Sausio 23 d. minime šv. Ildefonsą, vyskupą.
Toledas (Ispanija), 607 m. – 667 m. sausio 23 d.
Romėnų valdymo laikotarpiu buvusi galinga šeima neprarado savo įtakos ir į valdžią atėjus Visgotams: tad suplanavo sūnui atitinkamą karjerą. Tačiau Ildefonsas pabėgo iš namų, pasislėpėdamas Kozmo ir Šventojo Damijanio vienuolyne, greta Toledo. Karjera jam nerūpėjo. Tapo vienuoliu, vėliau – diakonu. Toliau nebesiekė, jam to pakako. Tačiau vienuolyno broliai vis tiek išrinko jį savo bendruomenės abatu, nes jam išties nieko netrūko: pamaldus, išsilavinęs, energingas, sugebėjo itin patraukliai kalbėti. Be to, jis – įtaigus rašytojas.
Sulaukęs penkiasdešimties, turėjo palikti vienuolyną, nes, mirus Toledo vyskupui, norėta Ildefonsą išrinkti į jo vietą. Jį įtikinėti teko pačiam visgotų karaliui. Taip 657 metais Ildefonsas tapo vyskupu miesto, kuris tuo metu buvo karalystės sostinė. Nebeturėjo daugiau laiko knygoms, nes visą laiką skyrė laiškams, kurie dažniausiai buvo ne itin linksmi. Yra išlikusių skausmingų laiškų, kuriuose atsispindi ano meto įtakingų netikrų krikščionių sukeltų skandalų atgarsiai, skaudūs konfliktai su karaliumi, kuris vis dėlto vertino vyskupą; laiškuose kalbama ir apie ne vieną bažnyčios dvasininką, įsipainiojusį į valstybinius reikalus.
Iš tiesų buvo geriau pasilikti vienuolyne: melstis kartu su kitais, studijuoti, rašyti... Ildefonsas paliko doktrinos ir moralės veikalų, traktatų apie Jėzaus Motiną, liturginių giesmių. Taip pat ir populiarią knygą De viris illustribus („Apie garsius žmones“), kuri šiek tiek pratęsė Izidoriaus iš Sevilijos (~570-636) Etimologijas, didžiąją viduramžių „enciklopediją“. Ildefonsas negalėjo gyventi nemokytojaudamas, nes buvo įsitikinęs, kad žinojimas – „bendra, ne privati dovana“, tad turi būti dalijama visiems.
Tikinčiuosius žavėjo vyskupo pamaldumas Marijai, sužadinantis pasakojimus apie įstabius atsitikimus. Vienas tokių, pavyzdžiui, kai iškilmingų pamaldų metu bažnyčioje pasirodžiusi Dievo Motina Marija dovanojo Ildefonsui liturginį rūbą.
Po mirties jo kūnas buvo palaidotas Tolede; vėliau, įsiveržus arabams, buvo perkeltas į Zamorą, Kastilijoje. Tikintieji iškart „paskelbė jį šventuoju“, susiedami jo vardą su Mergelės Marijos asmeniu. Ta pati situacija, praslinkus dešimčiai amžių po jo mirties, – ispanų „aukso amžiaus“ meistrai, tokie kaip: El Greco, Velázquezo, Murillo, Zurbarán su daugeliu kitų menininkų visoje Europoje visuomet vaizduos Toledo vyskupą greta Jėzaus Motinos. Didysis menas atspindėjo liaudies sielos nusiteikimą, kuris pasireiškė Ildefonsui teikiamu kultu.
Parengta pagal Santi, beati e testimoni