 |
| Noom Peerapong/Unsplash.com nuotr. |
Sausio 25 d.–vasario 11 d. dešimtyje Lietuvos miestų vyks prancūziško kino festivalis „Žiemos ekranai“. Įžvalgomis apie prancūzišką kiną ir kai kurias tryliktojo festivalio juostas dalinasi radijo stoties XFM (kuri, beje, yra šio renginio informacinė rėmėja) laidos „Kitas kadras“ kūrėjai Ramūnas Aušrotas ir Dalius Joneikis.
Prancūzų Holivudas
Daugelis dar iš vaikystės prisimename prancūziškas komedijas su Louisu de Funèsu, moterų dievinamą Alainą Deloną ar klasikinio kino ikoną Bridgitte Bardot, dar žinomą kaip tiesiog B. B. Ramūnas Aušrotas sako, kad šie pavyzdžiai yra puikūs, bet, jo nuomone, dar ne tikrasis prancūziškas kinas. Kita vertus, prancūzai ir kinas jam yra sinonimai.
„Tai pavadinčiau tiesiog prancūzišku Holivudu, lengvo stiliaus filmais. B. B., žinoma, yra klasikinio naratyvinio kino ikona, bet ji atstovauja vadinamajam tradiciniam tėtušių kinui. Puiku, kad šiame festivalyje išvysime restauruotą trumpojo metražo juostą „Bardot ir Godart“ (rež. Jacques Rozier, 1962). Apskritai šiuose „Žiemos ekranuose“ matysime daug gerų retro filmų. Visa programa paskirta kitai ikonai, bet jau naujojo kino, Jeanne Moreau“, – pristato laidos vedėjas.
Amžiaus kronikos
Tryliktajame festivalyje „Žiemos ekranai“ dėmesio bus skirta ir Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimui. Tam net sudaryta atskira programa, pavadinta „Amžiaus kronikos“.
„Joje bus rodomi restauruoti mažai Lietuvoje žinomų režisierių filmai. Be to, Prancūzijos ambasada padovanojo galimybę pirmiems pamatyti pasaulinę premjerą – filmą „Aušros pažadas“, pernai sukurtą pagal to paties pavadinimo Vilniuje gimusio ir gyvenusio rašytojo Romaino Gary romaną. Beje, filmą festivalyje pristatys pats jo režisierius Ericas Barbier“, – pasakoja Dalius Joneikis.
Svečias kasdienybėje
Pagrindinėje programoje „Svečias kasdienybėje“, pavadintoje pagal Paulo Verlaine‘o eilėraštį, bus parodyti šeši nauji filmai.
„Visi filmai pabrėžia labai autentišką režisierių žvilgsnį ir jų didžiulį kūrybiškumą, žvelgiant į šiandienos žmogų ir atskleidžiant tarpusavio santykius ir susidūrimą su kitu arba su kitokiu, – organizatorius cituoja R. Aušrotas. – Gal atrodo skambi frazė, bet peržiūrėjau filmų anonsus. Iš vienos pusės, mums pateikiamas intelektualus kinas, iš kitos – atrodo, kad jie tikrai taikliai iliustruoja šių dienų žmogaus mentalitetą ir nuotaiką. Jis visą savo energiją nukreipia savęs, o ne santykio su kitu kūrimui. Iškart prisiminiau popiežiaus Pranciškaus mintį apie egolatriją, arba savęs garbinimą. Jis įvardina, kad šių laikų bėda yra savo paties kultas, garbinimas, pasireiškiantis per grožio, fizinės tapatybės paieškas ir pan. Tai yra priešprieša prigimtiniam žmogaus poreikiui kurti santykį su kitu. Būtent tokių filmų festivalyje yra, pavyzdžiui, „Barbara“ (rež. Mathieu Amalric, 2017), „Menininko portretas“ (rež. Antoine Barraud, 2015). Tačiau galbūt mes klystame, vertindami filmų anonsus. Jei taip, tikrai džiaugsimės. Bet į tai galėsime atsakyti jau po festivalio.“
Jeanas-Pierre Melville
Pasak „Kito kadro“ kūrėjų, festivalio organizatoriai ypač daug dėmesio tikisi kinematografo perfekcionistui Jeanui-Pierre‘ui Melville‘ui, kurio filmai tikrai yra nestandartiniai ir įsimintini.
„Vos pasirodžiusios jo juostos buvo labai inovatyvios, kartu prieinamos tuometei visuomenei ir aktualios šiandien, – įsitikinęs R. Aušrotas. – Festivalyje, be kitų jo filmų, pamatysime „Klouno gyvenimą“ (1946), kurio, garantuoju, Lietuvoje niekas nematė, nes tai yra archyvinė kopija. Kiekvienos valstybės kinematografas turi savo didįjį kūrėją, tarkim, Rusija – Tarkovskį, Švedija – Bergmaną ir pan. Prancūzijoje yra du legendiniai kūrėjai: Melville‘is ir Robert'as Bressonas. Tiesa, jie abu neigė turintys vienas kitam įtakos, nors panašumų galima rasti. Bressonas į aktorius žiūrėjo kaip į modelius, kurie į kadrą atneša tam tikrą ženklą. Šios įtakos yra ir Melville‘o kūryboje, tik aktoriai čia ne kaip ikonos, o kaip objektai. Žiūrint jo filmą aplinka, detalės (revolveris, mašina, skrybėlė) yra tiek pat svarbios, kiek ir, tarkim, Alaino Delono personažas.“
Stačia galva į kiną
Bressoną galima pavadinti katalikišku režisieriumi, o štai jaunas Melville‘is deklaravo esąs ateistas, vėliau tapo komunistu – tuo metu tarp žydų intelektualų tai buvo madinga. Tačiau po Ribbentropo ir Molotovo pakto pasirašymo jis viešai atsisakė komunistinių pažiūrų.
