, kai bausmę už savo nusikaltimą atlikęs žmogus grįžta į visuomenę? Kokia jo ateities perspektyva? Ką gali medicina, psichologija, socialinė ir sielovadinė pagalba? Kaip tą žmogų performuoti? Ar tai išvis įmanoma?
Labai svarbus aspektas – kaip padėti aukoms, jų šeimoms ar parapijų bendruomenėms, kuriose įvyko nusikaltimas. Žmonės būna sukrėsti, pasipiktinę, neretai jaučiasi kalti, jiems gėda. Ir, be abejo, tai pakerta pasitikėjimą Bažnyčia. Asmenims, patyrusiems lytinę prievartą, dažnai reikia ilgalaikės psichoterapinės ir sielovadinės pagalbos, tačiau įvairiose šalyse pasitaikydavo, kad vyskupai išties netinkamai reaguodavo atlikdami tyrimą ir imdamiesi priemonių prieš galimai nusikaltimą padariusius žmones bei teikdami pagalbą nukentėjusiems. Nors Bažnyčia suprato savo pareigą, kad visų pirma būtina pasirūpinti aukomis, klausimas, kaip elgtis su skriaudiku ir toliau lieka aktualus: kada jį auklėti, kada bausti izoliuojant, kada gydyti. Ir kartais, deja, niekas neveikia.
Popiežius Pranciškus įvedė vadinamąją „nulinę toleranciją“, nurodančią, kad jeigu Bažnyčios struktūroje, kalbant tiek apie dvasininkus, tiek apie pasauliečius, atskleidžiama, kad jie padarė lytinį nusikaltimą, tokie žmonės, net ir atlikę bausmę, praranda teisę grįžti į sielovados sritį, turėti bet kokių ryšių su vaikais ir jaunimu. Neretai tokiems asmenims išvis nebeleidžiama kunigauti. Tačiau kaip įgyvendinti teisingumą, kokią pagalbą jiems įmanoma suteikti? Bažnyčia gali palydėti žmogų, jį paremti, pastiprinti, kad neatkristų. Steigiami įvairūs sielovadinės ir psichologinės pagalbos centrai, padedantys išmokti apvaldyti savo grėsmingus polinkius. Šventasis Tėvas kviečia visų religijų tikinčiuosius mobilizuotis, bendradarbiauti su valstybinėmis ir nevalstybinėmis institucijomis, kad šių nusikaltimų mastą sumažintume.
Labai efektyviai pastaruoju metu prevencinė programa veikia JAV. Itin atsakingai atrenkami kandidatai į mokytojus, vaikų kolektyvų vadovus, kunigus, vienuolius. Ir vaikams nuolat aiškinama, kaip jie gali atpažinti ir apsisaugoti nuo netinkamai besielgiančių asmenų, kaip ir kam jie gali pasiskųsti, ką informuoti. Ir jeigu kyla įtarimas, kaip gali bendradarbiauti įvairios institucijos, tarp jų ir Bažnyčia.
Mano įgytos žinios pasitarnaus jėzuitų mokyklose peržiūrint prevencijos programą. Turime ją atnaujinti derindami prie pokyčių mūsų teisinėje sistemoje, kalbėti apie tai, kaip ugdyti mokytojus ir vaikus, kaip padėti atsitiesti sužeistiems žmonėms, kaip gydyti jų žaizdas. Tam reikalingos žinios. Grigaliaus universitetas mane skatino ieškoti bendradarbiavimo partnerių Lietuvoje. Manau, turėdamas tam tikrą darbo su jaunimu patirtį, galėsiu prie to prisidėti.
Užrašė Jūratė Grabytė.
LAIŠKAI BIČIULIAMS, 2017 ruduo-žiema