Peikiamasis žodis kvailybei

Andrius Jakučiūnas, #Utopijos, Vilnius: Kitos knygos, 2017, 245 p., 1000 egz., Dizainas „Vario burnos“

#Utopijos bent iš dalies jau turėtų būti pažįstamos smig­laus „jakosziško“ žodžio gerbėjams – knygos tekstai 2013–2016 m. skambėjo Lietuvos radijuje, buvo publi­kuoti Nemune, Šiaurės Atėnuose. O šiais metais, pasi­pildę ir atsinaujinę, sugulė į knygą. Perskaičiusi #Utopijas galvoju, kad tokia knyga lietuvių literatūros laukui yra labai reikalinga – tiek kaip itin savita kvazidistopinio žanro realizacija eseistikoje, tiek kaip taik­li dabarties homo lithuanicus demaskacija ir parodija (prisimenu Ričardą Gavelį), tiek kaip žaidžiančios literatūros pavyzdys (tik žaidžiama jau ne stiklo karoliukais), tiek kaip kokybiškas, pagavus, aktualus ir itin „intelektualiai linksmas“ tekstas.

Ironiškas jau pats knygos pavadinimas, neva nukreipiantis į žymųjį Tomo Moro tekstą, o greičiau, kaip perskaičius knygą, paaiškėja – žaidybiška jo traktuotė. Žaidimui kviečiantis pavadinimas parodijuoja utopiškų svajų prikimštą lietuvio savastį, parodijuoja pats save (nes gi bene visos Andriaus Jakučiūno kuriamos utopijos nebeturi moriškosios rimties, o yra pačios tik­riausios sąmoningai konstruojamos groteskiškos distopijos), parodijuoja pačią parodiją – (atsimenu, kaip Donaldo Kajoko romanų herojus ironizuodavo save ironizuojantį) ir dargi mesteldamas taip pat ironišką, kaip gi kitaip, nuorodą į feisbukinės „kultūros“ hegemoniją. Šioje knygoje autorius įvaldo priešybių techniką – rimta problematika, analitinė perspektyva čia dera su veik karnavaline linksmybe, absurdu ir nežabota fantazija. Tokią dichotomišką žiūrą perteikia ir knygos epigrafai – kiek imperatyvi citata iš Moro Utopijos ir Mariaus Buroko katės Madlenos „parašytas“ tekstas – drįstu sakyti, net iškalbingesnis už visas pasaulio utopijas bei distopijas ir puikiai atskleidžiantis jau įvardytą vaizduotės ir absurdo šėlsmą. Galvoju, kad toks Jakučiūno sprendimas labai pasiteisina – nes už pačių lakiausių fantazijų slepiasi intelektualinis fonas, o didžiausios kvailybės turi savo ištakas, vienokį ar kitokį atitikmenį tikrovėje, o tai sukuria pagrįstumo, atpažįstamumo įspūdį. „Rimtai juokingo“ (ir vėl Michailas Bachtinas, ir vėl karnavalizacija) arba, kitaip sakant, „intelektualiojo juoko“ steigtis knygoje pasitarnauja ir kuriant mentalines gilumas, ir nuo žando iki žando šypsinant įžvalgųjį skaitytoją.

