 |
| Callie Morgan/Unsplash.com nuotr. |
Ketvirtadienio rytą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pakvietė į diskusiją „Smurtas – ne tik kumščiai“. Renginio metu savo istorijomis dalinosi smurtą patyrusios moterys bei pasakojo, ką reiškia išgyventi smurtą, kuris „nepalieka mėlynių“. Diskusijoje akcentuota, kad šiuo metu pernelyg dažnai atsakomybė perkeliama aukai, o smurtautojas paliekamas nuošalyje.
„Smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje yra viena labiausiai paplitusių diskriminacijos formų mūsų visuomenėje. Tarnybos užsakytos apklausos rezultatai rodo, kad Lietuvos gyventojai dažnai nemato ir neatpažįsta skirtingų jo formų ir pavidalų“, – sako lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė.
„Mano viena draugė yra pasakiusi, kad nė vienos nėra turbūt šeimos, kur nepatiriama vienos ar kitos formos smurtas. Nenorėčiau tuo tikėti. Gali būti, kad moterys neidentifikuoja to kaip smurto ir susitaiko su tokiais santykiais, kai vyras ekonomiškai, psichologiškai ar seksualiai smurtauja. Mes turime apie tai kalbėti, kad smurtas nepateisinamas. Moteriai neturėtų būti perkeliama visa našta, kad ji kalta, ką matome spaudoje. Turime suvokti, kad problema yra vyrų, kurie smurtauja. Turime kalbėti apie tai, kad turime labiau gerbti moteris, kurios atsidūrusios šioje situacijoje“, – kalbėjo ji.
Anot jos, realybėje smurtas šeimoje būna ne tik fizinis, tačiau ir psichologinis, seksualinis ir ekonominis. Ką reiškia patirti tokį smurtą? Kur ir kokią pagalbą galima gauti, jei patiriamas „mėlynių nepaliekantis“ smurtas? Koks yra policijos ir specializuotų pagalbos centrų vaidmuo, gelbstint moteris, patyrusias psichologinę, ekonominę, seksualinę prievartą? Į šiuos klausimus bandyta atsakyti diskusijoje.
Diskusijoje dalyvavo Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresnioji tyrėja Edita Lastovskienė bei psichologė, Vilniaus kolegijos dėstytoja Agnė Grušauskaitė. Diskusiją moderavo žurnalistas Edmundas Jakilaitis.
Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė teigė, kad psichologinis smurtas yra visų smurtų pradžia santykiuose. „Tai yra smurto rūšis, kuri vyrauja prie visų kitų – fizinio, ekonominio. Psichologinę prievartą mes atpažįstame labai greitai, nes moteris ateina ir pasako, kad jai neleidžia priimti sprendimų. Moteris sako, kad jai neleidžia bendrauti su giminėmis, vaikai kalba, kad važiuoja tik pas tėčio močiutę, o ne mamos gimines, kurie yra ožiai ar bepročiai“, – teigė N. Dirsienė.
Tokioje šeimoje esą vyrauja stipri kontrolė, neretai tenka atsiskaityti tam, kuris į šeimą neatneša jokių pajamų, nes neturi darbo. „Kodėl iš kalėjimo grįžę vyrai renkasi moteris, kurios turi daug vaikų? Tai yra pajamos, tai yra pašalpos, tai yra galimybė gauti socialinį būstą. Prisišlieja prie tokių moterų ir jas išnaudoja“, – tęsė ji.
Viena iš vyraujančių temų centro paslaugų poreikio vertinimo komisijoje yra, kai moteris ateina ir sako, kad yra prisiėmus kreditų tam, kad atiduotų vyrui, jog jis gyventų su ja. „Aš gaunu socialines išmokas, gaunu pašalpas, bet iš jų gyvena jis ir dar prie to paties jo mama yra prisikabinusi. Verčia imti jas greituosius kreditus. Moterys, kad ateitų ir pasakytų, kad patiria psichologinį smurtą, pasitaiko retai: taip kalba moterys, kurios turi aukštąjį išsilavinimą ir ne vieną, užimančios pareigas atitinkamas, kurių vyrai – valstybės tarnyboje, turėjome tokį paskutinį atvejį dabar“, – aiškino N. Dirsienė.
