 |
| Kadras iš rež. Thomo Vanderio Bekeno filmo „Žinau, kad tu ten“ („I Know You Are There“). Belgija, 2017 m., 92 min. |
Eilinė turėjusi būti diena ir įvykis, kuris visą Kventino gyvenimą pavertė žyme tarp gyvenimo prieš ir po avarijos. Vyras sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės, už savo sesės Stefanijos, buvusios prie vairo. Šalia jos – Donatienne, kuri siekė pakeisti garsajuostę automobilio magnetoloje. Vienintelis mygtuko paspaudimas, ir mašinoje stojo amžina tyla – tą pačią akimirką į ją rėžėsi kitas automobilis.
Žinau, kad esi
Per eismo įvykį neužgeso nė viena gyvybė, tačiau viena liko užrakinta kūne – dešimt metų komoje praleidęs Kventinas iš jos pabudo, tačiau yra visiškai paralyžiuotas. Šalia jo nuolat budinti motina dienas leidžia tylioje palatoje dalyvaudama pokalbiuose, kurių žodžiai vos išsprūdę iš lūpų tampa monologais.
„Ar nori susitikti su Stefanija? Gijomas savaitgalį tėčiui padėjo nupjauti medį. Kai tave apkirpsiu, geriau laikysi galvą, ar sutarėme?“ – klausia mama. Tylioje palatoje į pokalbį neįsiterpia net ligoninės aparatų pyptelėjimai, kol galiausiai moteris paprašo nebylaus atsakymo.
„Nusišypsok, kad matyčiau, jog supratai“, – prašo ji ir žvelgia į reakcijos nerodantį veidą.
Moters ir Kventino santykis – itin intymus. Moteris geba be žodžių suprasti viską, kas dedasi jos vaiko kūne. Jam pakanka išleisti menką krenkštelėjimą, ir moteris supranta – jis ne taip ryja seiles. Kventinas kasdien prižiūrimas komandos gydytojų, slaugių, lankomas šeimos, mama kiekvieną naktį leidžia ant sulankstomos lovos ir sako besijaučianti laisva ir laiminga.
 |
| Kadras iš rež. Thomo Vanderio Bekeno filmo „Žinau, kad tu ten“ („I Know You Are There“). Belgija, 2017 m., 92 min. |
Medicinos tyrimai – tik dėl mokslo
Medikai nurodo, kad tokius pacientus kaip Kventinas prižiūri ir dešimtis metų, tačiau pagerėjimai, juo labiau pagijimai, yra itin reti. Pasak gydytojų, būklei po traumos nepagerėjus greitai, tikimybė, kad ji apskritai pasitaisys, itin maža.
Iškart po avarijos Kventinas buvo laikomas bendrojoje palatoje su kitais pacientais, juos teskyrė užuolaidos. Patalpoje buvusių pacientų būklė buvo panaši iki tol, kol traumą patyręs vyras, Vincentas, už užuolaidos vieną dieną prabilo. Po kelių dienų jis buvo perkeltas į kitą palatą, tačiau, kaip medikai nurodo, šį sprendimą lėmė ne pagerėjusi vyro būklė, o tai, kad šis pagerėjimas iš proto varė Kventino šeimą. Mat jo būklė iki šiol beveik tokia pati.
„Nagi, dar vieną dieną“, – sako Kventino mama, kai budina jį tyrimų dieną. Nauji bandymai turėtų parodyti, ar vyro būklė gerėja. Šeima kalba apie tai, kad pasisakytų už eutanaziją, tačiau atvirai pripažįsta mėtantys karštą bulvę – nė vienas nenori, kad jų sprendimas būtų paskutinis. Kventino tėtis sako norintis sulaukti gydytojų nurodymo baigti jo sūnaus gyvenimą. Belgijoje sprendimą baigti gyvenimą eutanazija kasdien priima bent 5 žmonės.
 |
| Kadras iš rež. Thomo Vanderio Bekeno filmo „Žinau, kad tu ten“ („I Know You Are There“). Belgija, 2017 m., 92 min. |
Gyvenimas keisis tik šeimai
Gydytojai Kventinui skiria specialaus cukraus, po to stebi jo smegenis. Kai kurios smegenų dalys aktyvios, nes matyti, kad ten įsisavinamas cukrus. Tai medikams padeda suprasti, kurios Kventino kūno funkcijos tebėra bent kiek aktyvios ir kiek Kventinas geba suprasti aplinką – garsus, skonį, kvapus. Tyrimų rezultatus šeimai pristatantys gydytojai lygina smegenų nuotraukas, darytas prieš 6 metus ir prieš kelias dienas, ir skirtumo nemato.
Tai vienas iš daugelio tyrimų, kurie rodo tik blogėjančią Kventino būklę. Jo mama verkia pripažindama, kad medikų išvadas žinojo jau kelerius metus, o vienintelis atviras klausimas lieka tas pats – nepriklausomai nuo to, koks būtų sprendimas dėl Kventino ateities, kaip gyventi toliau?
Kventino sesuo drąsiausiai kalba apie eutanaziją ir klausia: jei geras scenarijus reiškia būklės nepablogėjimą, ar tai reiškia, kad būklei pablogėjus reikės dėti dar daugiau pastangų, kad būtų išlaikyta esama situacija?
Belgijoje eutanazija dažniausiai atliekama vėžiu sergantiems pacientams, kurių amžius yra iki 80-ies metų. Nuo 2002-ųjų, kai eutanazija tapo legali, fiksuojamas ne tik didesnis tokią mirtį pasirenkančių pacientų, tačiau ir paliatyviai gydomų žmonių skaičius, kurie irgi norėtų nutraukti savo gyvenimą. Tai laikoma vienu aršiausių diskusijų objektų, kaip atitinkamų kriterijų neatitinkantys žmonės vis tiek nori nutraukti savo gyvenimą. Į šią grupę patenka ir Kventinas. Jo šeima patiria išskirtinę dramą. „Jei tik mes žinotume, ką tu galvoji“, – žiūrėdama į sūnų klausia Kventino mama.
Gydytojo Steveno Laurey Belgijos Lježo universiteto ligoninėje vadovaujama mokslininkų komanda pripažįsta, kad tyrimai reikalingi traumos padariniams tirti, o ne Kventinui gydyti. Šeima paliekama priimti 3 galimus ateities scenarijus: įvyks stebuklas, Kventinas liks tokios pat būklės, kol jį pakirs kokia nors infekcija, pavyzdžiui, plaučių uždegimas, tačiau tai mažai tikėtina, nes Kventinas laikomas ligoninėje, arba trečias variantas, kuris įvyksta dažniausiai – Kventino būklė iki pat senatvės blogės, kol jis mirs.
Tai nepriklausomo dokumentinio filmo „Žinau, kad tu ten“ pasakojama istorija apie Kventino kasdienybę. Režisierius Thomas Vanderis Bekenas su kamera sekė Kventino šeimą ir fiksavo jauno belgo gyvenimą. Autorius nesvarsto, koks pasirinkimas būtų etiškas, galimybė gyventi arba atlikti eutanaziją filme lieka po bendru terminu – tinkamas pasirinkimas.
Filmą „Žinau, kad tu ten“ galima išvysti artėjančio tarptautinio žmogaus teisių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ metu, prasidėsiančio spalio 12 dieną Vilniuje. Vėliau šis filmas bus rodomas Utenoje, Panevėžyje ir Ukmergėje.
Įėjimas į festivalio seansus – nuo 1 cento.
Filmo anonsas: