 |
| Diana Varnaitė (Alekso Jauniaus nuotr.) |
Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė tikisi, kad valstybės šimtmečio minėjimo renginiai taps veržlios ir šiuolaikiškos Lietuvos švente, kurios vienu iš atspindžių bus jau aštuntus metus visoje Lietuvoje vyksiantis intelektualus kultūrinis motociklininkų ralis „Ryterna modul Mototourism rally“.
Artėjant ne tik šimtajam Lietuvos gimtadieniui, bet ir Europos paveldo metams, paveldosaugininkę D. Varnaitę klausiame apie netradicinius šalies istorijos ir kultūros pažinimo būdus, ir mūsų dar neatrastą Lietuvos kultūros paveldą.
Ar teisinga sakyti, kad vis labiau populiarėja netradiciniai istorijos ir kultūros pažinimo būdai?
Netradiciniai pažinimo būdai smarkiai populiarėja ir neišsisemia – vis kažkas naujo sumąstoma. Prisiminkime kad ir spėtas pamėgti „Nacionalines ekspedicijas“, naktinius pėsčiųjų žygius laisvės kovotojų takais, menines instaliacijas netradicinėse istorinėse erdvėse bei kitus formatus, kur jau plačiai taikomos informacinės technologijos, kultūrą priartinančios taip pat ir prie Z kartos. Nuo to labai priklauso ir objektų lankymo bei pažinimo rinkodara, nes, nereikia pamiršti, susiduriame ir su demografiniais iššūkiais.
Kita vertus, pastebiu taip pat ir tendenciją, kad žmones vis labiau domina ne vien objektų lankymas, bet ir autentiškos aplinkos bei tradicijų, papročių pažinimas.
Kodėl svarbu pažinti savo istoriją ir kultūrą, ir kurti su ja asmeninį ryšį?
Todėl, kad žmogui reikia suprasti, kas toks jis yra – suprasti savo tapatybę, savastį. Paveldas plačiąja prasme – materialusis ir nematerialusis – yra pamatinis segmentas tokiam suvokimui. Pažindami paveldą ir jį vertindami mes aiškiai deklaruojame savo tapatybę, o tai ir yra atsakymas, kodėl mes čia, Lietuvoje, esame ir kodėl turime čia būti. Iš tokio supratimo atsiranda ir žmogaus, kaip piliečio, pozicija. Piliečio, branginančio savo valstybę.
„Tautiškoje giesmėje“ yra puikūs žodžiai: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Mano supratimu, tik tada, kai žmogus tapatinasi su savo paveldu – tik tada tas paveldas tampa būtent jo paveldu. Ir tik tokiu atveju jis nori už tai būti atsakingas, o ant šios atsakomybės mes ir statome savo valstybę.
Kalbant apie paveldą plačiąja prasme, koks paveldas įdomiausias šiuolaikiniam žmogui?
Lietuvoje nemažai žmonių ypatingai vertina seniausiąją mūsų šalies istoriją: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus liudijančius paminklus ir dar senesnius. Žmonės išskirtinai mėgsta lankyti piliakalnius – jie mūsų tautos savimonėje užima itin svarbią vietą. Ne mažiau mėgstami lietuvių tarpe ir miestų bei miestelių senamiesčiai ar dvarai ir istoriniai parkai. Dar išskirčiau ir medinį kultūros paveldą: senuosius etnografinius kaimus, miesteliuose išlikusius statinius, senąsias bažnyčias. Pastaraisiais metais sparčiai auga susidomėjimas modernizmo architektūra, geriausiai atspindinčia pirmąjį Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį.
Iš tikrųjų, viena pagrindinių mūsų paveldo stiprybių būtent ir yra didžiulė gausa ir įvairovė, išlikusi autentiškoje aplinkoje. Neveltui mūsų svečiai – ne tik iš tolimų šalių, bet ir Vokietijos ar Skandinavijos – dažnai stebisi, kokie turtingi esame savo paveldu.
