 |
|
Jėzaus Draugijos švietimo reikalų sekretorius José Alberto Mesa, SJ. „Laiškai bičiuliams“ nuotrauka. |
Prasidedant mokslo metams Lietuvoje lankęsis Jėzaus Draugijos švietimo reikalų sekretorius t. José Alberto Mesa, SJ, skaitė paskaitas Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojams apie tai, kokia šiandien turėtų būti jėzuitų mokykla. Svečias, kalbėdamasis su gimnazijos kapelionu t. Eugenijumi Markovu, SJ, papasakojo apie jėzuitiško ugdymo uždavinius dabarties pasaulyje.
Nuo pat Draugijos įkūrimo švietimas jėzuitams buvo svarbus, nes pirmieji jėzuitai greitai pastebėjo, kad labai gera priemonė įgyvendinant jų misiją yra dalintis su kitais ta dvasine patirtimi, kuri perkeitė juos ir per tarnystę padarė kilnesniais žmonėmis. Jie suprato, kad per švietimą ir ugdymą tai galima daryti dideliu mastu, todėl daugelyje vietų ėmė steigti mokyklas ir įsitikino, kad toks būdas labai veiksmingas.
Dabar pasaulyje yra apie 2300 jėzuitų švietimo įstaigų, galinčių pasiūlyti kokybišką ugdymą. Jose taikomi skirtingi ugdymo modeliai, bet visoms bendra ta pati vizija – kad švietimas yra geras būdas dalintis tuo, kuo tikime. Dabar mūsų misija, labai aiškiai išsakyta paskutinėje Draugijos Generalinėje kongregacijoje, yra susitaikinimas su Dievu per tikėjimą, socialinis teisingumas ir darna su kūrinija, pasireiškianti per vis didėjantį dėmesį ekologijai. Mes tikime, kad dalydamiesi ta pačia dvasine patirtimi, kuri perkeitė šv. Ignacą Lojolą ir pirmuosius jėzuitus, galime padėti jauniems žmonėms atsakyti į jų keliamą gyvenimo prasmės klausimą ir suteikti dvasinės patirties.
Nuo pat pradžių jėzuitai suprato, kad, norėdami perduoti savo patirtį, jie turi įkurti geras mokyklas, kurios atitiktų sekuliarios visuomenės standartus, todėl mūsų mokyklos visais laikais buvo žinomos kaip puikios akademinės įstaigos. Tačiau nuo pat pradžių jos turi ir humanistinę viziją – per švietimą taip ugdyti jaunus žmones, kad jie išmoktų tarnauti visuomenei. Ta pati humanistinė tradicija ir šiandien įkvepia jėzuitų mokyklas visame pasaulyje. Jose tarnaujame visų kultūrų, religijų, socialinių sluoksnių žmonėms. Šiais laikais padaugėjo naujų mokymo būdų, ypač vargšams; yra daug jėzuitų mokyklų neturtingiesiems ir esantiems visuomenės pakraščiuose, nes labai svarbu ir šiems žmonėms suteikti gerą, kokybišką išsilavinimą.
Jėzuitai išplėtojo naujus mokyklų modelius, tokius kaip Fe y allegria Lotynų Amerikoje ir Afrikoje, Christo Rey ir Nativity school Šiaurės Amerikoje, dar kitus – Indijoje ir Europoje, skirtus būtent marginalizuotoms grupėms. Draugijos generolas t. Pedro Arrupe mėgdavo pabrėžti, kad jėzuitų švietimas turi būti pasiekiamas visiems, ir mes turėtume sudaryti galimybes įvairių socialinių sluoksnių žmonėms, taip kurdami teisingą visuomenę.
Daugelyje pasaulio šalių, ypač Afrikoje ir Azijoje, švietimas nėra prieinamas kiekvienam, ne visi gali lankyti mokyklą dėl karų, krizių ir kitų aplinkybių, todėl čia į pagalbą ateina jėzuitai. Bet Europoje beveik visi gali mokytis. Lietuvoje turime tris jėzuitų mokyklas ne todėl, kad žmonės neįstengtų siekti mokslo, tad kokią žinią jėzuitai galėtų nešti šiuo atveju?