Ne visi pareigūnai pajėgūs atpažinti psichologinį smurtą
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresnioji tyrėja Edita Lastovskienė, paklausta apie tai, kokį procentą sudaro smurtas be mėlynių, sakė, mananti, kad tokios smurto formos sudaro apie 50 proc. „Psichologinį smurtą labai sunku įrodyti. Turi būti kažkoks tęstinis, kad būtų galima įrodyti. Mes nuolat raginame įrašinėti viską, nes psichologinio smurto negalime apčiuopti. Mes matome, kad moteriai sunku, kai pasakoja, dreba, bet negalime to įrodyti“, – dalijosi darbo patirtimi E. Lastovskienė.
Fizinio smurto, jos manymu, mažėja, tačiau daugėja psichologinio smurto apraiškų. „Gėda, bet ne visi pareigūnai gali atpažinti psichologinį smurtą. Reikėtų papildomų kursų, mokymų. Kai atvažiuoja pareigūnas vyras, moteris užsiblokuoja, tuomet ji nori pritraukti prie fizinio smurto, apie psichologinį smurtą ji nebekalba. Su ja ilgai reikia bendrauti, kad kažką išpešti. Iki valandos, iki dviejų, o atvykęs patrulis neturi tiek laiko“, – problemas vardijo pareigūnė.
 |
| Sydney Sims/Unsplash.com nuotr. |
Visiškai kontroliavo
Penkerius metus tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą patyrusi Simona pasakojo, kad į krizių centrą ji pateko po fizinio smurto, kai vaikams matant vyras susmeigė šakutę jai į koją. „Psichologinis buvo žodžiais ir grasinimais, veiksmais, kurie mane išgąsdino. Tai buvo mano gyvenimo draugas. Aš uždirbdavau mažai pinigėlių, turiu dukrą – mūsų bendrą vaiką, o jis liepdavo man sumokėti už butą, visus pinigus turėdavau atiduoti jam, čekį turėdavau grįžusi iš parduotuvės turėdavau jam parodyti“, – pasakojo jauna moteris. Ji taip pat prisiminė, kad niekur negalėdavo be jo išeiti – net susitikti su draugėmis jai vienai būdavo uždrausta. „O jis būdavo išgėręs, darydavo prie žmonių „koncertus“, pradėdavo mane šmeižti ir aš tiesiog sėdėdavau namuose“, – savo išgyvenimais dalijosi Simona.
Moteris prisipažino bijojusi išeiti iš smurtinės aplinkos, mąsčiusi, kaip galės išlaikyti vaikus – dukra ir sūnumi: „Buvau tiek pažeminta, kad jaučiausi nieko negalinti, nesugebanti, kad be jo tiesiog nieko negalėsiu. Bet man čia, krizių centre, ir darbą surado, ir baiginėju mokslus. Dabar jau žinau, kad galiu pasirūpinti savo vaikais“. Ji taip pat prasitarė apie tai, kad daugybę kartų, kai rašydavo pareiškimus pareigūnai tarsi atkalbinėdavo nuo to – esą vis tiek vėl susitaikys su smurtautoju, todėl to daryti neverta.
Edita Lastovskienė, reaguodama į pastaruosius žodžius teigė, kad jei moteris kategoriškai atsisako duoti parodymus, jiems pakanka, kad yra kreipimasis. „Su BPC bendradarbiaujam. Žiūrim pagal įtariamąjį, kartais jis neneigia, galime be jos parodymų siųsti bylą į teismą. Suprantate, pirmos 48 val. mums yra svarbiausios, jei mes neapklausiam jos, įtariamasis paleidžiamas iš areštinės, ir byla sugriūna. Moteris ima keisti parodymus – gal iš baimės ar dar dėl kitų priežasčių. Be to, šiuo metu yra dauguma neblaivių asmenų – tiek pačių pareiškėjų, tiek smurtautojų. Kai neblaivūs asmenys, negalime pradėti procesinių veiksmų“, – paaiškino pareigūnė.
Žodžiai skamba iki šiol
Taip pat psichologinį smurtą išgyvenusi Agnė pasakojo, kad augo globos namuose, pastojo būdama nepilnametė ir pagimdė. „Tu čia iš globos namų, tu nedirbsi, neturi pinigų, vaikas ant rankų“ – taip Agnei nuolat sakydavo vyras. Nors treji metai praėjo, žodžiai, kad ji yra niekas, nieko negali, neturi pinigų, jai ausyse skamba iki šiol.