O kokio paveldo dar nesame savo krašte atradę ir deramai įvertinę?
Pavyzdžiui, daug dėmesio stengiamės skirti žydų kultūros paveldui, kuriuo ilgą laiką nebuvo deramai rūpinamasi. Daugelis sinagogų dar ir šiandien šaukiasi pagalbos. Apskritai, tautinių mažumų paveldas mums nėra gerai pažįstamas. Tikrai ne kiekvienas žmogus galėtų ką nors pasakyti apie Lietuvos totorių bendruomenės istorinius paminklus ar žinotų, kur Vilniuje stovi sentikių cerkvė.
Kalbant bendrai, kad ir kurią sritį vertintume, mums trūksta gebėjimo interpretuoti, gebėjimo neapsiriboti faktologija. Dar vis nuo sovietinių laikų likęs įprotis pasitenkinti objekto pavadinimu, autoriumi, sukūrimo data ir, daugių daugiausia, objekto stiliumi. Bet juk kiekvienas objektas gali mums papasakoti nepalyginamai daugiau.
Džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais sparčiai mokomės iš naujo pažinti net ir mums iš pažiūros gerai žinomus objektus – ne tik jų architektūrinius duomenis, bet ir jų istorijas. Iš tikrųjų, mums labai trūksta istorikų darbo. Ir Nepriklausomybės aktą juk tik dabar, po tiek metų, suradome. Tad geriau pažinti paveldo objektus ir yra mūsų visų – ne tik paveldosaugininkų, bet pirmiausiai istorikų ir vietos bendruomenių – uždavinys.
Ne kartą užsiminėte apie vietos bendruomenes. Ar jos noriai imasi paveldosaugos iniciatyvų?
Būtent ant bendruomenių pečių šiandien laikosi visi šalies regionai. Galiu drąsiai sakyti, kad vietos bendruomenės yra pagrindinės šalies organizmo ląstelės, varinėjančios mūsų kraują – tai svarbiausias šalies ramstis. Ir, man atrodo, pastaraisiais metais jos išgyvena renesansą. O gal reikėtų sakyti, kad tikro bendruomeninio gyvenimo mes anksčiau tiesiog neturėjome sąlygų patirti.
Bet kuriuo atveju – visuomeninis gyvenimas atkuriamas, ar sukuriamas – viena yra aišku: nuo pirmųjų žingsnių paveldosaugos procese iki pat sprendimų priėmimo vienas pagrindinių vaidmenų tenka vietos bendruomenėms. Dar prieš keliolika metų daugelis laukdavo nurodymų iš sostinės ar rajono centro, o dabar bendruomenės jau įpratę savo iniciatyva diskutuoti ir spręsti. Itin dažnai jų balsas lemia, kokius paveldo objektus imamasi tvarkyti pirmiausia.
Aišku, daug kas priklauso nuo lyderių. Jeigu bendruomenės turi aktyvius, išmintingus ir bendruomeniniu gyvenimu suinteresuotus lyderius, tai gyvenimas tokiose bendruomenėse gali būti daug laimingesnis negu čia, didmiesčiuose, kur esame susvetimėję.
Kodėl Kultūros paveldo departamentas tapo motociklininkų ralio „Ryterna modul Mototourism rally“ partneriu?
 |
Paveldosaugininkai sutaria, kad paveldo saugojimas nėra savitikslis dalykas, bet kad kiekvienas saugomas objektas turi tarnauti žmonėms. Ir nors dažnai tenka išgirsti sakant, kad paveldą saugome ateities kartoms, mano nuomone, saugome pirmiausiai šiandieninei kartai, mūsų visuomenei. Taigi, svarbiausia, kad objektus lankytų žmonės – ir pirmiausiai Lietuvos žmonės – kurie labai dažnai keliauja po visą pasaulį, bet pasitaiko, kad nepakankamai gerai pažįsta netoliese esančius paveldo objektus.
