 |
Vienoje savo homilijoje apie tris išminčius, iškeliavusius ieškoti gimusio Karaliaus, popiežius Pranciškus išryškino ilgesio vaidmenį jų kelyje. Ilgesį jis iškėlė kaip svarbiausią prielaidą, dėl ko galėjo įvykti ši kelionė paskui žvaigždę. Nebuvo aišku, kur nuves išminčių ilgesys, kaip nebūna aišku, kur nuves pirma eilėraščio, rašinio eilutė. Štai trys vyrai ieškojo stipraus ir galingo Karaliaus Erodo rūmuose, o Jis buvo Kūdikis, gimęs Betliejaus tvartelyje. Tačiau kelyje nutinka visko, tikėto ir netikėto. Jis būna patogus ir nepatogus, lygus, akmenuotas, su horizontais ir be jų. Kelias kartais gali atrodyti kaip niekur nevedanti bekelė, tačiau, žvelgiant ne vien į žemę, bet ir į dangų lyg tiems išminčiams, net ir bekeles būtų įmanoma pereiti.
Nėra tokios žmogaus širdies, kuri nepažintų ilgesio. Jo spalvos gali siekti nuo skaidriausių, ryškių, efemeriškų iki tamsių, žemiškiausių tonų, siekiančių akims neprieinamas gelmes. Ilgesio objektą kartais žinome, jis aiškus ir konkretus – ilgimės namų, žmogaus, vietos, tam tikro laiko. Tai yra dalykų ar žmonių, kurie praėjo, arba kuriuos po tam tikro laiko patirsime, sutiksime. Vienu atveju išgyvename baigtinumą ir susitaikome su praradimu, kitu – šviesiai ir viltingai laukiame.
Kiek sudėtingiau dėl neapčiuopiamo ilgesio, tokio, kurį sunku aiškiai įvardinti. Jis neduoda ramybės, verčia ieškoti kažko, kas paguostų ar nuramintų, jis kelia liūdesį arba, priešingai, kviečia veikti. Ilgesys tarsi primena, jog tai siela kviečia pažvelgti į kažką, ką senai užmiršome, kas laukia, kol bus pamatytas, išgirstas, atpažintas, kam bus leista gyventi. Galbūt tai vienas ar kitas mūsų talentas ar troškimas, noras, kuriam draudžiame būti, nes „ne man, nerealu“, galbūt poreikis – pailsėti, pabūti ten ir taip, kaip norisi, vienam ar su tais žmonėmis, su kuriais širdis ilsisi, gyvena, džiaugiasi. Viskas, kam neleidžiame būti, lieka apleista ir šaukiasi mūsų dėmesio. Šaukiasi nepaaiškinamu ilgesiu, nerimu, kuris verčia eiti, ieškoti paguodos, išsipildymo, ramybės.
Gali būti, kad ilgesys ieško anapusybės, paties Dievo. Leidžiamės į kelionę ieškodami Jo, kartais ne ten ir nelabai aiškiai suprasdami, ko ieškome, kaip tie trys išminčiai, ieškoję Karaliaus. Jie pripažino Dievo gimimą, tokį, koks Jis yra, o ne tokį, kokį jie įsivaizdavo. Išaukštino Jį ir pripažino esant tuo, kuo Jis ir buvo. Kartais Dievas atrandamas labai paprastuose ir mažuose dalykuose.
Vis dėlto, ką daryti atsivėrus tam neapčiuopiamam, nepaaiškinamam ilgesiui? Ar verta leistis į kelionę, kai nežinai, kiek ji užtruks ir kur nuves, jei laukia nuklydimai ir akligatviai, ir greičiausiai teks apsisukus grįžti ir rinktis kitas kryptis. Pasirinkti juo eiti, tai leisti gyventi tam, kas šaukiasi gyvenimo, pripažinti esant, įvertinti su derama pagarba. Niekada nežinai, ką ir kur rasi, bet žinai, kad tai bus tikra, gyva ir Tavo. Kaip Tavo yra ilgesys. Svarbiausia kartkartėmis nepamiršti nukreipti žvilgsnį aukščiau, ten, kur žvaigždės. Tiksliau ta viena – Tavoji.