Kitas dalykas man patikęs #Utopijose, yra ne tik tam tikra prasme depersonalizuoto (kolektyvinio) tautinio mito demaskavimas, bet ir paties savęs, šių tekstų gimimo dekonstravimas. Autorius atsisako perdėtai rimto, veik numinozinio ir mūsų kultūroje dar gajaus požiūrio į patį rašymo procesą ir sąžiningai reflektuoja savųjų utopijų gimimą – tam skirtas netgi visas pirmasis knygos tekstas – desakralizuotas, nepagražintas, autentiška patirtimi paremtas žvilgsnis į tam tikrą savo ir Kitų gyvenimo etapą – kur buvo ir alkoholis, ir maniakiškas įnikimas į virtualųjį futbolą, ir gausybė neišsipildymų, frustracijų, rimtos įžvalgos apie gyvenamąjį pasaulį, ir paiki svaičiojimai (vėl mano taip mylimos dichotomijos): „Nors dabar žinau, o ir tąsyk nebuvo paslaptis, jog kvailų ir pusgirčių utopijų kūrimu mielai nusikalsta ištisi intelektualų legionai nuo Portugalijos iki Japonijos ir nuo Patagonijos iki Aliaskos, rašant šias eilutes, kyla pagunda tai naivokai jaunystės utopijai suteikti didesnę reikšmę – neva ji buvusi vienu iš tų orientyrų, kuriais pasitikėdami mes vėliau vis dažniau pasiduodavome pagundoms išmėginti savo šmaikštumą kuriant keisčiausius geopolitinius scenarijus ir naujos pasaulio tvarkos vizijas“ (p. 12). Tačiau kiti knygos tekstai, kuriuos rašant neišvengiamai atsispiriama nuo asmeninių patirčių (ar apskritai įmanoma patirti ne-asmeniškai), išslysta į gerokai platesnį kontekstą – autorius pateikia požiūrį į Lietuvos tikrovę, labiausiai degančias aktualijas, nevengdamas apibendrinimų, suabsoliutinimų, vietomis net drastiškumo ar radikalumų (sunepatogino distopija, kuriama ant pagrobtos merginos, nesėkmingai siuntusios pagalbos žinutes, istorijos pamatų), – tačiau pateikia visa tai pagauliai ir argumentuotai. O tie argumentai gražiausiai žiba ant netradicinio – ironiško, žaidybiško, intelektualaus humoro – teksto rūbo. Konkretybė čia tampa simboliu (2 utopija – Nadeždos istorija), asmeninė istorija išauga į kolektyvinio būvio patirtis. Solipsizmu šių tekstų tikrai neapkaltinsi.

Jakučiūnas rašo [...] „linksmų kepenų“ intelektualui – mėgstančiam žaisti, nežiūrinčiam į gyvenamąjį pasaulį perdėm rimtai

Knygoje (dichotomijos dichotomijos), kaip ir priklau­so esė žanrui, dera buitiniai vaizdeliai (vėl prisimenu Nadeždą ir seksualiąją jos buitį bei būtį), rusakalbiai intarpai ir intelektualinis lygmuo – čia gausu literatūrinių (netgi tautosakos), filosofininių, istorinių ir ki­tokio plauko intertekstų, aukštą teksto prabą demonstruojančių lotynizmų. Beje, knygos tekstai gana akivaizdžiai nurodė į garsiuosius 1984-uosius – autorius pats tai puikiai regi ir identifikuoja, nes tekste esti tiesioginių nuorodų į George‘o Orwello distopiją. Greta šio lygmens susidaro įspūdis, kad autorius gana gerai nutuokia personažų psichologinius kontekstus, angažavimusis, manijas, lūkesčius, paslėptus veiksmų motyvus – minimas ir Stokholmo sindromas, ir apibendrinami tam tikri polinkiai: „Nadežda nuolat pasakodavo, kaip jos dukra pamatė jų sueitį [...]. Faktas, kad bent kas nors tai matė, suteikdavo Nadeždai jėgų ir turbūt padėdavo tikėti, kad pasaulis ir yra toks, kokį ji norėjo matyti“ (p. 23–24). Apskritai man susidarė įspūdis, kad Jakučiūnas rašo intelektualui, gerai išmanančiam kontekstus, tautos praeities ir dabarties aktualijas, tačiau „linksmų kepenų“ intelektualui – mėgstančiam žaisti, nežiūrinčiam į gyvenamąjį pasaulį perdėm rimtai.