Tiesa, kad kai kur pasaulyje galimybes mokytis turi visi, o kai kur siekti išsilavinimo tebėra problema. Bet daugelyje pasaulio šalių vis dar sunku gauti kokybišką išsilavinimą. Net ir JAV ar Europoje ne kiekvienam žmogui tai pasiekiama. Štai kodėl Jėzaus Draugija mano, kad tai, ką mes darome, gali perkeisti daugelio žmonių ir visuomenės gyvenimą, nes mes kokybišką ugdymą suvokiame ne tik kaip gerą akademinį parengimą – tai, žinoma, irgi labai svarbu, – bet siekiame ir žmogiško tobulumo, kuris yra daugiau nei aukštas akademinis lygis. Mes norime suteikti mokiniams tris „c“ (angl. competence, consence, compassion – kompetencija, sąžinė, atjauta): išugdyti savo profesinėje srityje kompetentingus, sąžiningus žmones, gyvenime besilaikančius etikos principų, ypač jautrius vargšams ir tiems, kurie yra visuomenės pakraščiuose ar sunkiose situacijose, tokius, kurie savo talentus ar sugebėjimus panaudotų bendram gėriui. Taip pat siekiame, kad mūsų auklėtiniai suprastų, jog geras išsilavinimas juos įpareigoja prisiimti atsakomybę už savo ir visuomenės perkeitimą. Visapusiškas asmenybės ugdymas suvokiamas kaip žmogiškasis tobulėjimas, ir kokybiško visapusiško ugdymo reikia visur, taip pat ir Europoje. Per tokį ugdymą siekiame keisti visuomenę, kad ji patirtų tarnavimo kitiems džiaugsmą, o tame džiaugsme atrandamas Dievas. Tikime, kad tokia Dievo patirtis gali mus perkeisti ir tai turime perduoti kitoms kartoms.
Minėjote, kokia turėtų būti jėzuitų švietimo įstaiga, o kokių savybių privalėtų turėti čia dirbantis mokytojas?
Mokytojas, kokio mums reikia, yra tas, kuris supranta, kad jo misija yra padėti mokiniams atrasti jų pašaukimą, taip pat suvokti save kaip žmones, galinčius keisti pasaulį. Pirmiausia, žinoma, laukiame savo srities profesionalo, tačiau ugdytojui reikalingi ne tik akademiniai gebėjimai ar kompetencija, bet ir gebėjimas padėti mokiniams atrasti daugiau – suvokti, kad mokomasi ne tik siekiant tapti geru profesionalu, bet ir geresniu žmogumi, tarnaujančiu kitiems. Geriausias būdas išmokyti mokinius – tai rodyti jiems pavyzdį savo gyvenimu, vadinasi, mokytojai patys turi būti perkeisti to mokymo būdo, tai yra ignaciškojo dvasingumo, kad galėtų ugdyti mokinius.
Būdamas atsakingas už ugdymą, daug keliaujate po pasaulį ir matote įvairių mokyklų. Ar koks nors mokymo būdas jums pasirodė itin įdomus, ypatingas?
Manau, geriausios yra tos mokyklos, kurios supranta, kad jėzuitiška tradicija yra gyva, o tai reiškia, kad būtina nuolat atnaujinti savo pedagogiką, mokymo metodus, mokyklas. Svarbu ne tik kartoti tai, kas sekėsi praeityje, bet ir atsižvelgti į laiko ženklus, įtraukti tokius mokymo būdus, kurie mums padėtų daryti mokinius pajėgius keisti jų aplinką ir pasaulį, padėtų suprasti, kad jų džiaugsmas priklauso nuo kitų žmonių džiaugsmo. Daugelis mokyklų stengiasi būti ištikimos mūsų jėzuitiškoms tradicijoms, žvelgdamos į tai kūrybiškai. Mačiau įvairių atsinaujinimo pavyzdžių, teikiančių daug vilties. Tai yra ženklai, kad sekame Viešpačiu, kuris yra gyvas ir keičia mūsų pasaulį.
