 |
| Remi Walle/Unsplash.com nuotr. |
Šis įrašas perpublikuotas iš autorės „Facebook“ paskyros ir yra neredaguotas.
Neseniai suskaičiavau, kad pernai visokiai paramai ir labdarai skyrėme apie 1000 eurų. Nesakysiu, kiek uždirbame, bet tai nesudaro „dešimtinės“, arba dešimtadalio mūsų pajamų, kaip kadaise buvo priimta Katalikų Bažnyčioje. Iš jų:
* apie 500 įmetėme į krepšelį bažnyčioje. Dažniausiai VU Šv. Jonų, kai pramiegame - Visų Šventųjų. Tai labai nepatogus būdas skirti paramą, nes kai pramiegi Mišias ir bėgi į jas beveik tekinom, dar turi sustoti prie bankomato. Kita vertus, kaip matyti, tam, kam skiriame kiekvieną (nu beveik kiekvieną) sekmadienį, skiriame daugiausiai.
* tarp 200 ir 300 skyrėme Duokiškio Šv. Onos parapijai. Ten būname kelis kartus per metus, bet vietos bendruomenė labai maža ir neturtinga, o klebonas, aptarnaujantis tris parapijas, nespėja rimtai rūpintis rinkti aukas. Kita vertus, vieną kartą per Onines (titulinius atlaidus), kai bažnyčioje buvo daug tokių, kaip mes - negyvenančių Duokiškyje, bet lankančių ten gimines ir per didžiąsias šventes einančių į tą bažnytėlę - klebonas tiesiai šviesiai pasakė, kad reikia remontuoti bažnyčios stogą, o vietos žmonės tiek lėšų tikriausiai neįstengs surinkti, ir todėl būtų gražu, kad tie, kas atvažiuoja kartu švęsti atlaidų, prisidėtų ir prie buities, nes kitaip juk dar ims ir neliks kur švęsti - ir mes tą argumentą priėmėme labai asmeniškai. Jūs gal neturite giminių Duokiškyje, bet jeigu jums dabar pasidarys gaila tos mažos bažnytėlės ir to pervargusio klebono, sąskaitos numeris LT537300010086706626, gavėjas Duokiškio Šv. Onos parapija. Ten stovi toks labai mielas Jėzusėlis su taškuotu apsiaustu (žr. nuotraukoje) - jeigu ta proga kas nors dar padėtų man įminti šitą ikonografinę mįslę, iškart geriau miegočiau.
* visa kita - daug smulkesni dalykai: Vaikų svajonių pildymas, Kalėdų dovanėlės kažkurio dienos centro vaikams, kurias rinko mūsų bažnyčioje, atsiliepimai į visokius pagalbos šauksmus viešai ar privačiai. Gal galima priskaičiuoti dar keletą darbų, padarytų be honoraro, bet gal ir ne, laikykime tai savanoryste, o ne finansine parama. Dar šiek tiek paramos daiktais - drabužiais Caritui, knygomis bibliotekoms ir pan.
Būtinai paskiriame 2 % (kurie nepriskaičiuoti prie šitos sumos, nes jie ne iš mūsų kišenės) - vienokia ar kitokia kombinacija dalijame Židiniui, Mažajai studijai ir Paramos vaikams centrui.
Šiais metais suma turėtų truputį padidėti, nes pradėjome remti Bernardinus per Patreon, o jeigu Patreon paskyras susikurs Židinys ir Mažoji studija, remsime ir juos.
Niekada neremiame šuniukų ir kačiukų reikalų. Vieną šuniuką iš prieglaudos jau turime, jei kada norėtume daugiau gyvūnų, irgi juos įsigytume tokiu būdu, bet matome per daug žmonių problemų, kad prieglaudas remtume dar ir pinigais.
Aš čia nesigiriu. Ilgą laiką apskritai griežtai slėpdavau, kad ką nors remiu, stengdavausi aukoti kiek įmanoma anonimiškai, laužydavausi ir drovėdavausi padėkų. Bet jau bent keletą kartų patys paramos gavėjai ėmė prašyti leisti viešai įvardinti mus prie rėmėjų (garsiausias pavyzdys - tas Bernardinų klipas „Aš esu Gabrielė, Bernardinai.lt rėmėja“, ką labai sunku pasakyti nekikenant). Ir tame yra logikos - pavyzdys įkvepia. O įkvėpimo baisiai reikia. Jeigu kas nors turi naujesnių ar tikslesnių duomenų, būtų žiauriai įdomu, bet kiek man pavyko rasti kažkur viešojoje erdvėje, prieš keletą metų lietuviai vidutiniškai labdarai ir paramai skyrė 30 litų. Ir šitaip mes tiesiog neišgyvensim.
Lietuvoje yra baisiai bjauri padėtis su valdišku finansavimu beveik bet kam. Ypač kultūrai ir socialiniams reikalams, kurie visi laikosi ant projektų, konkursų, ekspertų, ataskaitų ir panašios velniavos. Tą padėtį reikia tvarkyti, bet beveik kasmet rašinėjami pikti raštai kad ir tam pačiam SRTF, kiekvieną kartą piktinamasi, kad Kultūros taryba dalija paramą nežinia kaip, ir niekada nebus to vieno lemiamo rašto, po kurio viskas susitvarkys.
Mums reikia kurti normalią aukojimo kultūrą. Tai dvipusis darbas. Pirma, reikia mokytis fundraisinimo, surasti pačius lengviausius ir patogiausius būdus rinkti lėšas, nes žmonės net kai jau būna linkę ką nors aukoti, vis tiek tingi vargti su sudėtingomis ir daug veiksmų reikalaujančiomis priemonėmis. Šiuo metu pats geriausias dalykas man atrodo Patreon, nes jis veikia "set it and forget it" principu. Taip pat reikia išmokti prašyti - garsiai, tiesiai ir aiškiai pasakyti, kad paramos reikia, paaiškinti kam, parodyti, kaip ji naudojama. Kol kas kačiukų ir šuniukų mylėtojai tai moka geriausiai, bet jiems lengva, nes visiems gražu žiūrėti į kačiukus ir šuniukus. Sunkiau rasti ir argumentų, ir tinkamą toną, prašant paramos tokiam dalykui, kaip Židinys (kurio finansinė krizė, obviously, mane ir paskatino apie tai parašyti), bet reikia mokytis ir nebijoti kartais prašauti.
Bet antra, 30 litų??? Tai tiesiog gėda. Pabandom kaip nors susiimti. 1 % pajamų į rankas - ne sau. Bet kam, kas jums svarbu ar miela. Nereikia Bažnyčiai, jeigu ten nevaikštot. Galima šuniukams ir kačiukams, jeigu tai jums tikrai atrodo visų svarbiausia (čia be ironijos - pažįstu žmonių, kurie nieko pasaulyje taip nemyli, kaip gyvūnų). Svarbu ne sau. Patikėkit, jūs to nepastebėsit. Nesvarbu kokios jūsų pajamos - 1 procento jūs nepastebėsit. Ir toliau jau banalybės. Jeigu daug žmonių prisideda prie kokio nors reikalo suma, kurios patys nepastebi, tas reikalas dar ir kaip pastebi. Jeigu internete viskas nemokamai, tai nereiškia, kad nekainuoja tai sukurti. Ir taip toliau. Tiesiog pabandom. Štai jums dar viena idėja Lietuvai.