„Jo filmai yra išbaigti, labai stilingi, net galėtume pasakyti, kad jo religija buvo gražus kinas, kuriam skyrė labai daug dėmesio, – pastebi R. Aušrotas. – Kai tėvas, Paryžiaus verslininkas, padovanojo sūnui kino kamerą, kad turėtų kuo užsiimti, jis pradėjo filmuoti. Paskui jį patraukė teatras, cirkas, o kai atsirado garsinis kinas, visas paniro į jį. Kino teatre jis išbūdavo nuo devintos vakaro iki trečios ryto. Bet gal Mileville‘ui kurti kiną tebuvo būdas pabėgti nuo vienatvės? Kai kalbu apie žmones, panirusius į savo profesiją, man visuomet iškyla Pradžios knygos eilutė ir Dievo pranašystė žmogui, kad „tu savo prakaitu valgysi duoną“. Vadinasi, visas būsi toje veikloje, bet tavęs nebus santykyje su kitais žmonėmis“.
Milleville‘is kūrė filmus apie prancūzų pasipriešinimą (beje, festivalyje galėsime pamatyti pirmą jo pilno metro juostą „Jūros tylėjimas“ (1947) bei „Šešėlių armiją“ (1969) ir kriminalinius, arba siauresne prasme – gangsterinius filmus. R. Aušrotas sako: „Nenuostabu, jis užaugo su tokiais filmais. Jo darbuose jaučiama ir vesterno dvasia. Dviejų amerikietiškų žanrų hibridas, prancūziška širdis ir meninis patyrimas suformavo labai specifinį gansgterinį kiną, kuris dabar yra kultinis ir traukia šiuolaikinio žiūrovo akį. Jis turėjo įtakos Honkongo kriminalinių filmų bangai, Kventinas Tarantinas neabejotinai yra jo pasekėjas. Skirtumas tas, kad Melville‘o nedomino smurto etika ir estetika, jį labiau traukė personažo egzistencija tomis sąlygomis.“
„Leonas Morenas, kunigas“ (rež. Jean-Pierre Melville, 1961)
Kai kurie režisieriai, pavyzdžiui, Godard‘as, J. P. Melville‘į laikė savo įkvėpėju. Iš pradžių jis nesikratė šio epiteto, bet vėliau tai jį pradėjo erzinti.
„Melville‘is šiuo filmu norėjo parodyti, jog nepriklauso naujajai bangai. Todėl pasikvietė vaidinti Jeaną-Paulį Belmondo, kuris ką tik buvo gavęs Kanų apdovanojimą, ir Emmanuelle Riva, filmo „Hirosima, mano meilė“ žvaigždę, – pasakoja R. Aušrotas. – Šiame filme susitinka dvi skirtingos asmenybės: kunigas pagal pašaukimą, intelektualus, proto žmogus, ir jauna moteris, netikinti, kvėpuojant širdimi ir labai emocinga. Žinoma, ji įsimyli kunigą. Banaliame filme gal ir būtų suviliotas, tačiau Melville‘is akcentus deda kitur. Jam rūpi vyro (proto) ir moters (jausmų) skirtingumas. Vienoje scenoje moteris paklausia: „Jeigu nebūtumėte kunigas, ar jūs mane vestumėte?“ Belmondo tuo metu skaldė malkas. Jis įniršęs trenkė kirvį į kaladę ir išėjo. Manau, į tai reikėtų žiūrėti ne kaip į kunigo frustraciją, nors yra taip manančių. Prisiminkime, kaip jis tapo kunigu. Į gimnaziją, kuri in corpore ruošė berniukus stoti į seminariją, jis atėjo 12 metų. Tokiu atveju, matyt, pašaukimas formuojasi kur kas stipriau, jo kelias nebuvo sutrikdytas lytinės brandos ir pagundų. Taigi jo dvasinis gyvenimas sudėtas labai stipriai. Antra, jis yra vyras. O vyrai myli protu, mažiau vadovaujasi jausmais. Štai kunigas duoda jaunai moteriai skaityti teologinius kūrinius, kurių ji nesupranta, bet skaito, nes jis jai patinka. O jam svarbu po to diskutuoti apie perskaitytą. Jis protu įsimylėjęs Dievą, moteriai tai sunku suprasti. Jis moterį myli taip, kaip myli Dievas“.
Daugiau informacijos apie filmus, svečius ir specialius renginius ieškokite festivalio puslapyje www.ziemosekranai.lt bei feisbuko paskyroje.
Parengė Ilona Petrovė