Kokią matote apskritai švietimo ateitį?
Šiuo metu patys mokiniai tampa aktyvesni ugdymo procese. Judame nuo modelio „mes duodame žinių, kurių tau reikia“ link „mes tau suteikiame galimybę įgyti gebėjimų, kurių reikia besikeičiančiame pasaulyje“. Žinome, kad daugelio gebėjimų ir žinių po keleto metų nebereikės, jie bus beverčiai. Mokiniai turės būti atviri naujoms perspektyvoms ir naujiems mokymosi būdams. Taigi ugdymas bando pasivyti šią realybę ir padėti mokiniams suprasti, kad mokymasis trunka visą gyvenimą.
Kokie pagrindiniai iššūkiai laukia jėzuitiško švietimo?
Mūsų pasaulis yra globalus. Vadinasi, turime ugdyti savo mokinius ir mokytojus būti pasaulio piliečiais. Ir patys jėzuitai turi mokytis veikti naujoje realybėje. Taip, mums reikia pažinti savo šaknis, bet tuo pat metu turime padėti mokiniams ir mokytojams suvokti, kad esame pasaulio dalis, kad dalinamės bendra atsakomybe už planetą ir kiekvieną žmogų. Ir tai yra galimybė įgyvendinti teisingumą, kurti brolišką pasaulį, kaip ragina Evangelija. Tai naujas pakraštys, naujas iššūkis, nes iki šiol mums puikiai sekėsi ugdyti mokinius būti savo šalies piliečiais, o dabar norime, kad jie suvoktų esą pasaulio piliečiai ir siektų solidarumo su kitais. Visi esame atsakingi ieškodami naujų būdų rūpintis planeta, visata ir vieni kitais, kad ir kokie atstumai mus skirtų. Visi priklausome vieni nuo kitų, nuo to, ką darome ar ko nedarome.
Paskutinės Generalinės kongregacijos, ypač 35-oji ir 36-oji, pabrėžė, kad būtų panaudotas didžiulis apaštalinis rezervas, jei mūsų mokyklos išmoktų dirbti kartu, labiau bendradarbiautų, stengtųsi išeiti iš už savo sienų ir sugebėtų kartu veikti regioniniame ir pasauliniame lygmenyse. Yra labai gera afrikiečių patarlė: „Jei nori eiti greitai, eik vienas, jei nori eiti toli, eik su kitais.“ Taigi, mes norime keliauti toli, atsiliepti į iššūkius, su kuriais susiduriame šiandien, norime juose matyti galimybes tarnauti savo misijai, Dievui ir pasauliui. Labai nedaug kas turi tokį pasaulinį tinklą, kaip mūsų mokyklos. Tarnaudami įvairių socialinių sluoksnių, kultūrų, religijų žmonėms, mes tikrai galime tiesti tiltus tuo metu, kai daug kas pasaulyje nori statyti sienas. O statydami tiltus turime kitaip mąstyti, turėti kitokią nuostatą. Mūsų ugdytojai turi suvokti, kad jie dirba konkrečioje mokykloje, bet yra tarptautinio jėzuitų mokyklų tinklo nariai ir jiems tenka visuotinė atsakomybė.
Kaip manote, ar šv. Ignacas būtų patenkintas tuo, ką dabar jėzuitai daro švietimo srityje?
Manau, jis būtų šiek tiek nusiminęs, kad judame per lėtai. Ir kad neįvertiname turimų galimybių. Ko gero, kaip Draugijos generolas, jis mus spaustų daryti daugiau, palikti savo komforto zoną, būti atviresnius laiko ženklams ir atsiliepti dar kūrybingiau. Tikrai manau, kad Ignacas mus pastūmėtų keliauti toliau, rimtai žiūrėti į savo atsakomybę, per daug nesididžiuoti tuo, ką jau pasiekėme, ir priimti ateityje laukiančius iššūkius.
Iš anglų k. išvertė Monika Smalinskaitė, Vilniaus jėzuitų gimnazijos alumnė.
LAIŠKAI BIČIULIAMS, 2017 ruduo-žiema