Norėdami pasiekti, kad žmonės brangintų kultūros paveldą, turime užtikrinti, kad jie galėtų lengvai sužinoti, kokius objektus mes Lietuvoje turime, ir taip pat mokėtų juos suprasti, pažinti. Tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl Kultūros paveldo departamentas remia įvairiausias pažinimo, edukacijos ir sklaidos iniciatyvas, tarp jų ir „Ryterna modul Mototourism rally“.
Be to, pastarasis projektas labai išsiskiria savo formatu ir dalyvių auditorija – tai yra žmonės, mylintys savo kraštą, siekiantys jį pažinti ir kitiems rodantys pavyzdį bei kviečiantys juo sekti. Ypatingai malonu išgirsti dalyvius sakant, kad į vieną ar kitą objektą dar būtinai sugrįš, nes net neįsivaizdavo, kiek daug visko gražaus ir įdomaus turime Lietuvoje.
Ar moturizmo ralį remsite ir ateinančiais metais, valstybei minint savo šimtmetį?
 |
Kiti metai mums išskirtiniai – tai pirmiausia valstybės šimtmečio metai, tad daugelis iniciatyvų Lietuvoje, tarp jų ir „Ryterna modul Mototourism rally“, turėtų būti orientuotos šimtmečio minėjimui. Kiek mažiau visuomenei žinoma tai, kad 2018-uosius metus Europos Komisija paskelbė Europos paveldo metais. Taigi, užduotis kitiems metams nėra paprasta: viena vertus, pristatyti mažiau žinomus mūsų krašto objektus, kita vertus, tuo pat metu atsiliepti į Europos Komisijos kvietimą paminėti visos Europos paveldo metus, pristatyti europinę dimensiją.
Kad geriau suvoktume Europos paveldo metų svarbų, galiu pasakyti, kad paskutinį kartą bendraeuropinė paveldui skirta tema buvo praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Tai labai aiškus Europos Komisijos signalas, kad paveldas yra bendras pagrindas, į kurį atsispirdami mes save identifikuojame europiečiais ir gyvename vedini tų pačių europinių vertybių. Turbūt neatsitiktinai pasirinkti 2018-ieji – tai nacionalinių valstybių kūrimosi jubiliejiniai metai pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui.
Kokie norėtumėte, kad būtų Lietuvos šimtmečio ir Europos paveldo metai?
Mes iš tiesų turime ką švęsti – galime didžiuotis, kad atkūrėme valstybę ir ją išlaikėme. Norėčiau, kad renginiai būtų kupini patriotizmo ir kartu labai šiuolaikiški. Aišku, kaip paveldosaugininkei man norisi, kad ir daugiau paveldo objektų jubiliejiniams renginiams būtų sutvarkyti, bet ne vien į tai turėtume susikoncentruoti.
Žinau, kad daug kur regionuose vietos bendruomenės intensyviai ruošiasi remontuodamos nepriklausomybės paminklus, tvarkydamos ir atminimo ženklais žymėdamos savanorių kapus, bet visgi šimtmetis, mano supratimu, pirmiausia turėtų būti veržlios ir šiuolaikiškos Lietuvos šventė. Šie metai turi atspindėti modernią Lietuvą. Tai turi būti didžiulis kultūrinis įvykis ypatingai jaunajai kartai, bet ir visiems, norintiems kurti Lietuvą.
***
Apie šių ir ateinančių metų „Ryterna modul Mototourism rally“ taip pat klausiame jo organizatorius Birutę Vaitkutę ir Marką Dolgov.
Koks „Ryterna modul Mototourism rally“ tikslas?