„Buvau niekas, bet dabar viskas pasikeitė. Išlaviravome bendravimą. Jis buvo priklausomas nuo narkotikų, Belgijoje dabar uždarbiauja, siunčia pinigus į Lietuvą, praleidžia atostogas kartu. Pirmas vaikas yra ne jo, bet jis abu vaikus prižiūri, vienodai skiria jiems dėmesį. Aš stengiuosi apie jį blogai nekalbėti, jis man yra pavyzdys, į ką reikia kreipti dėmesį, kuriant naujus santykius“, – tęsė ji.
Psichologė, Vilniaus kolegijos dėstytoja Agnė Grušauskaitė, paklausta, ar didžiausia problema nėra susitaikymas su aukos pozicija, teigė, kad nuostatas lemia daugybė faktorių.
„Aš neseniai atsiverčiau straipsnį apie vyriškumą ir ten tokios mintys, kur transliuojama iliuzija moterims, kas yra vyriškas vyras: jis turi aprūpinti, leisti atsipalaiduoti. Kai žmonės turi romantinį vaizdą, moteris pasikliauja vyru ir pakliūna į tam tikrus spąstus. Iš pradžių vyras gali sakyti, kad tu nedirbk, bet tada, ji tampa ekonomiškai pažeidžiama. Moteriai formuojasi požiūris pačioje šeimoje, taip pat aplinka ir visuomenė tai lemia, pradedant nuo mokyklos.. Talpinama moteris į stereotipą, kas yra vyriškas vyras, ko tikėtis iš santuokos. Vyras, kuris smurtauja, irgi turi tam tikrų romantinių nuostatų apie moterį: ji visada mylės, bus patenkinta, kad ją reikia išlaikyti“, – aiškino specialistė.
Ragino sutelkti dėmesį į smurtautoją
Vis dėlto Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė šioje vietoje sureagavo, kad pastaruoju klausimu buvo suformuotas tarsi kaltinimas moterims. „Mes tokiu klausimu tarsi pasakome, kad ji atsakinga už tą situaciją. Bet svarbiausia čia – smurtautojo elgesys ir smurtautojo nuostatos. Manau, kad labai svarbu, jog žiniasklaida imtų kalbėti apie smurtautoją, kvestionuotų jo elgesį, atkreiptų dėmesį į tai, kad jis neteisingai elgiasi. Kodėl moteris atsitraukia, atsiima pareiškimą ar neva susitaiko su padėtimi? Už to slypi labai didelės priežastys. Tu negali išjudėti iš tos situacijos, todėl ir susitaikai. Jei būtum kitokiose aplinkybėse, taip nedarytum. Vyras jau sulaužė tavo stuburą, pasitikėjimą. Įsivaizduokime paralyžiuotą žmogų ir liepkim jam nubėgti šimtą metrų. Tai mes kaltiname, kad jos nenubėga“, – kalbėjo ekspertė. Ji ragino visą dėmesį sutelkti į smurtautoją.
E. Lastovskienė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareigūnai, kai smurtautojas po 48 val. paleidžiamas iš areštinės, negali jam uždrausti nueiti pasikalbėti su vaikais. „Mes negalime priversti, kad jis neitų. Mes sakome, kad, jeigu jis prieina, skambinkit. Moteris paaiškina, kad jis norėjo su vaikais pakalbėt. Bet mes sakome, kad jis negali su moterimi kalbėti. Su vaikais – tvarkoj. Tada močiutės yra, gal per jas galima pabendrauti? Mes negalime leisti ir jos tai supranta“.
M. Jankauskaitė vėl įsiterpė, primindama, kad šioje vietoje vėl perkeliama atsakomybė moteriai. „Jis kaip tėvas, jam neatimtos teisės, jis bendrauja, bet tai yra sistemos atsakomybė. O dabar mes kaltiname moterį, kad ji vyrą įsileido“, – atkreipė dėmesį ekspertė. Sistema esą neveikia, o atsakomybė perkeliama pačiai pažeidžiamiausiai pusei.