Taigi apie juoką. Seniai taip nuoširdžiai kvatojausi balsu skaitydama tekstą. Na, gerai, kvatojausi iš visų jungtinių savo ir teksto intelektualinių pajėgų (prisipažinsiu, žvygavau ir skaitydama ištrauką iš Penkiasdešimties pilkų atspalvių, bet tai kitos prabos juokas), ypač linksminausi narstydama trečiąją utopiją-distopiją, kur minimi garsieji chemtrailai. Taip, Jakučiūnas šaržuoja, hiperbolizuoja, parodijuoja, daro tai aštriai. Bet, dievaži, man tai buvo giliai giliai ironiškai juokinga: „Jeigu kiekvienas iš mūsų kiekvieną rytą pabustų su klausimu: „Ką dar blogo galiu padaryti klastingosioms, tėviškę apraizgiusioms korporacijoms?“, o užmigtų laužydamas galvą, kaip pasipriešinti Pasaulinės Vyriausybės planams, supuvusi sistema patirtų rimtų trukdžių“ (p. 31). Šitas humoras toks paveikus todėl, kad turi rimtą užnugarį – knygos autorius, kaip jau minėta, gerai nardo kontekstuose ir aktualijose, atvirai dekonstruojamas ir ironizuojamas pats kvaziutopiškumas, saviironija, o ir gebėjimas suvaldyti žodį, tinkamomis proporcijomis dozuoti šmaikštumą, karnavalinis-groteskinis lygmuo, parodijos elementai daro #Utopijų juoką daugiasluoksnį, polifonišką, aštrų, aktualų ir visai netrivialų.

Verta paminėti ir originali autoriaus išmonė, politinė-egzistencinė-kultūrinė vaizduotė. Tačiau knygoje fantastinis elementas, kaip pastebėjo Giedrė Kazlauskaitė, – nonsenso pojūtis – labai tikslingas, suvaldytas, pamatuotas, kontekstualus ir turintis stiprų intelektualinį užtaisą. Kartu pirmojoje utopijoje identifikuojamas viso kūrybinio proceso žaidybiškumas, įvardijamas sąmoningai konstruojamas nonsensas leidžia skleistis „rimtai juokingam“ ar „juokingai rimtam“ diskursui. Tai liudija ir dažna utopijos-distopijos pabaiga, į kurią įsivelia ufonautų motyvas. Beje, taip pat daugiaprasmis – o gal ufonautais esame/jaučiamės mes patys ar mūsų alter ego, paklydęs „palatoje nr. 6“: „priešais mus atsivers naujų patyrimų svaigi visata (t. y. palata minkštomis sienomis), kurioje patys būsime ufonautai ir kai tik nematys gydytojai, galėsime lakioti po ją taip greitai arba lėtai, kaip tiktai norime“ (p. 43).

tęsiama gaveliškoji misija – dekonstruoti, desakralizuoti, demistifikuoti hominis lithuanici buvimo būdus ir egzistencinį chronotopą

Man patiko ir knygos tematinis-stilistinis vientisumas, kurio išpildymui turėjo ir, regis, paties autoriaus išsikelti tikslai – kalbėti „nevyniojant į vatą“ ar kitą materiją, drąsiai preparuoti gyvenamąją tikrovę. Jakučiūnas nebijo tiesmuko faktų, įstaigų, pavardžių įvardijimo – kalbantysis nesidangsto kaukėmis ir nedangsto jomis kitų.

Kas gi daroma šioje knygoje? Ogi tęsiama gaveliškoji misija – dekonstruoti, desakralizuoti, demistifikuoti hominis lithuanici buvimo būdus ir egzistencinį chronotopą. Autoriaus dėmesio sulaukia aštriausios Lietuvos ir lietuvio aktualijos bei įtampos – nuo hominis sovietici tapatybės likučių, lietuvio kompleksų iki „skaitymuko“ ir „gerumuko“ kultūrėlės, nuo menininko būties (išties autorius, pats būdamas kultūriniame lauke, daug kalba apie rašytojišką egzistenciją) iki sąmokslo teorijų, nuo turizmo infrastruktūros problematikos iki nusikaltimų prevencijos, nuo Roželės-prezidentės iki valstybinių švenčių kalendoriaus. Žodžiu, yra ką pažinti ir atpažinti.

Rašoma sklandžiai, žodingai, vaizdingai, pagauliai, intelektualumą ir „aukštąsias dimensijas“ derinant su „landynių natūralizmu“ (vėl Nadežda su Bachtinu priešaky).

Galvojau, ką čia pabaigoje utopiško ar distopiško pasakyti. Ši knyga užpildo tuščią lietuvių literatūros nišą, nišą, kurios prisotinimas kažkada buvo utopija. Gera, kokybiška, originali eseistika. Džiaugiuosi atradusi ir rekomenduoju – visiems, norintiems kvatotis šiurpiai intelektualiniu juoku drauge su šios recenzijos autore.