Birutė Vaitkutė: Pagrindinė idėja – keliauti ir pažinti – aktuali ir šiandien, tačiau per šiuos metus motoralis tapo ne tik motociklininkų, bet ir gerokai platesnio Lietuvos žmonių rato susitikimų ir bendravimo švente. Juk tiek daug žmonių kasmet dalyvius pasitinka po visą šalį išsibarsčiusiuose ralio punktuose. Žinojimas, kad bet kurią kitą dieną to nepakartosi ir juntama vienybė mane labai įkvepia.
Markas Dolgov: Šiemet maršrutą sudarė net 50 punktų, išdėstytų po Lietuvą, o tai reiškia, kad per vieną dieną Lietuvoje įvyko bent 5000 susitikimų ir naujų pažinčių! Be to, motociklininkai keliauja ne vien savo malonumui ar dėl sportinio azarto – jie turi misiją atkreipti dėmesį ir skleisti žinią apie istorinius, paveldo objektus.
Kodėl ypatingą reikšmę renginyje teikiate tautiškumo puoselėjimui?
Birutė Vaitkutė: Keliaujant po kraštą visuomet norisi pažinti jo istoriją, kultūrą, žmones ir jų darbus. Istorinis ir kultūrinis paveldas yra svarbi kiekvieno žmogaus identiteto dalis. Kartu tai yra dalykai, žmones klijuojatys į vieną bendruomenę, tautą. Suprantame, kad ištisos kartos žmonių prieš mus gyveno Lietuvoje ir kūrė, mylėjo, kovojo tam, kad ir mes šiandien galėtume keliauti, grožėtis, džiaugtis Lietuva. Visa tai žadina širdyje meilę savo šaliai ir savo krašto žmonėms. Todėl šių metų ralio šūkiu pasirinkome žodžius: „Mylėk Lietuvą“.
Markas Dolgov: Nemažai šių metų motoralio maršruto punktų buvo susiję su tautinio kostiumo, partizanų gyvenimo temomis, taip pat piliakalniais – tai objektai, pasakojantys lietuvių tautos istoriją. Tačiau dėliodami motoralio maršrutą nemažai dėmesio skyrėme ir kitoms, visuomet su lietuviais draugiškai sugyvenusioms tautoms, be kurių nebūtume, kokie esame.
Šiais metais daugelis motociklininkų į motoralį atvyko su savo atstovaujamų savivaldybių vėliavomis, kurias jiems patikėjo merai. Ką simbolizuoja šios vėliavos?
Birutė Vaitkutė: Man įspūdį paliko tai, ką kalbėdamas apie „Mototurizmo ralį“ sakė istorikas Alfredas Bumblauskas: kad žmonėms svarbu patiems prisiliesti prie savo istorijos, kad svarbu su savo šalimi ir jos istorija susikurti asmeninį ryšį, nes jis formuoja ir saugo mūsų tapatybę. Miestų ir miestelių vėliavos yra tos tapatybės simboliai ir vežtis jas į kelionę motociklu kartu su kitais reikalingiausiais daiktais yra būtent toks inidividualaus ryšio kūrimas.
Markas Dolgov: Šią mintį mums padiktavo pačios komandos, ankstesniais metais atsiveždavusios ir iškeldavusios savo miestų, rajonų, vietovių vėliavas. Tad mums tereikėjo supažindinti dalyvius su jų gyvenamų savivaldybių administracijomis – pašalinti technines kliūtis, kurios trukdė abiems pusės viena kitą surasti.
 |
Ar jau planuojate kitų metų motoralį?
Birutė Vaitkutė: Organizatorių komandos laukia nemenkas iššūkis turint galvoje, kad 2018-aisiais minėsime valstybės šimtmetį. Kaip ir visuomet, kartu su partneriais stengsimės atrinkti įdomius, mažiau žinomus objektus, organizuoti susitikimus su vietos bendruomenėmis. Kad visa tai suspėtume padaryti, kitų metų maršrutus dėlioti pradedame jau dabar.
Tekstą parengė Vytautas Raškauskas